Жюль Верн: Kelionė į žemės centrą

Profesorius prabilo pirmas:

— Iš tikrųjų, tai visai nepanašu į Islandiją.

— O į Majeno salą? — paklausiau.

— Irgi ne, mano berniuk. Tai ne šiaurės ugnikalnis su granito uolomis ir snieguota viršūne.

— Tačiau...

— Žiūrėk, Akseli, žiūrėk!

Virš mūsų galvų, ne toliau kaip už penkių šimtų pėdų, žiojėjo ugnikalnio krateris, iš kurio kas ketvirtis valandos, lydimas baisiausio gaudesio, iškildavo aukštas liepsnos stulpas su pemzos, pelenų ir lavos priemaišomis. Aš pajutau drebant kalną: tarsi milžiniškas banginis pukšėdamas ir švogždamas iš savo plačių žiaunų jis metė ugnies ir garų sroves. Žemiau, gana stačiu šlaitu, maždaug už septynių šimtų ar aštuonių šimtų pėdų, driekėsi išsivertusios masės, o iš to buvo galima spręsti, kad ugnikalnio aukštis — apie trys šimtai tuazų. Ugnikalnio papėdė skendo žalumoje: aš aiškiai mačiau alyvmedžius, figos medžius ir rausvomis kekėmis apkibusius vynuogienojus.

Teko sutikti, kad peizažas nė iš tolo nepanašus į šiaurės šalių vaizdą.

Už tos žalios juostos spinduliavo jūros ar ežero vanduo, iš visų pusių supęs sausumą ir tą nuostabią šalį pavertęs kelių Ljė pločio salele. Rytų pusėje už namų stogų matėsi nedidelis uostas — ant žydrų bangų suposi gražūs laivai. Toliau, vandens plynumoje, mirgėjo salelės, ir jų buvo tiek daug, kad priminė skruzdėlyną. Vakaruose akys įžiūrėjo tolimų krantų puslankį; vienur matėsi griežti mėlynų kalnų kontūrai; toliau, pietuose, į dangų rėžėsi vulkano kūgis, iš kurio viršūnės kilo dūmų stulpas. Šiaurėje saulės spinduliuose spindėjo neaprėpiama vandenų platybė, paįvairinta vienur kitur šmėkščiojančių stiebų ar išsipūtusių burių. Toks netikėtas vaizdas šimteriopai sustiprino tą nuostabų grožį.

— Kur mes? Kur mes? — tyliai paklausiau.

Hansas buvo viskam abejingas, sėdėjo užsimerkęs, o dėdulė žvitriai bėgiojo akimis po apylinkę, nejausdamas peizažo grožio.

— Kad ir kaip vadintųsi šitas kalnas, — pagaliau tarė jis, — bet ant jo vis dėlto karštoka; sprogimai nesiliauna, taigi nevertėjo gelbėtis nuo išsiveržimo, kad vėl lauktume, kol ant galvos nusiris uolos nuolauža. Leiskimės žemyn, ten ir nuspręsime, ką daryti. Be to, aš mirštu iš bado ir troškulio!

Ką jau sakyti — profesorius nebuvo svajotojas. O jeigu kalbėsime apie mane, tai, pamiršęs alkį ir nuovargį, aš būčiau ten pasilikęs dar keletą valandų, bet teko sekti paskui savo bendrakeleivius.

Ugnikalnio šlaitas buvo labai status; mes šliaužėme pelenų pilnomis griovomis, aplenkdami lavos srautus, kurie raitėsi lyg kokios ugninės gyvatės. Leisdamasis žemyn, aš tarškiau neužsičiaupdamas, nes mano fantazija nežinojo ribų.

— Mes Azijoje! — šūkčiojau. — Indijos pakrantėje, Malaizijos salose, Okeanijoje! Mes praėjome po visu pusrutuliu ir išnirome prie Europos antipodų.

— O ką rodo magnetinė rodyklė? — paprieštaravo dėdulė.

— Taip, magnetinė rodyklė... — sutrikau. — Jeigu ja tikėtume, mes visą laiką ėjome į šiaurę.

— Vadinasi, kompasas mus apgavo?

— O, žinoma, apgavo!

— Jeigu tik čia ne Šiaurės polius!

— Polius? Ne, bet...

Rodyklės „elgesys“ buvo nepaaiškinamas. Aš nebežinojau, ką ir manyti!

Tuo tarpu artėjome prie akį džiuginančios žaliuojančios lygumos. Mane kamavo alkis ir troškulys. Laimei, po dviejų valandų atsidūrėme nuostabiame slėnyje su alyvmedžių ir granatmedžių giraitėmis bei vynuogynais, regis, neturinčiais šeimininko. Beje, mes dėl to ilgai nesukome galvos, nes mūsų padėtis buvo vargana. Iki soties valgėme sultingus vaisius ir rausvas vynuoges, ir atgavome jėgas. Netoliese, žolėje, pavėsingame medžių šešėlyje, užtikau šaltinį — šaltu putotu vandeniu atgaivinome veidą ir rankas.

Mums mėgaujantis poilsiu, iš alyvmedžių giraitės išlindo berniukas.

— A, — sušukau aš, — štai ir šios laimingos šalies gyventojas!

Berniūkštis buvo labai varganai apsirengęs. Mus išvydęs, jis, regis, labai išsigando, lr iš tikrųjų, mes, pusnuogiai, susitaršiusiomis barzdomis, negalėjome žadinti pasitikėjimo, ir jeigu tik toji šalis nebuvo apgyvendinta plėšikų, jos gyventojams turėjome kelti baimę.

Persigandęs berniukas jau buvo bedumiąs kuo toliau nuo mūsų, bet Hansas jį pasivijo ir, nepaisydamas šūkaliojimų ir priešinimosi, atsivedė.

Dėdulė, norėdamas berniūkštį apraminti, ėmė jį šnekinti ir pirmiausia paklausė vokiškai:

— Kaip vadinasi šis kalnas, mažyli?

Berniukas neatsakė.

— Gerai! — tarė dėdulė. — Vadinasi, mes ne Vokietijoje. — Ir jis pakartojo klausimą angliškai.

Berniukas tylėjo. Aš suglumau.

— Nejaugi jis nebylys? — sušuko profesorius ir, šiek tiek didžiuodamasis kalbų mokėjimu, tą patį klausimą uždavė prancūziškai.

Ir šį kartą atsakymo neišgirdome.

— Tada pabandysime paklausti itališkai, — tarė dėdulė ir paklausė: — Dove noi siamo?

— Kur mes esame? — netekęs kantrybės, pakartojau aš.

Berniukas tylėjo.

— Ar prabilsi pagaliau? Kaip vadinasi ši sala? — supykęs suriko dėdulė ir čiupo berniuką už ausies. — Come si noma quest isola?

— Stromboli , — atsakė piemenėlis, ištrūko iš Hanso rankų ir dingo alyvmedžių giraitėje.

Daugiau jis mums nebebuvo reikalingas. Strombolis! Tas legendinis pavadinimas man padarė begalinį įspūdį! Mes buvome Viduržemio jūros viduryje, mitologinėje Eolijoje, senajame Strombolyje, saloje, kur kažkada Eolas laikė prie grandinių pririšęs vėjus ir audras. Ir tie žydri kalnai rytuose buvo Kalabrijos kalnai! O 280 tas ugnikalnis, pučiąs į dangų dūmus pietiniame horizonte, — Etna, baisioji Etna!

— Strombolis, Strombolis! — šūkčiojau aš.

Dėdulė man antrino ir gestais, ir žodžiais. Mes tarsi vaidinome senovės graikų tragedijos chorą.

O, kokia kelionė! Kokia nuostabi kelionė! Pro vieno ugnikalnio žiotis nusileidę į Žemės gelmes, pro kito žiotis mes išnėrėme į paviršių, ir tas kitas ugnikalnis buvo daugiau kaip per tūkstantį du šimtus Ljė nuo Snefelso, nuo atsiskyrėlės Islandijos, esančios kažkur toli, pasaulio pakraštyje!

Kelionės netikėtumai mus atvedė į vieną nuostabiausių Žemės šalių. Mes palikome amžinų sniegynų kraštus ir pakliuvome į amžinosios žalumos šalį ir, išsiskyrę su ledinių laukų rūkais, atsidūrėme po mėlynu Sicilijos dangumi!

Po nuostabių pietų — vaisių ir gaivaus vandens — patraukėme ieškoti kokio nors Strombolio uosto. Pasakoti, kokiu būdu patekome į salą, mums atrodė neprotinga: prietaringieji italai palaikytų mus iš pragaro išvytais velniais. Todėl nutarėme apsimesti jūros keliautojais, patyrusiais laivo žūtį. Tai buvo ne taip didvyriška, bet saugiau!

Keliaujant girdėjau dėdulę sau po nosimi murmant:

— Magnetinė rodyklė! Magnetinė rodyklė rodanti Šiaurę! Kaip tai paaiškinti?

— Tiesą sakant, — atsainiai tariau, — nieko nė nereikia paaiškinti. Taip lengviau gyventi!

— Ką čia šneki! Johaneumo profesorius nesugeba paaiškinti kokio nors kosminio reiškinio! Užsitraukčiau didžiausią gėdą!

Tai sakydamas, dėdulė, pusnuogis, persijuosęs odiniu diržu ir nosį pasibalnojęs akiniais, vėl tapo baimę keliančiu mineralogijos profesoriumi.

Iš alyvmedžių giraitės iki San Vincenco uosto buvo valanda kelio; ten Hansas paprašė atlyginimo už savo tarnybos tryliktąją savaitę. Pinigai jam buvo sumokėti, ir šią ceremoniją palydėjome nuoširdžiai paspausdami mūsų vedlio ranką. Hansas tarsi truputį susigraudeno, švelniai spustelėjo mums rankas ir nusišypsojo.