Жюль Верн: Kelionė į žemės centrą

— Nejaugi jūs neprarandate vilties? — sudirgęs šūktelėjau.

— Ne! — tvirtai atsakė profesorius.

— Nejaugi? Dar tikite, kad turime galimybių išsigelbėti?

— Taip! Žinoma, turime! Aš manau, kad valinga būtybė, kol plaka širdis, kol pajėgi judėti, negali pulti į neviltį.

Kokie žodžiai! Žmogus, ištaręs juos esant tokiom aplinkybėm, be abejo, turėjo būti labai tvirto charakterio.

— Ką gi jūs manote galų gale daryti? — paklausiau.

— Suvalgyti maisto likutį iki paskutinio trupinio ir tokiu būdu atstatyti jėgas. Tegu tai būna mūsų paskutiniai pietūs, bet mes bent jau vėl tapsime stiprūs ir nežūsime nuo išsekimo!

— Ką gi, tai suvalgykime viską, ką dar turime! — sušukau.

Dėdulė į tris lygias dalis padalijo po katastrofos likusį mėsos gabalą ir džiūvėsius. Kiekvienam teko apie svarą maisto. Profesorius rijo karštligiškai, godžiai; aš, nepaisydamas alkio, valgiau be jokio pasitenkinimo, beveik pasišlykštėdamas; Hansas mėgaudamasis lėtai kramsnojo mažais kąsneliais, pietavo labai ramiai kaip žmogus, kurio nekankina rūpestis dėl ateities. Jis dar surado gertuvę, puspilnę kadugių degtinės, davė iš jos mums atsigerti, ir tas išganingas gėrimas šiek tiek mane pažvalino.

— Förtrafflig! — tarė Hansas, gurkštelėjęs iš gertuvės.

— Nuostabu! — patvirtino dėdulė.

Aš vėl atgavau šiokią tokią viltį. Bet mūsų paskutiniai pietūs baigėsi. Buvo penkta valanda ryto.

Žmogus taip jau sutvertas: pasitenkinimo pojūtis kartais turi neigiamą pusę. Kai valgymo poreikis patenkintas, sunku įsivaizduoti alkio kančias. Tai reikia patirti, tik tada supranti! Kaip paprasta — menkas džiūvėsėlis ir jautienos gabaliukas priverčia pamiršti iškęstas kančias.

Po tų pietų mes panirome kiekvienas savo mintyse. Apie ką mąstė Hansas, kilęs iš tolimųjų vakarų, bet turintis fatališką Rytų šalių gyventojų romumą? O jeigu kalbėsime apie mane, tai aš visas pasinėriau į atsiminimus — jie mane nunešė į Žemės paviršių, kurio man nė už ką nevertėjo palikti. Namas Karališkojoje gatvėje, mano vargšė Grauben, geroji Marta — prieš mano akis iškilo kaip vaiduokliai, ir liūdesį keliančiame gaudesyje, atsklindančiame per granito masyvą, aš girdėjau Žemės miestų šurmulį.

Dėdulė — „visuomet savo poste“ — pasišviesdamas fakelu, atidžiai tyrinėjo uolos pobūdį ir iš jos klodų sandaros stengėsi išsiaiškinti mūsų buvimo vietą. Panašūs apskaičiavimai galėjo būti tik apytiksliai, bet mokslininkas visada lieka mokslininku, jeigu tik pasiseka išsaugoti šaltakraujiškumą, o profesorius Lidenbrokas šia savybe buvo apdovanotas kaip niekas kitas.

— Erupcinis granitas! — tarė jis. — Mes vis dar pirminiuose sluoksniuose, bet kylame! Ir kas žino...

Kas žino? Jis vis dar vylėsi. Ranka braukė per vertikalią sieną ir po kelių minučių vėl prabilo:

— Štai gneisas! Štai žėrutingas skalūnas! Puiku! Netrukus atsiras ir pereinamojo periodo sluoksniai, o tada...

Ką norėjo pasakyti profesorius? Ar į iš sugebėjo išmatuoti Žemės plutos storį, esantį virš mūsų! Ar turėjo kokių nors priemonių apskaičiavimams atlikti? Ne! Manometro jis neturėjo, ir jokie skaičiavimai negalėjo jo atstoti.

Tuo tarpu temperatūra vis kilo, mes tiesiog buvome šlapi nuo prakaito toje įkaitusioje atmosferoje, primenančioje karštį, sklindantį iš liejyklos krosnies metalo lydymo metu. Netrukus Hansui, dėdulei ir man teko nusivilkti striukes ir liemenes! Sunkiai slėgė ir kėlė skausmą net patys lengviausi drabužiai.

— Ar tik mes neartėjame prie židinio, įkaitusio iki baltumo? — sušukau, kai karštis dar labiau ėmė spiginti.

— Ne, — atsakė dėdulė, — tai neįmanoma! Neįmanoma!

— Tačiau siena karšta! — tariau, palietęs ją ranka.

Tą akimirką mano ranka atsidūrė vandenyje, ir aš mikliai ją atitraukiau.

— Verdantis vanduo! — sušukau.

Profesorius atsakė piktu judesiu.

Omai mane apėmė nenumaldomas siaubas, kurio jau nebeįstengiau atsikratyti. Jaučiau — artėja katastrofa, kokios negali įsivaizduoti net pati lakiausia vaizduotė. Toji mintis, iš pradžių blanki, palaipsniui užvaldė mano sąmonę. Stengiausi jos atsikratyti — veltui! Aš neišdrįsau jos suformuluoti, bet keli atsitiktiniai pastebėjimai tik patvirtino mano nuojautą. Neryškioje deglo šviesoje pastebėjau judant granito klodus; tikriausiai tai buvo ženklas, kad įvyks kažkoks reiškinys, kuriame svarbiausias vaidmuo teks elektrai. Irtam neįtikėtinam karščiui, ir verdančiam vandeniui. Aš žvilgtelėjau į kompasą...

Kompasas tiesiog pakvaišo!

Keturiasdešimt trečiasis skyrius

Taip, pakvaišo! Rodyklė staigiais šuoliais šokinėjo nuo vieno poliaus prie kito, perbėgdavo visas apskritimo padalas ir vėl grįždavo atgal, tarsi tikrai būtų išprotėjusi!

Aš gerai žinojau, kad, pagal visuotinai pripažintas teorijas, Žemės rutulio pluta niekada nebūna visiškos ramybės būsenoje; pokyčiai, vykstą veikiant nerūdinių uolienų irimui, nuolatiniam vandens masių judėjimui, magnetizmas sukelia nuolatinius poslinkius Žemės plutoje net tada, kai jos paviršiuje esančios būtybės nė neįtaria apie tą veiklą Žemės viduje. Vadinasi, šis reiškinys neturėjo manęs išgąsdinti, bent jau nesukelti bauginančių minčių.

Bet kiti faktai, kai kurios sui generis (Savotiškas, — /lot./. Aut.) charakteringos smulkmenos, negalėjo manęs suklaidinti. Dundesys visą laiką stiprėjo. Jį galėjau palyginti tik su triukšmu, kurį sukelia daugybė greitai grindiniu lekiančių vežimų. Tai buvo lyg vientisas griaustinio dundenimas.

Magnetinė strėlė, krečiama elektrinių reiškinių, patvirtino mano spėjimą. Žemės plutos senieji sluoksniai grasė subyrėti, granito masyvai susiglausti, angos užsiverti, tuštumos užsipildyti ir mes, vargšai atomai, būsime pasmerkti žūti jų siaubingame glėbyje!

— Dėdule, dėdule, mes žuvome! — sušukau.

— Ko jau taip baisiai išsigandai? — stebėtinai ramiai paklausė profesorius. — Kas tau?

— Kas man? Tik pažiūrėkite, kaip siūbuoja sienos ir skiriasi granito klodai! Koks baisus tropinis karštis! Verdantis vanduo, tirštėjantys garai, šokinėjanti magnetinė rodyklė — visa tai žemės drebėjimo požymiai!

Dėdulė ramiai papurtė galvą.

— Žemės drebėjimo? — paklausė.

— Taip.

— Man atrodo, mano berniuk, tu apsirinki!

— Argi? Jūs nesuvokiate šitų simptomų prasmės?

— Žemės drebėjimas? Ne! Aš laukiu šio to geresnio!

— Apie ką kalbate?

— Apie išsiveržimą, Akseli!

— Išsiveržimą? — sušukau. — Argi mes esame veikiančio ugnikalnio žiotyse?

— Aš taip manau, — šypsodamasis atsakė profesorius, — ir tai geriausia, kas gali mūsų laukti.

Geriausia! Ar tik dėdulė neišsikraustė iš proto! Kodėl jis toks ramus, kodėl jis šypsosi? Ką tai reiškia?

— Kaip?! — surikau. — Nejaugi mes esame veikiančiame ugnikalnyje? Argi likimas mus sviedė į ištirpusios lavos, įkaitusių akmenų, verdančio vandens vulkaninio išsiveržimo kelią? Mus išstums, išmes, išsvies, iškels į orą liepsnos verpetas kartu su uolos nuolaužomis, pelenų ir šlako lietumi! Ir sakote, kad tai geriausia, ko mes galime tikėtis?

— Taip, — žvelgdamas į mane per akinių viršų, atsakė profesorius. — Juk tai vienintelė mūsų viltis grįžti į Žemės paviršių.

Tūkstančiai minčių siautėjo mano galvoje. Dėdulė buvo teisus, be abejo, teisus, ir dar niekada jis man neatrodė toks drąsus ir tikįs savo spėliojimu, kaip tą akimirką, kai, laukdamas išsiveržimo, taip stebėtinai ramiai svarstė visus šansus.