Жюль Верн: Kelionė į žemės centrą

— Sunku dievagotis, dėdule. Juk uolos be galo panašios. Tačiau man atrodo, jog atpažįstu iškyšulį, kurio papėdėje Hansas statė plaustą. Mes tikriausiai esame netoli kažkokio užutekio, ir, ko gero, tai ir yra Grauben užutekis! — pridūriau, apžvelgdamas įlankos krantą, kuris man atrodė pažįstamas.

— Ne, Akseli, mes rastume kokį nors savo pėdsaką, o aš nieko nematau...

— O aš matau! — sušukau, puldamas prie kažkokio smėlyje žvilgančio daikto.

— Ką radai?

— Štai ką! — atsakiau.

Ir, pakėlęs nuo žemės, parodžiau dėdulei surūdijusį durklą.

— A! — tarė jis. — Vadinasi, buvai pasiėmęs ir šį ginklą?

— Aš? Ne! Tikriausiai jūs...

— Ne, — paprieštaravo profesorius. — Aš niekada neturėjau durklo.

— Keista!

— Nieko keisto, Akseli. Islandai dažnai nešioja tokius ginklus. Tai Hanso durklas. Tikriausiai pametė...

Aš papurčiau galvą. Durklas buvo ne Hanso.

— Galimas daiktas, tai pirmykščio kario ginklas! — sušukau. — Gyvo žmogaus, milžino piemens amžininko! Bet ne! Šis ginklas — ne akmens amžiaus! Ir ne bronzos amžiaus! Durklas plieninis...

Dėdulė bemat nutraukė mano samprotavimus, nuvedusius toli į lankas, ir šaltai ėmė aiškinti:

— Nusiramink, Akseli, ir atsikvošėk! Durklas — šešioliktojo amžiaus ginklas, tikras durklas su tribriaune geležte. Riteriai jį prisirišdavo prie diržo, o mūšyje smeigdavo paskutinį dūrį. Durklas ispaniškos kilmės. Jis nepriklauso nei tau, nei man, nei medžiotojui, net ne žmogiškoms būtybėms, gyvenančioms galbūt Žemės rutulio gelmėse!

— Jūs drįstate teigti?..

— Žiūrėk, durklo ašmenys ištrupėję, geležtė pasidengusi rūdimis, kurių amžius — ne viena diena, ne vieneri metai, o šimtmečiai!

Profesorius kaip niekada užsidegęs mėgavosi savo spėlionėmis.

— Akseli, — tęsė jis, — mes esame pakeliui į didį atradimą! Šis durklas čia, smėlyje, guli gal šimtą, gal du šimtus ar net tris šimtus metų, ir ištrupintas raižant požemio jūros uolas!

— Bet juk negalėjo savaime čia atsirasti! — sušukau. — Vadinasi, kažkas lankėsi prieš mus...

— Taip! Žmogus...

— O kas tas žmogus?

— Tas žmogus išraižė savo vardą šituo durklu! Tas žmogus norėjo dar kartą savo ranka parodyti kelią į Žemės centrą! Eime ieškoti! Eime!

lr mes patraukėme palei aukštą stačią uolą, nepaprastai atidžiai tyrinėdami kiekvieną plyšį, stengdamiesi įsitikinti, artai ne galerijos pradžia.

Taip mes nuėjome iki tos vietos, kur krantas visiškai susiaurėjo. Jūra beveik siekė priekalnio papėdę, praėjimui palikdama ne daugiau kaip tuazą. Tarp uolų išsikišimų buvo matyti tamsaus tunelio anga.

— A. S.! — sušuko dėdulė. — Arnė Saknusemas! Visur — Arnė Saknusemas!

Čia, ant plokščio granitinio akmens, mes išvydome dvi paslaptingas, pusiau išnykusias raides — drąsaus fantastiško keliautojo inicialus:

Keturiasdešimtasis skyrius

Nuo kelionės pradžios aš patyriau tiek daug nepaprasto, kad, maniau, jog nebegali iškilti kokių nors naujų netikėtumų, o jeigu iškiltų, nebesugebėčiau stebėtis. O vis dėlto matydamas tas dvi raides, iškaltas uoloje prieš tris šimtus metų, nepaprastai apstulbau. Negana to, kad uoloje buvo iškirsti mokslininko alchemiko inicialai, savo rankoje dar turėjau durklą, kuriuo jis tas raides įrėžė. Argi po viso to dar galima abejoti, ar iš tikrųjų toks keliautojas gyveno ir atliko nepaprastą žygį?

Kol šios mintys sukosi mano galvoje, profesorius Lidenbrokas entuziastingai garbino Arnė Saknusemą.

— Genijau, tu vertas didžiausios pagarbos! — kalbėjo jis. — Tu viską numatei, trokšdamas kitiems mirtingiesiems palengvinti kelią per Žemės rutulio plutą naujų atradimų vardan; ir į tave panašūs eis tavo pėdomis, kurias tu palikai prieš tris amžius štai šitų gilių požemių tamsoje! Tu davei galimybę ainiams pamatyti tuos stebuklus! Tavo vardas, iškaltas tai vienoje, tai kitoje vietoje tavo paties ranka, atkakliam keliautojui nurodo kelią į mūsų planetos centrą! Na, ką gi! Ir aš įrėšiu savo vardą šitame paskutiniame granito puslapyje! Ir tebus uola prie jūros, kurią tu atradai, pavadinta Saknusemo iškyšuliu!

Dėdulės džiūgavimas ir pakili dvasia užkrėtė ir mane. Jo kalbos patosas pakėlė puolusią mano dvasią.

Pamiršau visus kelionės pavojus ir atgalinio kelio rizikingumą. Norėjau atkartoti tai, ką padarė kitas žmogus, ir niekas nebeatrodė man neįveikiama!

— Pirmyn, pirmyn! — sušukau.

Aš jau buvau bepuoląs į tamsiąją galeriją, bet profesorius mane sudraudė. Jis, šitas aistringas žmogus, patarė būti kantresniam ir šaltakraujiškesniam.

— Pirmiausia grįžkime pas Hansą, — tarė jis, — ir atitempkime čia plaustą.

Apmaudžiaudamas paklusau ir mikliai nužingsniavau palei pakrantės uolas.

— Žinote, ką pasakysiu, dėdule? — tariau, eidamas šalia jo. — Iki šiol mums nuostabiai sekasi!

— Štai kaip! Taip manai. Akseli?

— Žinoma! Net audra sėkmingai mus nukreipė į teisingą kelią. Tegu būna palaiminta audra! Juk ji atvedė mus prie kranto, o geras oras mus būtų nuo jo nutolinęs! Akimirką įsivaizduokite, kad mes pakliuvome į pietinę Lidenbroko jūros pakrantę. Kas ten mūsų laukė? Saknusemo inicialų nebūtume užtikę ir dabar mes būtume atsidūrę padėtyje be išeities.

— Taip, Akseli, tiesiog stebuklas, kad mes, plaukdami į pietus, buvome nunešti į šiaurę prie Saknusemo iškyšulio. Turiu tiesiai pasakyti — šitame fakte yra kažkas visiškai nepaaiškinama!

— Ė! Tuščia jo! Nėra ko mums aiškinti faktus — reikia jais pasinaudoti!

— Žinoma, mano berniuk, bet...

— Mes vėl keliausime į šiaurę, prasigausime po šiaurinėmis Europos šalimis, po Švedija, Rusija, Sibiru. — kas žino, dar po kuo? — užuot keliavę po Afrikos dykumomis ar vandenynais!

— Taip, Akseli, tiesą sakai. Iš tikrųjų, viskas į gerą, jeigu jau mes liovėmės plaukę horizontaliai, nes toks plaukimas nieko gero nežadėjo. Dabar leisimės ir leisimės, visą laiką leisimės! Ar žinai, kad iki Žemės centro liko tik pusantro tūkstančio ljė?

— Niekai! — sušukau. — Apie tai neverta nė kalbėti. Pirmyn! Pirmyn!

Šitaip beprotiškai mes svaičiojome, kol sugrįžome pas medžiotoją. Viskas buvo paruošta ir tuoj pat galėjome plaukti. Islandas pakrantėje nepamiršo nė vieno mūsų ryšulio. Mes užšokome ant plausto, Hansas suktelėjo vairą, ir visu greičiu nuplaukėme palei krantą, prie Saknusemo iškyšulio.

Vėjas buvo nepalankus tokiam laivui, koks buvo mūsų plaustas. Todėl kartais tekdavo griebtis karčių ir stumtis. Uolos dažnai gana toli buvo įsiterpusios į jūrą; jas aplenkiant mums tekdavo sugaišti nemažai laiko ir išeikvoti jėgų. Pagaliau po trijų valandų, kitaip sakant, apie šeštą vakaro, radome vietą, patogią sustoti ir išlipti.

Aš iššokau į krantą, dėdulė ir islandas irgi nedelsė. Plaukimas mano entuziazmo neatvėsino. Atvirkščiai, aš net pasiūliau „sudeginti mūsų laivą“, kad jau nebegalėtume trauktis. Bet dėdulė paprieštaravo. Pastebėjau, kad jis tapo tikras šaltakraujis.

— Bet juk mes tuoj pat iškeliausime, — tariau.

— Žinoma, mano berniuk, tačiau pirmiausia reikia ištyrinėti naująją galeriją. Gal vėl turėsime pasinaudoti kopėčiomis.

Dėdulė paruošė darbui Rumkorfo aparatą; plaustą pririšome prie kranto. Iki uoloje žiojėjančios angos tebuvo apie dvidešimt žingsnių, ir mūsų mažasis būrys, mano vedamas, tuoj pat patraukė prie galerijos.

Anga, beveik apskrita, buvo maždaug penkių pėdų skersmens. Tamsus tunelis, atsiradęs plikose uolose, iki glotnumo buvo nupoliruotas vulkaninio išsiveržimo produktų, kažkada šiuo urvu lėkusių į Žemės paviršių. Apatinis angos kraštas buvo sulig žemės paviršiumi, ir į tunelį galėjome be vargo įeiti.