Жюль Верн: Kelionė į žemės centrą

Tuo tarpu visą laiką kilome. Naktis praėjo sparčiai kylant. Gaudesys, jau ir taip užgulęs ausis, nepaliaujamai stiprėjo. Aš dusau, man atrodė, kad jau atėjo paskutinioji. Ir nepaisant nieko, žmogaus vaizduotė tokia keista, kad aš, nė pats to nejausdamas, pasidaviau vaikiškoms fantazijoms! Ne aš buvau savo minčių šeimininkas, o jos pavergė mane.

Mus tikriausiai pasigavo ir su savimi nešėsi išsiveržęs ugnikalnis; po mumis kunkuliavo verdantis vanduo, o po vandeniu glūdėjo lavos sluoksnis, uolų nuolaužų Sangrūda — visa tai kraterio viršuje pasipils į visas puses. Mes buvome ugnikalnio žiotyse — tuojau nebeteko abejoti, — tik šį kartą ne užgesusiame Snefelso ugnikalnyje, o virte verdančiame. Aš nerimaudamas svarsčiau: koks čia kalnas ir kokioje Žemės vietoje mus išmes?

Be abejo, kažkokioje šiaurės šalyje! Dėl to nebuvo jokių abejonių! Nuo Saknusemo iškyšulio mus nunešė keletą šimtų ljė į šiaurę. Nejaugi esame po Islandija? Gal mus išsvies pro Heklą ar vieną iš septynių ugnimi alsuojančių salos kalnų? Tame platumos laipsnyje penkis šimtus ljė į vakarus aš suskaičiavau tik keletą mažai žinomų ugnikalnių šiaurės vakarinėje Amerikos pakrantėje. Aštuoniasdešimties laipsnių platumoje rytų kryptimi egzistavo tik vienas ugnikalnis — Eskas, Majeno saloje, netoli Špicbergeno! Žinoma, kraterių netrūko, jie buvo gana platūs ir galėjo išmesti visą armiją! Bet kuris iš jų pasitarnaus mums? Štai šitą aš ir stengiausi atspėti!

Prieš rytą kylančio srauto greitis padidėjo. Temperatūra, užuot kritusi, artėjant prie Žemės paviršiaus, kilo, nes veikiantis ugnikalnis buvo arti. Aš jau neabejojau dėl mūsų judėjimo būdo. Milžiniška, kelių šimtų atmosferų jėga, susidariusi garams susikaupus Žemės gelmėse, nesuvaldomai mus stūmė į viršų. Tačiau į kokius sunkiai įsivaizduojamus pavojus mus nešė!

Į palaipsniui platėjančią galeriją netrukus ėmė prasiskverbti gelsvi atspindžiai; ir dešinėje, ir kairėje aš pastebėjau gilius, urvus primenančius tunelius, iš kurių veržėsi tiršti garai; ugnies liežuviai spragsėdami laižė sienas.

— Pažiūrėkite, pažiūrėkite, dėdule! — sušukau.

— Tai sieros liepsna! Visiškai natūralus, išsiveržimui būdingas reiškinys.

— O jeigu liepsna išplis ir ims mus laižyti?

— Neišplis!

— O jeigu uždusime?

— Neuždusime! Galerija platėja ir, jeigu reikės, mes šoksime nuo plausto ir pasislėpsime kokioje aižoje.

— O vanduo? Juk vanduo kyla?

— Vandens jau nebėra, Akseli, tik į tešlą panaši lavos masė. Ji ir neša mus į kraterio kiaurymę.

Iš tikrųjų, vandens srautą pakeitė gana tiršta, nors ir verdanti, vulkaninė masė. Temperatūra tapo nebepakenčiama, ir termometras būtų rodęs tikriausiai daugiau kaip septyniasdešimt laipsnių! Aš buvau šlapias nuo prakaito. Neuždusome tik todėl, kad labai greitai kilome.

Tačiau profesorius nesigriebė savojo ketinimo, plausto nepaliko, ir gerai padarė! Nors ir nelabai tvirtai surišti rąstai vis dėlto buvo patikimas atspirties taškas, kurio mums niekas nebūtų pakeitęs.

Apie aštuntą valandą ryto įvyko kai kas nauja. Mes liovėmės kilę, plaustas tarsi apmirė vietoje.

— Kas čia dabar? — paklausiau, pajutęs stiprų stuktelėjimą.

— Sustojome, — atsakė dėdulė.

— Nejaugi ugnikalnis neišsiverš?

— Tikiuosi, išsiverš!

Aš atsistojau ir žvalgiausi. Gal ką pamatysiu ir suprasiu, kas atsitiko? Galbūt plaustas, užkliuvęs už uolos kyšulio, laikinai sustabdė masės išsiveržimą? Jeigu taip, reikia kuo greičiau išlaisvinti kelią.

Bet buvo visai kas kita. Pelenų, šlakų ir gargždo masė sustingo vietoje.

— Nejaugi išsiveržimas liovėsi? — sušukau aš.

— A, tu šito bijai, mano berniuk? — paklausė dėdė. — Nesijaudink, ši ramybė negali ilgai tęstis; jau praėjo penkios minutės, ir netrukus mes vėl pradėsime savo kelionę į kraterio angą.

Profesorius, tai sakydamas, atidžiai stebėjo chronometrą ir dar kartą pasirodė esąs geras pranašas. Netrukus plaustą bloškė į viršų: vieną kartą, antrą — smūgius jutome maždaug dvi minutes.

— Gerai, — tarė dėdulė ir pažvelgė į laikrodį, — po dešimties minučių mes vėl leisimės į kelionę!

— Po dešimties minučių?

— Taip! Šis ugnikalnis veikia su pertraukomis. Jis leidžia mums atsikvėpti!

Tai buvo tiesa. Po dešimties minučių mus vėl su nepaprasta jėga ėmė nešti į viršų; kad nenusiristume nuo plausto, laikėmės įsitvėrę rąstų. Po kurio laiko požeminiai smūgiai liovėsi.

Vėliau mąstydamas apie tą keistą reiškinį, aš neradau tinkamo paaiškinimo. Tačiau man atrodė, jog mes buvome atsidūrę ne pagrindinėse ugnikalnio žiotyse, o tikriausiai šalutiniame kelyje ir tejautėme tik nusilpusius smūgius.

Negaliu pasakyti, kiek kartų šitokiu būdu mus pastūmėjo, tik galiu teigti, kad kiekvieną kartą, kai vulkaninė veikla atsinaujindavo, mus, tarsi kokį sviedinį, blokšdavo į viršų su vis didesne jėga. Sustojus mes dusome; lekiant į viršų, karštas oras gniaužė kvapą.

Kartais kaip apie didžiausią palaimą mąstydavau — staiga atsiduriu šiaurės kraštuose, kur spigina trisdešimties laipsnių šaltis! Įkaitusi vaizduotė perkeldavo mane į snieguotas Arkties lygumas, ir kartais atrodydavo, jog po manimi — Šiaurės ašigalio ledynai! Beje, iškankintas dažnų postūmių, aš netekau sąmonės. Jeigu ne Hanso ranka, būčiau prasiskėlęs kiaušą į granito sieną. Štai kodėl mano atmintyje neįstrigo joks aiškesnis vaizdas apie tai, kas dėjosi paskutinėmis valandomis.

Lyg pro miglą prisimenu nepaliaujamą ūžesį, granito masių drebėjimą, besisukinėjantį plaustą. Jis lėkė lavos laukais lyjant pelenų lietui. Apie mus plaikstėsi ugnies liežuviai. Uraganinis vėjas tarytum milžiniško ventiliatoriaus sukurtas, įnirtingai pūtė į požeminę ugnį. Paskutinį kartą mano akyse tarsi per gaisro pašvaistę švystelėjo Hanso veidas, paskui aš jau nieko nebejaučiau, išskyrus nežmonišką siaubą, kokį patiria nelaimingasis tuo momentu, kai, pririštas prie patrankos žiočių, išgirsta šūvį, kuris turi ore ištaškyti jo kūną...

Keturiasdešimt ketvirtasis skyrius

Atsitokėjęs pajutau, kad mane už liemens laiko stipri mūsų vedlio ranka. Kita ranka jis prilaikė dėdulę. Aš nebuvau sunkiai sužeistas, tik jaučiausi esąs visiškai nusilpęs. Gulėjau kalno pašlaitėje, už dviejų žingsnių nuo bedugnės, į kurią galėjau nugarmėti vos pajudėjęs. Hansas išgelbėjo mane iš tikros žūties — mažai trūko, būčiau nuslydęs į kraterio žiotis.

— Kur mes? — paklausė dėdulė, matyt, baisiausiai sudirgęs dėl to, kad vėl atsidūrė Žemės paviršiuje.

Medžiotojas sutrikęs gūžtelėjo pečiais.

— Islandijoje? — pasidomėjau aš.

— Nej , — atsakė Hansas.

— Kaip? Ne? — sušuko profesorius.

— Hansas apsirinka, — tariau atsistodamas.

Po daugybės netikėtumų, kuriuos patyrėme kelionėje, mūsų laukė naujas siurprizas. Aš tikėjausi pamatysiąs kalno viršūnę, padengtą amžinu sniegu, apšviestą blyškių poliarinio dangaus spindulių, stūksančią tarp negyvenamų poliarinių platumų; o mes gulėjome kalno šlaite, išdegintame svilinančių karštos saulės spindulių.

Nenorėjau patikėti savo akimis, bet mano kūnas, saulės myluojamas, išsklaidė bet kokias abejones. Mes išnirome iš kraterio pusnuogiai, ir spindulinga saulė, nelepinusi mūsų pastaruosius du mėnesius, dosniai liejo ant mūsų šviesos ir šilumos srautus.

Kai mano akys apsiprato su akinančiu spindėjimu, pabandžiau ištaisyti savo vaizduotės klaidą.