Жюль Верн: Kelionė į žemės centrą

Iš pradžių mes slinkome plokščiu, beveik horizontaliu paviršiumi; tačiau nespėjome žengti nė šešių žingsnių, ir kelią užtvėrė milžiniškas akmens luitas.

— Prakeikimas! — piktai sušukau, atsitrenkęs į neįveikiamą kliūtį.

Kad ir kiek ieškojome dešinėje ir kairėje, viršuje ir apačioje, nei praėjimo, nei atsišakojimo neradome. Aš jaučiau begalinį apmaudą ir nė už ką nenorėjau pripažinti, kad uolos nuodauža užtvėrė mums kelią. Pasilenkęs vėl apžiūrėjau luistą iš visų pusių.

Nė mažiausio plyšio! Tarsi vientisa granito siena! Hansas šmirinėjo su lempa, bet irgi niekur neaptiko nė mažiausio tarpo. Vadinasi, čia ir baigėsi mūsų kelionė.

Sudribau ant žemės; dėdulė dideliais žingsniais vaikščiojo koridoriumi pirmyn ir atgal.

— O kaip praėjo Saknusemas? — šūktelėjau aš.

— Taigi! — atsiliepė dėdulė. — Nejaugi ir jam kelią pastojo šis luistas?

— Ne, ne! — guviai paprieštaravau. — Matyt, nuoskila užtvėrė praėjimą per žemės drebėjimą arba per kokį magnetinį reiškinį Žemės plutoje. Daug metų praėjo nuo to laiko, kai Saknusemas sugrįžo ir kai atsirado šis granitinis luitas. Tikriausiai šia galerija anksčiau verždavosi lava ir kiti vulkaniniai produktai. Tik pažvelkite, granito lubos išvagotos sprogių; man atrodo, jie ne taip seniai atsirado ir atsirado vulkaninio išsiveržimo metu, kai milžiniški akmenys su baisiausia jėga urbėsi sau kelią; tarsi čia būtų pasidarbavusi kokio giganto ranka! O vieną kartą, padidėjus slėgiui, angon įlėkęs įstrigo luistas ir užtvėrė kelią, tarsi užrakindamas duris į požemį. Saknusemas šios kliūties nesutiko, nes ji atsirado vėliau. Mes turime uolą pašalinti, kitaip pasirodysime esą neverti ir svajoti apie Žemės centrą!

Štai kaip aš prabilau! Profesoriaus ryžtas visiškai mane pavergė. Įkvėpė atradimo troškulys! Aš pamiršau praeitį ir nepaisiau ateities. Man jau niekas nebeegzistavo sferoido paviršiuje, iš kur aš nusileidau į šią prarają: nei miestai, nei kaimai, nei Hamburgas, nei Karališkoji gatvė, nei mano vargšė Grauben, tikriausiai maniusi, kad aš jau visiems laikams esu palaidotas Žemės gelmėse!

— Ką gi, — prabilo dėdulė, — čiupkime laužtuvus, kirtiklius ir prasiskinkime kelią! Išgriaukime sieną!

— Uola pernelyg stipri, kad ją įveiktume laužtuvu! — sušukau aš.

— Na, tada kirtikliu!

— Siena labai jau stora ir kirtikliu gali kapoti nekapojęs!

— Bet mes turime parako! Padėsime miną! Išsprogdinsime luistą!

— Išsprogdinsime?

— Taip! Reikia tik uoloje iškalti įdubą!

— Hansai, prie darbo! — sušuko dėdulė.

Islandas nedelsdamas atnešė iš plausto kirtiklį, ir ėmėme sienoje kalti skylę. Darbas buvo ne iš lengvųjų. į kiaurymę ketinome įdėti dvidešimt kilogramų piroksilino, kurio griaunamoji jėga keturis kartus didesnė už parako.

Aš buvau nepaprastai susijaudinęs. Kol Hansas dirbo, padėjau dėdulei paruošti ilgą dagtį.

— Mes praeisime! — tariau.

— Žinoma, praeisime, — patvirtino dėdulė.

Vidurnaktį sprogdinimui buvome pasiruošę: piroksilino užtaisą padėjome įduboje, dagtį ištempėme per visą galeriją į išorę.

Tereikėjo kibirkšties, ir baisusis įrenginys būtų ėmęs veikti.

— Iki rytojaus, — tarė profesorius.

Teko paklusti ir laukti dar ištisas šešias valandas.

Keturiasdešimt pirmasis skyrius

Kita diena, ketvirtadienis, rugpjūčio 27-oji, tapo reikšminga tarpžemio kelionės data. Negaliu jos prisiminti be siaubo ir širdies alpulio. Nuo tos dienos mūsų protas, mūsų svarstymai, mūsų išradingumas jau nebeturėjo jokios reikšmės — mes tapome gamtos reiškinių žaisliukais.

Šeštą valandą jau buvome pakilę. Artėjo momentas, kai su piroksilino pagalba turėjome prasiskinti sau kelią pro granito sieną.

Aš susilaukiau garbės padegti dagtį. Tai padaręs, turėjau dumti pas savo bendrakeleivius, lauksiančius manęs ant plausto, kurio nebuvome iškrovę, nes, nedelsdami nė akimirkos, ketinome išplaukti į atvirą jūrą. Tokiu būdu manėme išvengsią sprogimo pasekmių, o sprogimo jėga galėjo būti jaučiama toli nuo granito masyvo.

Pagal mūsų apskaičiavimą, dagtis turėjo degti apie dešimt minučių, o tik tada įvykti sprogimas. Vadinasi, aš turėjau pakankamai laiko, kad grįžčiau ant plausto.

Rengdamasis įvykdyti uždavinį, šiek tiek jaudinausi.

Paskubom papusryčiavome; dėdulė ir medžiotojas patraukė prie plausto, o aš su uždegtu žibintu likau pakrantėje.

— Eik, mano berniuk, — tarė dėdulė, — ir padegęs tuoj pat dumk pas mus.

— Nesibaiminkite, dėdule, — atsakiau, — negaišiu!

Aš pasukau prie įėjimo į galeriją. Atidariau žibintą, o kita ranka paėmiau dagties galą.

Profesorius laikė chronometrą.

— Ar pasiruošęs? — šūktelėjo.

— Pasiruošęs!

— Tai uždek!

Vikriai prikišau dagtį prie ugnies ir galvotrūkčiais puoliau kranto link.

— Lipk, — sušuko dėdulė, — ir plaukiam!

Hansas iš visų jėgų atsistūmė, ir plaustas nuplaukė į jūrą. Netrukus jau buvome per dvidešimt tuazų nuo kranto.

Artėjo jaudinanti akimirka. Profesorius atidžiai sekė chronometro rodyklę.

— Dar penkios minutės... — skaičiavo jis. — Dar keturios! Trys!

Mano pulsas pašėlusiai plakė.

— Dar dvi! Viena!.. Griūkite, granito kalnai!

Kas įvyko po to? Aš negirdėjau sprogimo. Bet pakrantės uolų forma mano akyse staiga pasikeitė; uolos prasiskyrė kaip uždangalas. Prie pat kranto atsivėrė bedugnė praraja. Jūra, tarsi nepaprasto siautulio pagauta, pašoko piestu viena didele banga, ir ant tos bangos keteros beveik vertikalioje padėtyje atsidūrė mūsų plaustas.

Mus visus tris išvertė iš kojų. Šviesą pakeitė tamsiausia tamsa. Aš pajutau — dingo patikima atrama, ir ne po mano kojomis, o po plaustu. Pamaniau, kad plaustas prasmego bedugnėje. Bet taip neatsitiko. Norėjau persimesti bent žodeliu su dėdule, tačiau per vandens ūžesį jis nieko nebūtų išgirdęs.

Nepaisant viešpatavusios tamsos, vandens ūžesio, išgąsčio, sąmyšio, aš supratau, kas įvyko.

Už uolos, išlėkusios į orą, atsivėrė bedugnė. Sprogimas sukėlė tikrą žemės drebėjimą plyšių išvarpytoje žemėje; bedugnė atsivėrė, ir jūra, virtusi vientisa pašėlusia srove, nusinešė mus su savimi.

Aš laikiau save žuvusiu.

Praėjo valanda, dvi valandos — net nežinau, kiek iš tikrųjų! Mes glaudėmės vienas prie kito, laikėmės už rankų, bijodami nudribti nuo plausto. Kartais plaustas atsitrenkdavo į sieną ir mus pašėlusiai sukrėsdavo. Tačiau stuktelėjimai buvo reti, ir iš to padariau išvadą, kad galerija tapo gerokai platesnė. Be abejo, tai ir buvo Saknusemo kelias; tik mes leidomės ne vieni, o per savo neapdairumą, kartu su jūra!

Suprantama, tos mintys švystelėdavo mano galvoje padrika, neaiškia forma. Aš sunkiai įstengiau blaiviai mąstyti nutrūktgalviškai plaukiant — tai buvo panašu į kritimą bedugnėn. Sprendžiant iš vėjo, pūtusio man į veidą, pasipriešinimo, plausto lėkimo greitis viršijo ekspreso traukinių greitį. Tokiomis sąlygomis nebuvo įmanoma uždegti deglą, o mūsų paskutinis elektrinis aparatas sudužo per sprogimą.

Todėl labai nustebau išvydęs šalia sužybsint ugnelę. Ji apšvietė ramų Hanso veidą. Sumaniajam medžiotojui pasisekė uždegti žibintą, ir nors liepsnelė vos spingsėjo, vis dėlto šiek tiek sklaidė begalinę tamsą.

Galerija gerokai praplatėjo. Aš neapsirikau. Blankioje šviesoje sunku buvo vienu metu pamatyti abi jos sienas. Mes lėkėme pakriūtėn greičiu, viršijančiu pačių audringiausių Amerikos krioklių kritimo greitį. Srauto nešamas plaustas man priminė su didžiausia jėga paleistų vandens strėlių lėkimą. Vaizdingesnio palyginimo aš negaliu sugalvoti.