Жюль Верн - Kelionė į žemės centrą

Kartais plaustas, pagautas vandens sūkurio, imdavo suktis kaip vilkelis. Kai tik priartėdavome prie galerijos sienos, aš apšviesdavau ją žibintu, ir kadangi uolos išsikišimai susiliedavo į vieną nepertraukiamą liniją, galėjau spręsti apie greitį, kuriuo mes plaukėme. Aš nustačiau vandens kritimo greitį — trisdešimt ljė per valandą.

Mudu su dėdule sukryžiavę kojas sėdėjome prie stiebo, sutraiškyto per katastrofą, nuolaužų ir sutrikę žvalgėmės į abi puses. Stengėmės sėdėti atsukę nugaras vėtrai, kad galėtume kvėpuoti.

Taip bėgo valandos. Padėtis nesikeitė, o viena aplinkybė dar labiau ją pablogino.

Tvarkydamas krovinį pamačiau, kad didžioji mūsų turto dalis žuvo per sprogimą, kai įaudrinta jūra grasino paskandinti plaustą. Pasišviesdamas žibintu, aš ėmiau apžiūrinėti, kas liko. Iš prietaisų tebuvo tik kompasas ir chronometras; iš kopėčių ir virvių kaugės — lyno galas, susuktas ant stiebo likučių! Nei laužtuvo, nei kirtiklio, nei plaktuko — visi instrumentai žuvo, o prie tų nelaimių dar prisidėjo ir tai, kad maisto tebuvo likę tik vienai dienai!

Aš išnaršiau kiekvieną plausto kampelį, kiekvieną plyšį tarp rąstų ir lentų. Nieko! Tik gabalėlis džiovintos mėsos ir keli džiūvėsiai!

Tiesiog apmiriau! Negalėjau patikėti! Bet jeigu maisto būtų pakakę ir mėnesiams, metams, kaip išsigelbėtume iš bedugnės, į kurią mus nešė paklaikusi srovė? Ar vertėjo bijoti bado, kuomet mirtis mums grąsino visais savo pavidalais? O ar mums liks laiko, kad numirtume iš bado?

Tačiau dėl nepaaiškinamų vaizduotės įnorių būsimų baisenybių akivaizdoje aš pamiršau apie čia pat esantį pavojų; kas galėjo pasakyti, ar mums pasiseks išsigelbėti, išsikapstyti iš įsismarkavusios vandens stichijos ir grįžti į Žemės paviršių? Ir kokiu būdu? Ir kur būtent išnirsime? Šito aš nė nenutuokiau. Bet ar ne vis tiek! Tačiau vienas šansas iš tūkstančio — vis dėlto šansas! O mirtis iš bado — realybė, nepaliekanti jokių vilčių.

Pirmoji mintis, kuri šovė į galvą, buvo tokia: pasakyti dėdulei į kokią apgailėtiną padėtį pakliuvome, apskaičiuoti, kiek laiko liko mums gyventi. Bet man užteko tvirtybės tylėti. Nenorėjau, kad dėdulė prarastų savitvardą.

Tuo metu žibinto šviesa pamažu ėmė silpnėti ir galiausiai užgeso. Vėl apgaubė neįžvelgiama tamsa. Nebuvo ko ir viltis išsklaidyti tą neįžvelgiamą tamsybę. Nors mes dar turėjome deglą, bet kaip jį uždegti pučiant stipriausiam vėjui? Tada aš pasielgiau kaip kūdikis: bijodamas tamsos, užmerkiau akis!

Praėjo gana daug laiko, vanduo krito dar greičiau. Tai nustačiau pagal vėjo, pūtusio man į veidą, jėgą. Mes lėkėme svaiginančiu greičiu. Atradėjau nebečiuožiame vandeniu, o kriste krentame į bedugnę! Hansas ir dėdulė mane apglėbė ir laikė iš visų jėgų, kad nenukrisčiau į vandenį.

Staiga į kažką atsitrenkėme; tai nebuvo kietas daiktas, tačiau liovėmės lėkę žemyn. Kelią pastojo užtvara: plaustą užgriuvo milžiniškas vandens stulpas. Aš užspringau. Ėmiau skęsti...

Netikėtas potvynis tęsėsi neilgai. Po keliolikos sekundžių pasijutau esąs gryname ore ir atsikvėpiau visa krūtine. Dėdulė ir Hansas stipriai mane laikė už rankų; mes vis dar buvome ant plausto.

Keturiasdešimt antrasis skyrius

Matyt, buvo apie dešimta valanda vakaro. Po potvynio pirmiausia pajutau visišką tylą. Vėl atgavau sugebėjimą girdėti: supratau, kad mane įbauginęs vandens ūžesys nutilo, galerijoje įsiviešpatavo tyla. Pagaliau nugirdau tarsi pašnibždom ištartus dėdulės žodžius:

— Mes kylame!

— Ką jūs sakote? — surikau.

— Taip, mes kylame! Kylame!

Aš ištiesiau ranką ir paliečiau sieną, nusidrėskiau odą. Mes kilome nepaprastai greitai.

— Deglą! Deglą! — sušuko profesorius.

Hansui teko gerokai pavargti, kol uždegė deglą, ir liepsna, nepaisant kilimo, degė lygiai, skleidė pakankamai šviesos ir mes galėjome apsižvalgyti aplinkui.

— Aš taip ir maniau, — tarė dėdulė. — Esame siaurame šulinyje, kurio skersmuo nesiekia keturių tuazų. Vanduo stengiasi pasiekti ankstesnįjį lygį ir kelia mus į viršų.

— Kur?

— Nežinau, bet turime būti viskam pasiruošę. Kilimo greitis maždaug du tuazai per sekundę, tai yra šimtas dvidešimt tuazų per minutę, arba daugiau kaip trys su puse ljė per valandą. Šitaip galime atsidurti nežinia kur!

— Taip, jeigu į ką nors neatsitrenksime, jeigu šita praraja nėra aklina! O kas bus, jeigu tunelis uždaras, jeigu oras, vandens slegiamas, palaipsniui susitvenks jo gale, kas bus, jeigu mus suslėgs?

— Akseli, — nepaprastai ramiai atsakė profesorius, — mūsų padėtis beveik beviltiška, bet vis dėlto yra šiokia tokia viltis išsigelbėti, ir aš ja kaip tik ir pasikliauju. Jeigu kiekvieną minutę mes galime žūti, tai kiekvieną minutę galime ir išsigelbėti. Todėl būkime pasiruošę, kad galėtume pasinaudoti net mažiausia palankia proga.

— Bet ką jau čia begalima padaryti?

— Reikia pasistiprinti, pavalgyti!

Išgirdęs tuos žodžius, atidžiai pažvelgiau į dėdulę. Teko jam pasakyti tai, ką ketinau nuslėpti.

— Pavalgyti? — paklausiau.

— Taip, tuoj pat!

— Profesorius keletą žodžių pasakė daniškai. Hansas papurtė galvą.

— Kaip? — sušuko dėdulė. — Maistas žuvo?

— Taip, štai viskas, kas liko! Džiovintos mėsos gabalėlis!

Dėdulė spoksojo į mane, niekaip nesuprasdamas žodžių esmės.

— Taigi, — tariau. — Ar vis dar tikite, kad mes galime išsigelbėti?

Atsakymo į šį klausimą neišgirdau.

Praėjo valanda. Pradėjau jausti stiprų alkį. Mano bendrakeleiviai taip pat norėjo valgyti, bet niekas nesiryžo paliesti apgailėtinos maisto atsargos.

Tuo tarpu po senovei greitai lėkėme į viršų. Kartais užtraukdavo kvapą, kaip užtraukia kvapą oreiviams, atsidūrus dideliame aukštyje. Bet jeigu aeronautams, kylant į aukštesnius oro sluoksnius, tenka patirti vis didesnį šaltį, tai mes, atvirkščiai, jutome stiprėjančią kaitrą. Karštis kilo bauginančiai sparčiai ir tuo momentu tikriausiai jau siekė keturiasdešimt laipsnių.

Ką turėjo reikšti ši permaina? Iki to laiko faktai patvirtino Devio ir Lidenbroko teoriją; iki tol ugniai atsparios uolienos, elektrinės srovės ir magnetizmas sukūrė ypatingas sąlygas, paneigė gamtos dėsnius ir veikė temperatūrą, nes, mano manymu, centrinės ugnies teorija vis dėlto tebuvo vienintelė teisinga, vienintelė, viską paaiškinanti. Gal dabar mes pakliuvome į tokią aplinką, kur šie reiškiniai pakluso gamtos dėsniams ir todėl karštis tapo toks baisus, kad tirpdė uolas? Aš to bijojau ir savo abejones išdėsčiau profesoriui.

— Jeigu nenuskęsime ir neužsimušime, jeigu nenumirsime iš bado, mums dar liks viena galimybė — gyviems sudegti.

Profesorius tik gūžtelėjo pečiais ir paskendo savo mintyse.

Praėjo dar valanda ir, išskyrus nežymų temperatūros padidėjimą, padėtis nepasikeitė. Pagaliau dėdulė vėl sutrikdė tylą.

— Matai, — tarė jis, — mes turime ryžtis.

— Ryžtis?

— Taip! Turime pastiprinti savo jėgas. Jeigu saugodami maisto likučius stengsimės savo egzistavimą pratęsti dar kelias valandas, mirtinai nusikamuosime!

— Taip, ir mirties ilgai laukti nereikės!

— Bet iš kur mes imsime jėgų, jeigu išpuls galimybė išsigelbėti, jeigu prireiks ryžtingų veiksmų, o būsime nusilpę ir išsekę?

— O kas mūsų laukia, dėdule, suvalgius paskutinį kąsnį?

— Niekas, Akseli, niekas! Bet ar būsi sotus, tą gabalėlį prarijęs akimis? Tu svarstai kaip bevalis žmogus, kaip ištęžusi būtybė!