Жюль Верн: Kelionė į žemės centrą

Trisdešimt devintasis skyrius

Štai jau pusvalandį mes einame kaulų krūsnimis. Nepaprastas smalsumas vilioja vis toliau ir toliau. Kokius stebuklus, kokius mokslo lobius dar slepia šitoji ola? Aš laukiau visokių netikėtumų, buvau pasiruošęs stebėtis viskuo.

Jūros krantą jau seniai paslėpė kapinių kalvelės. Profesorius visai neėmė galvon, kad galime pasiklysti, ir vedė mane dar toliau. Ėjome tylėdami, maudydamiesi elektrinėse bangose. Toji išsklaidyta šviesa, kurios kilmės aš negaliu paaiškinti, lygiai apšvietė visus daiktus; tik daiktai nemetė nė mažiausio šešėlio. Galima pagalvoti, kad mes esame kur nors ekvatoriuje, vasaros vidurdienyje nušviesti vertikalių saulės spindulių. Vandens garų visai nebebuvo. Tolygiai plūstanti šviesa uoloms, tolimiems kalnams, padūmavusiems miškų masyvams suteikė keistą išvaizdą.

Nuėję daugiau kaip mylią, atsidūrėme milžiniško miško pakraštyje; tai jau buvo ne „grybų“ miškas, kokį regėjome prie Grauben užutekio.

Terciaro periodo augmenija čia klestėjo visoje savo didybėje. Jau išnykusių rūšių puikiausios palmės, nuostabūs palmasitai, pušys, kukmedžiai, kiparisai, tujos, spygliuočių šeimos medžiai buvo apraizgyti šviesos nepraleidžiančiu lianų tinklu. Žemę klojo purus samanų ir kerpsamanių kilimas. Upokšniai čiurleno po jų pavėsinga lapija, nors šis epitetas netikslus, kadangi medžiai nemetė šešėlių. Miško pakraštyje augo sumedėję paparčiai, primeną šiltnamiuose augančius paparčius. Kadangi trūko gyvybingosios saulės šilumos, medžių, krūmų lapai, kaip ir visi čionykščiai augalai, buvo bespalviai. Viską gaubė monotoniški, sakytum, išblukę rusvi tonai. Terciaro periodo vešlios augmenijos lapai, bespalviai ir bekvapiai, atrodė, tarsi būtų išpjauti iš šviesoje išblukusio popieriaus.

Dėdulė Lidenbrokas ryžosi žengti į tą gigantišką mišką. Neatsilikau, nors ir būgštavau. Jeigu jau gamta sukūrė tokią vešlią ir maistui tinkamą augmeniją, kodėl gi čia negalėtų veistis ir pavojingi žinduoliai? Plačiose laukymėse, kurios susidarė per laiką išgriuvus ir vėtroms išvertus medžius, aš mačiau augant ankštinius augalus ir daugybę pašarinių žolių, kurias labai mėgo atrajojantys visų periodų gyvūnai. Mačiau ir sumišai augančių įvairiausių Žemės rutulio juostų medžių: ąžuolai klestėjo šalia palmių, australiškasis eukaliptas — norvegiškos eglės kaimynystėje, šiaurės beržas buvo susipynęs su zelandiškojo kaurizo šakomis.

Staiga sustojau ir nutvėriau dėdulės ranką.

Išsklaidytos šviesos dėka miško tankmėje įstengiau išskirti net mažiausius daiktus. Man pasirodė, kad pamačiau... Ne! Aš iš tikrųjų savo akimis išvydau tarp medžių judančias kažkokias milžiniškas figūras. Tikrai, tai buvo milžiniški žvėrys, mastodontų banda — ne iškastinių, ne! — gyvų, panašių į tuos, kurių liekanos rastos tūkstantis aštuoni šimtai pirmais metais Ohajo pelkėse! Aš mačiau milžiniškus dramblius, kurių straubliai raitėsi tarp medžių kaip gyvačių legionas. Aš girdėjau, kaip savo ilgomis iltimis drambliai daužė medžių kamienus. Šakos traškėjo, o nudraskyti lapai pradingdavo plačiose baisūnų žiotyse.

Visas prisisapnavęs ikiistorinių laikų, terciaro ir kvartero periodų pasaulis, dabar akivaizdžiai iškilo prieš mano akis! Ir mes su dėdule buvome vieni čia, Žemės gelmėse, jos kraupių gyventojų valioje!

Dėdulė irgi juos matė.

— Einam! — staiga tarė jis, spausdamas mano ranką, — pirmyn, pirmyn!

— Ne! — sušukau. — Ne! Mes beginkliai! Mes bejėgiai gintis, jei pakliūsime į keturkojų milžinų bandą. Eime iš čia, dėdule, eime! Jokia žmogiška būtybė neliks nenubausta, suerzinusi šitas pabaisas!

— Jokia žmogiška būtybė? — tyliai paklausė dėdulė. — Klysti, Akseli! Pažiūrėk, pažiūrėk tenai! Man atrodo, aš matau kaip tik tokią būtybę! Būtybę, panašią į mus. Žmogų!

Pažvelgiau į tą pusę, kur rodė dėdulė, ir gūžtelėjau pečiais, o tai turėjo byloti, kad aš absoliučiai tuo netikiu. Tačiau buvau priverstas pasiduoti, nes tai, ką išvydau, buvo nenuginčijama.

Iš tikrųjų, ne toliau, kaip už ketvirčio mylios nuo mūsų, prisišliejusi prie milžiniško kauriso kamieno, stovėjo žmogiška būtybė. Požemio šalies Protėjas, naujas Neptūno sūnus, ganąs nesuskaičiuojamą mastodontų bandą!

Immanis pecoris custos, immanior ipse!

(Milžiniškos bandos sargas, ir pats į milžiną panašus, — /lot. /)

Taip, immanior ipse. Tai buvo jau ne iškastinis, kaip tas lavonas kaulų saugykloje, o gyvas milžinas, įstengęs valdyti tas baisenybes. Jo ūgis siekė daugiau kaip dvylika pėdų. Galva, dydžio sulig buivolo, slėpėsi tikrame susitaršiusių plaukų miške. Jis mosikavo milžiniška šaka-lazda, verta ikiistorinio piemens!

Stovėjome sustingę iš siaubo. Tačiau mus galėjo pastebėti. Reikėjo bėgti.

— Eime, eime! — šūktelėjau aš, tempdamas dėdulę, ir šis pirmą kartą manęs paklausė!

Po ketvirčio valandos mes jau dingome iš to baisiojo priešo akių.

O dabar, kai ramiai prisimenu tą atsitikimą, kai šaltakraujiškai galiu svarstyti ir praėjo nemažai laiko nuo to nepaprasto susitikimo, kaip tai paaiškinti? Nejaugi turiu patikėti? Ne, patikėti neįmanoma! Paprasčiausiai tai buvo regėjimo haliucinacijos; tikrovėje to nebuvo! Tame požemio pasaulyje neegzistuoja jokia žmogiška būtybė! Manyti, kad žmogaus giminė galėjo apgyvendinti olą Žemės rutulio gelmėje, neturinčioje jokio ryšio su Žemės paviršiumi, — tikra kvailystė. Beprotybė, grynų gryniausia beprotybė! Aš esu labiau linkęs manyti egzistuojant kokį nors gyvūną, kurio sandara panaši į žmogaus. Kokios nors pirmos geologinės eros beždžionės, kokio nors protopiteko, mezoriteko, panašų į tą, kurį surado Lartė Sansano kloduose tarp iškastinių gyvūnų kaulų! O mūsų matytasis ūgiu viršijo visus, žinomus šiuolaikinei paleontologijai! Na, ir kas? Beždžionė? Taip, beždžionė, kad ir kaip tai būtų neįtikėtina! Žmogus, gyvas žmogus, daugybės kartų palikuonis, palaidotas Žemės gelmėse?.. Ne, nė už ką nepatikėsiu!

Mes palikome vaiduoklišką ir palaimingą mišką, iš nuostabos negalėdami ištarti nė žodžio, apimti baimės... Mes bėgome prieš savo valią. Tai iš tikrųjų buvo paniškas bėgimas, kaip būna tik košmaruose. Mes bėgome prie Lidenbroko jūros, ir aš nežinau, kas man būtų atsitikę, jeigu baimė nebūtų privertusi imtis kur kas praktiškesnių stebėjimų.

Nors buvau įsitikinęs, kad toje, iki šiol žmogaus kojų nepaliestoje žemėje nelieka mūsų pėdsakų, vis dėlto atkreipiau dėmesį, jog aplinkui riogsinčios uolos labai panašios į tas, kurios buvo prie Grauben užutekio. Tai tarsi patvirtino ir kompaso rodyklė, ir priverstinis mūsų grįžimas į šiaurinį Lidenbroko jūros krantą. Panašumas kartais buvo tiesiog įstabus. Skardžių šlaitais žemyn krito upokšniai ir vandens kaskados. Man atrodė, jog aš atpažįstu ir „ surtarbranduro “ likučius, ir mūsų ištikimąjį Hanso upelį, ir urvą, kuriame sugrįžau į gyvenimą. Bet už keliolikos žingsnių iškilęs kalnų kalvagūbris, upokšnis ar nuskilusi uola vėl sukeldavo abejonių.

Savo dvejonėmis pasidalijau su dėdule. Jis abejojo lygiai kaip ir aš. Panorama visur buvo vienoda ir dėdulė neįstengė atpažinti vietovės.

— Matyt, — tariau, — mes atsidūrėme ne toje pačioje vietoje, iš kurios išplaukėme; audra plaustą nunešė truputį aukštėliau, ir jeigu eisime pakrante, prieisime Grauben užutekį.

— Jeigu taip, — atsakė dėdulė, — nėra prasmės tęsti žvalgybą ir geriausia grįžti prie plausto. Bet ar tu neapsirinki. Akseli?