Жюль Верн - Penkiolikos metų kapitonas

Ir tapo – buvo beveik suaugęs vyras tokiame amžiuje, kai kiti tebėra vaikai.

Dikas Sendas buvo labai vikrus, labai miklus, vienas tų gamtos apdovanotų žmonių, apie kuriuos galima pasakyti, kad jie gimė su dviem kairėm kojom ir dviem dešinėm rankom: darbas jų rankose tirpte tirpsta, ir jie visada „pataiko į koją“.

Mažąjį našlaitį, kaip sakėme, išaugino viešoji labdara. Pirmiausia priglaudė jį į vaikų namus, kuriuose Amerikoje visada atsiranda vietos pamestinukams. Paskui, ketverių metų būdamas, Dikas ėmė mokytis skaityti, rašyti ir skaičiuoti vienoje tų Niujorko valstijos mokyklų, kurios išlaikomos dosnių labdarių.

Aštuonerių metų, skatinamas įgimto potraukio prie jūros, ėmė dirbti junga laive, kuris plaukiojo Pietų jūrose. Ten jis mokėsi jūreivio amato, kaip ir reikia mokytis – iš pat mažens. Padedamas karininkų, kurie susidomėjo šiuo berniūkščiu, pamažu prasilavino. Taigi junga turėjo netrukus tapti jaunesniuoju matrosu, tikriausiai laikinai. Tas, kuris vaikystėje supranta, kad darbas – gyvenimo įstatymas, tas, kuris anksti sužino, kad duona užsidirbama tik prakaitu, – Biblijos priesakas, tapęs taisykle žmonijai, – tas greičiausiai skirtas dideliems darbams, nes ras savyje, kai reikės, ir valios, ir jėgų jiems atlikti.

Kapitonas Hulis atkreipė dėmesį į Diką Sendą, kai šis tarnavo junga prekybiniame laive. Šaunus jūrininkas pamilo drąsų berniuką ir papasakojo apie jį Džeimsui Veldonui. Tas gyvai susidomėjo našlaičiu, įtaisė jį mokytis San Fransiske ir išauklėjo katalikų tikėjime, kurį išpažino jo šeima.

Mokydamasis Dikas Sendas ypač domėjosi geografija, kelionėmis, svajojo užaugęs studijuoti tą matematikos dalį, kuri susijusi su navigacija. Paskui šias teorines žinias papildė praktika. Pirmą kartą išplaukti „Piligrimu“ gavo kaip jaunesnysis jūrininkas. Geras jūreivis turi tiek pat nusimanyti apie banginių medžioklę, kiek ir apie tolimą plaukiojimą. Tai geras pasiruošimas visiems netikėtumams, kurių gausu jūreivio amate. Be to, Dikas Senas plaukė savo geradario Džeimso Veldono laivu, kuriam vadovavo jo globėjas, kapitonas Hulis. Tuo būdu jam buvo laiduotos palankiausios sąlygos.

Nėra reikalo ir pasakoti, koks nepaprastai atsidavęs buvo Dikas Veldono šeimai, kuri jam tiek daug gero padarė. Tegul verčiau kalba faktai. Lengva įsivaizduoti, kaip apsidžiaugė jaunasis jūreivis, sužinojęs, kad „Piligrimu“ plauks misis Veldon. Misis Veldon keletą metų atstojo jam motiną, o Džeką jis mylėjo kaip mažesnį brolį, nors ir suprato, kad negali lygintis su turtuolio laivų savininko sūnumi. Bet jo globėjai puikiai žinojo, kad gėrio grūdas, kurį jie pasėjo, įkrito į derlingą dirvą.

Našlaičio širdis buvo kupina dėkingumo, ir, jei būtų prireikę, jis nedvejodamas būtų atidavęs gyvybę už tuos, kurie jį išleido į mokslą ir išmokė mylėti Dievą. Žodžiu, turėdamas penkiolika metų, jaunuolis elgėsi ir galvojo kaip trisdešimties metų vyras. Toks buvo Dikas Sendas.

Misis Veldon žinojo, ko vertas jos globotinis. Ji galėjo ramiausiai patikėti jam mažąjį savo Džeką. Dikas Sendas mylėjo šitą vaiką, o vaikas, jausdamas, kad „didysis brolis“ jį myli, linko prie jo. Ilgomis laisvalaikio valandomis, kurios būna dažnos kelionėje, kai jūra rami, burės gerai įsitempusios ir nereikia keisti krypties, Dikas ir Džekas beveik visą laiką praleisdavo kartu.

Jaunasis jūreivis rodė berniukui visa, kas galėjo vaiką dominti jūreivio darbe. Misis Veldon be baimės žiūrėjo, kaip Džekas kartu su Diku Sendu kopia vantais, ropščiasi į fokstiebio marsą arba net ant forbramstengos salingo ir tartum strėlė slysta lynais žemyn, į denį.

Dikas Sendas visada buvo šalia berniuko, pasiruošęs jį prilaikyti ar sučiupti, jei penkiamečio vaiko rankutės staiga nusilptų per šias pratybas. Visa tai ėjo į sveikatą Džekui, šiek tiek pablyškusiam po ligos; ta kasdieninė mankšta ir sveikas jūros vėjas netrukus nurausvino jo skruostus.

Šit kaip viskas buvo. Tokiomis sąlygomis vyko kelionė, ir, jei ne priešiškas rytų vėjas, nei „Piligrimo“ keleiviai, nei įgula nebūtų turėjusi kuo skųstis.

Tačiau kapitonui Huliui tas pastovus rytų vėjas nepatiko. Jam niekaip nesisekė grąžinti laivo į teisingą kursą. Jis būgštavo, kad toliau, prie Ožiaragio atogrąžos, nepakliūtų į štilį, kuris vėl būtų jam nepalankus, jau nekalbant apie tai, kad ir pusiaujo srovė neišvengiami nublokštų jį į vakarus.

Jis nerimavo ypač dėl misis Veldon, nors ne jis buvo kaltas, kad kelionė užtruko. Todėl, jei būtų sutikęs kelyje transokeaninį laivą, plaukiantį į Ameriką, būtų pataręs savo keleivei persėsti į jį. Deja, „Piligrimas“ buvo atsidūręs tokioje aukštoje platumoje, jog maža buvo vilties pamatyti garlaivį, plaukiantį į Panamą. Be to, laivai nekursavo taip dažnai tarp Australijos ir Naujojo pasaulio Ramiuoju vandenynu tais laikais, kaip vėliau.

Tad reikėjo pasikliauti Dievo malone. Rodės, niekas nesutrikdys šios monotoniškos jūrų kelionės, tik staiga vasario 2 dieną, plaukiant šios istorijos pradžioje nurodyta platuma ir ilguma, nutiko pirmas įvykis.

Apie devintą valandą ryto Dikas Sendas ir Džekas – buvo labai giedras oras – užsirabazdino ant fokstiebio stengos marso. Iš ten jie matė visą laivo denį ir dalį vandenyno plačiu spinduliu. Už jų akiračio liniją kirto tik didysis stiebas su grotu ir topseliu, slepiančiais dalį jūros ir dangaus. Priešais juos virš bangų kyšojo bušpritas su trim stipriai įtemptais kliveriais, panašiais į tris nevienodo dydžio sparnus. Po jų kojom pūpsojo fokas, o virš galvų – fokmarselis ir fokbramselis, kurių likai virpėjo vėjelio pučiami. Brigantina plaukė kairiuoju halsu į vėją.

Dikas Sendas aiškino Džekui, kodėl teisingai pakrautas ir gerai subalansuotas „Piligrimas“ negali apvirsti, nors ir stipriai pasviręs į dešinįjį šoną; staiga berniukas pertarė jį, sušukdamas:

– O kas ten?

– Tu ką nors pamatei, Džekai? – paklausė Dikas Sendas, išsitiesęs visu ūgiu ant salingo.

– Taip! Taip! Štai ten! – atsakė Džekas, rodydamas į taškelį jūroje, progumoje tarp midelkliverio ir bomkliverio.

Įsižiūrėjęs ten, kur rodė Džekas, Dikas Sendas tuoj pat garsiai sušuko:

– Priešais mus, pavėjui, iš dešinės skeveldra!

16 Send – angliškai „smėlis“. ( Aut. past. )

17 Fortūna padeda narsuoliams. ( Lot. )

18 Fortūna padeda tiems, kurie drįsta. (Lot. )

Trečias skyrius SUDUŽĘS LAIVAS

Diko Sendo šūktelėjimas sukėlė ant kojų visą įgulą. Laisvi nuo budėjimo vyrai išbėgo į denį. Išėjęs iš savo kajutės, kapitonas Hulis nužingsniavo į laivo priekį.

Misis Veldon, Nana ir net abejingasis pusbrolis Benediktas, atsirėmę į dešinio borto relingą, įdėmiai žiūrėjo į jaunojo jūreivio nurodytą daiktą.

Tik Negoras pasiliko kambariūkštyje, kuriame buvo įtaisyta jo virtuvė, ir, kaip paprastai, tik jis vienas iš visos įgulos, matyt, nesusidomėjo tuo susitikimu.

Visi atidžiai stebėjo daiktą, besisupantį ant bangų už trijų mylių nuo „Piligrimo“.

– Kas gi ten galėtų būti? – paklausė vienas jūreivis.

– Plaustas! – atsakė kitas.

– Gal ant to plausto yra vargšų žmonių, išsigelbėjusių iš sudužusio laivo? – pasakė misis Veldon.

– Pamatysime, – atsakė kapitonas Hulis. Bet ten, man rodos, ne plaustas. Ant šono parvirtęs laivo korpusas…

– O gal koks jūros žvėris, didžiulis žinduolis? – tarė pusbrolis Benediktas.

– Nemanau, – atsiliepė Dikas.

– Tai kas, tavo nuomone? – paklausė misis Veldon.