• Пожаловаться

Жюль Верн: Kelionė į žemės centrą

Здесь есть возможность читать онлайн «Жюль Верн: Kelionė į žemės centrą» весь текст электронной книги совершенно бесплатно (целиком полную версию). В некоторых случаях присутствует краткое содержание. год выпуска: 2002, ISBN: 9789986459125, издательство: ANBO, категория: Фантастика и фэнтези / на литовском языке. Описание произведения, (предисловие) а так же отзывы посетителей доступны на портале. Библиотека «Либ Кат» — LibCat.ru создана для любителей полистать хорошую книжку и предлагает широкий выбор жанров:

любовные романы фантастика и фэнтези приключения детективы и триллеры эротика документальные научные юмористические анекдоты о бизнесе проза детские сказки о религиии новинки православные старинные про компьютеры программирование на английском домоводство поэзия

Выбрав категорию по душе Вы сможете найти действительно стоящие книги и насладиться погружением в мир воображения, прочувствовать переживания героев или узнать для себя что-то новое, совершить внутреннее открытие. Подробная информация для ознакомления по текущему запросу представлена ниже:

Жюль Верн Kelionė į žemės centrą

Kelionė į žemės centrą: краткое содержание, описание и аннотация

Предлагаем к чтению аннотацию, описание, краткое содержание или предисловие (зависит от того, что написал сам автор книги «Kelionė į žemės centrą»). Если вы не нашли необходимую информацию о книге — напишите в комментариях, мы постараемся отыскать её.

„Kelionė į Žemės centrą“ – trečioji prancūzų mokslinės fantastikos klasiko Žiulio Verno knyga iš „Nepaprastųjų kelionių“ serijos ir iki šiol vienas garsiausių jo romanų. 1864 metais pasirodžiusi knyga žavi tiek jaunuosius, tiek suaugusius skaitytojus, o veikėjų patiriami nepaprasti nuotykiai įkvėpė ne vieną knygos ekranizaciją. Vokiečių profesorius Otas Lidenbrokas senovinėje knygoje randa paslaptingą raštelį, kuriame islandų alchemikas kažkada užšifravo istoriją apie savo atrastą perėją, vedančią į Žemės centrą. Otas įkalba paauglį sūnėną Akselį leistis į tokią pačią kelionę ir įminti didžiausią mūsų planetos paslaptį. Taigi profesorius Otas ir jo sūnėnas Akselis patraukia į Islandiją ir, pasitelkę į pagalbą gidą Hansą, leidžiasi į ugnikalnį ieškoti slaptosios perėjos. Nors daugelis Žiulio Verno idėjų apie tai, kaip atrodo Žemės vidus, buvo paneigtos mokslo, tačiau ši istorija vis dar traukia skaitytojus kaip puikus mokslinės fantastikos romanas, pasakojantis apie Žemės ir žmonijos praeitį. Šis romanas pirmiausia buvo ekranizuotas Amerikoje 1959 metais, režisieriaus Henrio Levino. Vėliau, 1976 m., filmą pagal šią knygą sukūrė ispanų režisierius Chuanas Pikeras Simonas. 1999 metais JAV buvo sukurtas televizinis filmas, o 2008 metais JAV režisierius Erikas Brevigas pagal knygą sukūrė 3D filmą. Savo kūriniuose Ž. Vernas sujungė mokslą ir išradimus su nuotykiais. Vernas rašė apie keliones ore bei kosmose ir povandenines keliones dar gerokai prieš joms tampant realybe. Tikra raketa buvo išrasta tik po 100 metų, kai Ž. Vernas aprašė kosminį laivą. Pirmasis elektrinis povandeninis laivas, pastatytas 1886 m., buvo pavadintas Nautiliumi, Žiulio Verno herojaus garbei. Žiulis Vernas iš viso sukūrė 65 romanus, apie 20 pasakojimų ir esė, 30 pjesių, keletą geografinių darbų, taip pat operos libretų. VOYAGE AU CENTRE DE LA TERRE - vertė Laimonas Inis;

Жюль Верн: другие книги автора


Кто написал Kelionė į žemės centrą? Узнайте фамилию, как зовут автора книги и список всех его произведений по сериям.

Kelionė į žemės centrą — читать онлайн бесплатно полную книгу (весь текст) целиком

Ниже представлен текст книги, разбитый по страницам. Система сохранения места последней прочитанной страницы, позволяет с удобством читать онлайн бесплатно книгу «Kelionė į žemės centrą», без необходимости каждый раз заново искать на чём Вы остановились. Поставьте закладку, и сможете в любой момент перейти на страницу, на которой закончили чтение.

Тёмная тема

Шрифт:

Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Tuo tarpu visą laiką kilome. Naktis praėjo sparčiai kylant. Gaudesys, jau ir taip užgulęs ausis, nepaliaujamai stiprėjo. Aš dusau, man atrodė, kad jau atėjo paskutinioji. Ir nepaisant nieko, žmogaus vaizduotė tokia keista, kad aš, nė pats to nejausdamas, pasidaviau vaikiškoms fantazijoms! Ne aš buvau savo minčių šeimininkas, o jos pavergė mane.

Mus tikriausiai pasigavo ir su savimi nešėsi išsiveržęs ugnikalnis; po mumis kunkuliavo verdantis vanduo, o po vandeniu glūdėjo lavos sluoksnis, uolų nuolaužų Sangrūda — visa tai kraterio viršuje pasipils į visas puses. Mes buvome ugnikalnio žiotyse — tuojau nebeteko abejoti, — tik šį kartą ne užgesusiame Snefelso ugnikalnyje, o virte verdančiame. Aš nerimaudamas svarsčiau: koks čia kalnas ir kokioje Žemės vietoje mus išmes?

Be abejo, kažkokioje šiaurės šalyje! Dėl to nebuvo jokių abejonių! Nuo Saknusemo iškyšulio mus nunešė keletą šimtų ljė į šiaurę. Nejaugi esame po Islandija? Gal mus išsvies pro Heklą ar vieną iš septynių ugnimi alsuojančių salos kalnų? Tame platumos laipsnyje penkis šimtus ljė į vakarus aš suskaičiavau tik keletą mažai žinomų ugnikalnių šiaurės vakarinėje Amerikos pakrantėje. Aštuoniasdešimties laipsnių platumoje rytų kryptimi egzistavo tik vienas ugnikalnis — Eskas, Majeno saloje, netoli Špicbergeno! Žinoma, kraterių netrūko, jie buvo gana platūs ir galėjo išmesti visą armiją! Bet kuris iš jų pasitarnaus mums? Štai šitą aš ir stengiausi atspėti!

Prieš rytą kylančio srauto greitis padidėjo. Temperatūra, užuot kritusi, artėjant prie Žemės paviršiaus, kilo, nes veikiantis ugnikalnis buvo arti. Aš jau neabejojau dėl mūsų judėjimo būdo. Milžiniška, kelių šimtų atmosferų jėga, susidariusi garams susikaupus Žemės gelmėse, nesuvaldomai mus stūmė į viršų. Tačiau į kokius sunkiai įsivaizduojamus pavojus mus nešė!

Į palaipsniui platėjančią galeriją netrukus ėmė prasiskverbti gelsvi atspindžiai; ir dešinėje, ir kairėje aš pastebėjau gilius, urvus primenančius tunelius, iš kurių veržėsi tiršti garai; ugnies liežuviai spragsėdami laižė sienas.

— Pažiūrėkite, pažiūrėkite, dėdule! — sušukau.

— Tai sieros liepsna! Visiškai natūralus, išsiveržimui būdingas reiškinys.

— O jeigu liepsna išplis ir ims mus laižyti?

— Neišplis!

— O jeigu uždusime?

— Neuždusime! Galerija platėja ir, jeigu reikės, mes šoksime nuo plausto ir pasislėpsime kokioje aižoje.

— O vanduo? Juk vanduo kyla?

— Vandens jau nebėra, Akseli, tik į tešlą panaši lavos masė. Ji ir neša mus į kraterio kiaurymę.

Iš tikrųjų, vandens srautą pakeitė gana tiršta, nors ir verdanti, vulkaninė masė. Temperatūra tapo nebepakenčiama, ir termometras būtų rodęs tikriausiai daugiau kaip septyniasdešimt laipsnių! Aš buvau šlapias nuo prakaito. Neuždusome tik todėl, kad labai greitai kilome.

Tačiau profesorius nesigriebė savojo ketinimo, plausto nepaliko, ir gerai padarė! Nors ir nelabai tvirtai surišti rąstai vis dėlto buvo patikimas atspirties taškas, kurio mums niekas nebūtų pakeitęs.

Apie aštuntą valandą ryto įvyko kai kas nauja. Mes liovėmės kilę, plaustas tarsi apmirė vietoje.

— Kas čia dabar? — paklausiau, pajutęs stiprų stuktelėjimą.

— Sustojome, — atsakė dėdulė.

— Nejaugi ugnikalnis neišsiverš?

— Tikiuosi, išsiverš!

Aš atsistojau ir žvalgiausi. Gal ką pamatysiu ir suprasiu, kas atsitiko? Galbūt plaustas, užkliuvęs už uolos kyšulio, laikinai sustabdė masės išsiveržimą? Jeigu taip, reikia kuo greičiau išlaisvinti kelią.

Bet buvo visai kas kita. Pelenų, šlakų ir gargždo masė sustingo vietoje.

— Nejaugi išsiveržimas liovėsi? — sušukau aš.

— A, tu šito bijai, mano berniuk? — paklausė dėdė. — Nesijaudink, ši ramybė negali ilgai tęstis; jau praėjo penkios minutės, ir netrukus mes vėl pradėsime savo kelionę į kraterio angą.

Profesorius, tai sakydamas, atidžiai stebėjo chronometrą ir dar kartą pasirodė esąs geras pranašas. Netrukus plaustą bloškė į viršų: vieną kartą, antrą — smūgius jutome maždaug dvi minutes.

— Gerai, — tarė dėdulė ir pažvelgė į laikrodį, — po dešimties minučių mes vėl leisimės į kelionę!

— Po dešimties minučių?

— Taip! Šis ugnikalnis veikia su pertraukomis. Jis leidžia mums atsikvėpti!

Tai buvo tiesa. Po dešimties minučių mus vėl su nepaprasta jėga ėmė nešti į viršų; kad nenusiristume nuo plausto, laikėmės įsitvėrę rąstų. Po kurio laiko požeminiai smūgiai liovėsi.

Vėliau mąstydamas apie tą keistą reiškinį, aš neradau tinkamo paaiškinimo. Tačiau man atrodė, jog mes buvome atsidūrę ne pagrindinėse ugnikalnio žiotyse, o tikriausiai šalutiniame kelyje ir tejautėme tik nusilpusius smūgius.

Negaliu pasakyti, kiek kartų šitokiu būdu mus pastūmėjo, tik galiu teigti, kad kiekvieną kartą, kai vulkaninė veikla atsinaujindavo, mus, tarsi kokį sviedinį, blokšdavo į viršų su vis didesne jėga. Sustojus mes dusome; lekiant į viršų, karštas oras gniaužė kvapą.

Kartais kaip apie didžiausią palaimą mąstydavau — staiga atsiduriu šiaurės kraštuose, kur spigina trisdešimties laipsnių šaltis! Įkaitusi vaizduotė perkeldavo mane į snieguotas Arkties lygumas, ir kartais atrodydavo, jog po manimi — Šiaurės ašigalio ledynai! Beje, iškankintas dažnų postūmių, aš netekau sąmonės. Jeigu ne Hanso ranka, būčiau prasiskėlęs kiaušą į granito sieną. Štai kodėl mano atmintyje neįstrigo joks aiškesnis vaizdas apie tai, kas dėjosi paskutinėmis valandomis.

Lyg pro miglą prisimenu nepaliaujamą ūžesį, granito masių drebėjimą, besisukinėjantį plaustą. Jis lėkė lavos laukais lyjant pelenų lietui. Apie mus plaikstėsi ugnies liežuviai. Uraganinis vėjas tarytum milžiniško ventiliatoriaus sukurtas, įnirtingai pūtė į požeminę ugnį. Paskutinį kartą mano akyse tarsi per gaisro pašvaistę švystelėjo Hanso veidas, paskui aš jau nieko nebejaučiau, išskyrus nežmonišką siaubą, kokį patiria nelaimingasis tuo momentu, kai, pririštas prie patrankos žiočių, išgirsta šūvį, kuris turi ore ištaškyti jo kūną...

Keturiasdešimt ketvirtasis skyrius

Atsitokėjęs pajutau, kad mane už liemens laiko stipri mūsų vedlio ranka. Kita ranka jis prilaikė dėdulę. Aš nebuvau sunkiai sužeistas, tik jaučiausi esąs visiškai nusilpęs. Gulėjau kalno pašlaitėje, už dviejų žingsnių nuo bedugnės, į kurią galėjau nugarmėti vos pajudėjęs. Hansas išgelbėjo mane iš tikros žūties — mažai trūko, būčiau nuslydęs į kraterio žiotis.

— Kur mes? — paklausė dėdulė, matyt, baisiausiai sudirgęs dėl to, kad vėl atsidūrė Žemės paviršiuje.

Medžiotojas sutrikęs gūžtelėjo pečiais.

— Islandijoje? — pasidomėjau aš.

Nej , — atsakė Hansas.

— Kaip? Ne? — sušuko profesorius.

— Hansas apsirinka, — tariau atsistodamas.

Po daugybės netikėtumų, kuriuos patyrėme kelionėje, mūsų laukė naujas siurprizas. Aš tikėjausi pamatysiąs kalno viršūnę, padengtą amžinu sniegu, apšviestą blyškių poliarinio dangaus spindulių, stūksančią tarp negyvenamų poliarinių platumų; o mes gulėjome kalno šlaite, išdegintame svilinančių karštos saulės spindulių.

Nenorėjau patikėti savo akimis, bet mano kūnas, saulės myluojamas, išsklaidė bet kokias abejones. Mes išnirome iš kraterio pusnuogiai, ir spindulinga saulė, nelepinusi mūsų pastaruosius du mėnesius, dosniai liejo ant mūsų šviesos ir šilumos srautus.

Kai mano akys apsiprato su akinančiu spindėjimu, pabandžiau ištaisyti savo vaizduotės klaidą.

Читать дальше
Тёмная тема

Шрифт:

Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Похожие книги на «Kelionė į žemės centrą»

Представляем Вашему вниманию похожие книги на «Kelionė į žemės centrą» списком для выбора. Мы отобрали схожую по названию и смыслу литературу в надежде предоставить читателям больше вариантов отыскать новые, интересные, ещё не прочитанные произведения.


Мишель Фуко: Seksualumo istorija
Seksualumo istorija
Мишель Фуко
Жюль Верн: Penkiolikos metų kapitonas
Penkiolikos metų kapitonas
Жюль Верн
Том Мартин: Piramidė
Piramidė
Том Мартин
Кэтрин Ласки: Kelionė
Kelionė
Кэтрин Ласки
Michel Foucault: Seksualumo istorija
Seksualumo istorija
Michel Foucault
Peter Stjernström: Geriausia knyga pasaulyje
Geriausia knyga pasaulyje
Peter Stjernström
Отзывы о книге «Kelionė į žemės centrą»

Обсуждение, отзывы о книге «Kelionė į žemės centrą» и просто собственные мнения читателей. Оставьте ваши комментарии, напишите, что Вы думаете о произведении, его смысле или главных героях. Укажите что конкретно понравилось, а что нет, и почему Вы так считаете.