Жюль Верн: Penkiolikos metų kapitonas

Jules Verne

Penkiolikos metų kapitonas

Romanas

Skaitmeninta iš knygos:

Jules Verne. Penkiolikos metų kapitonas. Vilnius: Pasviręs pasaulis, 2008.

ISBN 978-5-430-06100-5

Kūrinys suskaitmenintas vykdant ES struktūrinių fondų remiamą projektą „Pagrindinio ugdymo pirmojo koncentro (5–8 kl.) mokinių esminių kompetencijų ugdymas“, 2012

http://mkp.emokykla.lt/ebiblioteka/

PIRMA DALIS

Pirmas skyriusBRIGANTINA „PILIGRIMAS“

1873 metų vasario 2 dieną brigantina „Piligrimas“ buvo 43°57‘ pietų platumoje ir 165°19‘ vakarų ilgumoje (pagal Grinvičą).

Šis keturių šimtų tonų talpos laivas, įrengtas San Fransiske banginių medžioklei Pietų jūrose, priklausė turtingam Kalifornijos laivų savininkui Džeimsui Veldonui; laivui daugelį metų vadovavo kapitonas Hulis.

„Piligrimas“ buvo vienas mažiausių, bet geriausių laivų toje flotilėje, kurią Džeimsas Veldonas siuntė kasmet į Šiaurės jūras, už Beringo sąsiaurio, taip pat į Antarktikos vandenyną, prie Tasmanijos ar Horno rago. Laivas buvo puikus. Turėdamas labai parankų takelažą, jis nuplaukdavo, kad ir su nedidele įgula, iki ištisinių Pietų pusrutulio ledynų. Kapitonas Hulis mokėjo, kaip sako jūreiviai, „rangytis“ tarp ledų, kurie vasarą Pietų pusrutulyje pasiekia Naująją Zelandiją ar Gerosios Vilties ragą – daug žemesnę platumą, negu Šiaurės jūrose. Tiesa, tai nedideli, jau sueižėję, šiltų vandenų paplauti ledkalniai, kurių didžioji dalis sutirpsta paskui Ramiajame ar Atlanto vandenyne.

Kapitonas Hulis, puikus jūrininkas, taip pat vienas geriausių flotilės žeberklininkų, vadovavo įgulai, susidedančiai iš penkių prityrusių jūreivių ir vieno naujoko. Banginių medžioklei tiek žmonių, žinoma, buvo per mažai: valtims manevruoti ir nudobtiems banginiams mėsinėti reikalinga didelė komanda. Bet Džeimsas Veldonas, kaip ir kai kurie kiti laivų savininkai, manė, kad daug taupiau nusamdyti San Fransiske tiek jūreivių, kiek jų būtina laivui aptarnauti. Žeberklininkų, įvairių tautybių jūreivių, dezertyrų ir kitokių, norinčių pasisamdyti medžioklės sezonui ir puikiai išmanančių banginių medžiotojų amatą, Naujojoje Zelandijoje netrūko. Medžiojamajam laikotarpiui pasibaigus, jie gaudavo atlyginimą, išsilaipindavo krante ir čia laukdavo kitų metų, kai banginių medžioklės laivams vėl prireiks jų paslaugų. Šitokios sistemos laikantis, geriau buvo panaudojami jūrininkų rezervai ir išspaudžiama daugiau pelno iš jų darbo.

Taip ir pasielgė „Piligrimo“ savininkas.

Brigantina baigė medžiojimo sezoną prie pat Pietų speigiračio. Bet laivo triume tebestovėjo nemaža tuščių statinaičių taukams ir tebebuvo vietos banginio ūsams. Tais laikais jau darėsi sunku verstis banginių medžiokle. Be saiko naikinami jūros žinduoliai retėjo. Ėmė nykti tikrieji banginiai, Šiaurės vandenyne vadinami „nordkaperiais“, o Pietų jūrose – „sulferboltonais“. Medžiotojai turėjo tenkintis finvalais, milžiniškais žinduoliais, kuriuos medžioti labai pavojinga.

Taip ir padarė kapitonas Hulis per šią ekspediciją, bet ketino kitą kartą pasiekti aukštesnes platumas ir, jei reikės, nuplaukti ligi Klaros ir Adeli žemių, atrastų, kaip galutinai nustatyta, – nors amerikietis Vilkis ir neigė, – prancūzo Diumono Diurvilio, garsiojo „Astrolabo“ ir „Zele“ kapitono.

Žodžiu, tais metais „Piligrimui“ nepasisekė. Sausio pradžioje, kai Pietų pusrutulyje pats vidurvasaris, nors grįžti banginių medžioklės laivams dar nebuvo laikas, kapitonui Huliui teko medžioklę nutraukti. Jo pagalbinė įgula – gana įtartinų asmenų rinkinys – ėmė, kaip sakoma, „ieškoti priekabių“, ir jis turėjo su ja skirtis.

Taigi, „Piligrimas“ pasuko į šiaurės vakarus, link Naujosios Zelandijos, kurią pamatė sausio 15 dieną. Įplaukė į Vaitematą, Oklendo uostą, esantį Chaurakio įlankos gilumoje, rytiniame šiaurinės salos krante, ir čia išsodino sezonui pasamdytus banginių medžiotojus.

„Piligrimo“ įgula buvo nepatenkinta. Brigantinai trūko mažų mažiausiai dviejų šimtų statinaičių taukų. Dar nė viena jų medžioklė nebuvo taip liūdnai pasibaigusi. Kapitonas Hulis plaukė su tokiu nusivylimu širdyje, kokį patiria sumanus banginių medžiotojas, pirmą kartą grįžtąs tuščiomis ar beveik tuščiomis rankomis. Pažeista buvo įsiaudrinusi jo savimeilė, ir jis negalėjo atleisti tiems valkatoms, dėl kurių nedrausmingumo sužlugo ekspedicija.

Veltui jis bandė surinkti Oklende naują įgulą: visi darbo ieškantys jūrininkai jau buvo pasisamdę į kitus banginių medžioklės laivus. Taigi vilties visiškai pakrauti „Piligrimą“ teko atsisakyti, ir kapitonas Hulis jau ruošėsi išplaukti iš Oklendo, kai į laivą pasiprašė priimami keleiviai. Jų prašymo atmesti jis negalėjo.

Tuo metu Oklende buvo misis Veldon, „Piligrimo“ savininko žmona, jos penkerių metų sūnelis Džekas ir vienas giminaitis, kurį visi vadino pusbroliu Benediktu. Jie atvyko čia su Džeimsu Veldonu, kuris lankydavosi kartais Naujojoje Zelandijoje prekybiniais reikalais, ir ketino drauge su juo grįžti į San Fransiską.

Bet kai visa šeima jau turėjo išvykti, sunkiai susirgo mažasis Džekas; tėvas, primygtinų reikalų spiriamas, išplaukė vienas, palikęs žmoną, sūnų ir pusbrolį Benediktą Oklende.

Praėjo trys mėnesiai – trys ilgi išsiskyrimo mėnesiai, be galo sunkūs misis Veldon. Tuo tarpu vaikas pasveiko, ir niekas nebekliudė jai išvykti. Kaip tik tada ji ir sužinojo, kad į Oklendą atplaukė „Piligrimas“.

Norėdama sugrįžti į San Fransiską, misis Veldon būtų turėjusi pirma nusigauti į Australiją, susirasti ten kurį nors laivą, priklausantį transokeaninei bendrovei „Aukso amžius“ ir vežiojantį keleivius iš Melburno į Panamos sąsmauką per Papeetę. Paskui, nukakusi į Panamą, laukti Amerikos garlaivio, kursuojančio tarp sąsmaukos ir Kalifornijos. Misis Veldon nebūtų išvengusi pavėlavimų ir persėdimų, kurie visuomet nemalonūs moteriai ir vaikui.

Tokiu tat metu išmetė Oklende inkarą „Piligrimas“. Misis Veldon nedvejojo: paprašė kapitoną Hulį priimti ją į laivą ir pargabenti į San Fransiską kartu su sūnum, pusbroliu Benediktu ir Nana, senute negre, išauginusia ir ją pačią. Trys tūkstančiai jūrmylių buriniu laivu! Bet kapitono Hulio laivas buvo pavyzdingai tvarkingas, o metų laikas dar toks gražus abipus pusiaujo!

Kapitonas Hulis sutiko ir tuoj pavedė keleivei savo kajutę. Jis norėjo, kad per tą kelionę banginių medžioklės laivu, ko gero, truksiančią keturiasdešimt penkiasdešimt dienų, misis Veldon būtų kiek galima patogiau įsitaisiusi.

Keliauti šitokiom sąlygom misis Veldon buvo tam tikra prasme parankiau. Vienintelis nepatogumas – kad „Piligrimas“ turėjo užsukti į Valparaiso uostą, į Čilę, krovinio atiduoti. Bet po to laivas plauks pagal Amerikos žemyną, pučiant palankiems pakrantės vėjams.

Beje, misis Veldon, drąsi moteris, jūros nesibaimino. Buvo ji tada trisdešimties metų, tvirtos sveikatos, pripratusi prie ilgų kelionių jūra, ne kartą drauge su vyru išgyvenusi jų sunkumus ir nesibaidė didesnės ar mažesnės rizikos – sėsti į vidutinio tonažo laivą.

Ji žinojo, kad kapitonas Hulis – puikus jūreivis, kuriuo visiškai pasikliovė Džeimsas Veldonas, o „Piligrimas“ – stiprus greitaeigis laivas, aukštai vertinamas amerikiečių banginių medžioklės laivų flotilėje. Taikėsi proga, reikėjo ja pasinaudoti. Ir misis Veldon pasinaudojo.

Savaime aišku, kartu su ja turėjo plaukti ir pusbrolis Benediktas.

Tas pusbrolis buvo kokia penkiasdešimties metų žmogynas. Bet, kad ir solidaus amžiaus, išleisti jį kur nors vieną būtų buvę neatsargu. Buvo jis ne aukštas, o kažkoks ilgas, ne liesas, o kažkoks siauras, kaulėto veido, didžiule gauruota galva; pamatęs šį ištįsėlį su auksiniais akiniais, nesuklysdamas galėjai pasakyti, kad tai vienas tų garbingų mokslininkų, nežalingų ir geraširdžių, kuriems lemta visą gyvenimą būti dideliais vaikais, išgyventi šimtą metų ir mirti kūdikiais.