Жюль Верн - Penkiolikos metų kapitonas

„Pusbrolis Benediktas“ – taip vadino jį visi ir visada, net ne šeimos nariai, ir iš tiesų tokie geraširdžiai žmoneliai, kaip jis, rodos, gimsta visų giminaičiais, – taigi pusbrolis Benediktas, kuris niekada nežinojo, kur dėti savo ilgas rankas ir kojas, nieku gyvu nebūtų sugebėjęs vienas pats rasti išeitį, net paprasčiausiomis gyvenimo aplinkybėmis. Našta jis nebuvo, o ne, greičiau kliuvo kitiems ir pats sau kliudė. Buvo, beje, gero būdo, neišrankus, užmiršdavo gerti ir valgyti, jei niekas neatnešdavo, nebijojo nei šalčio, nei karščio ir priklausė greičiau augalų, negu gyvūnų pasauliui. Įsivaizduokite visiškai nenaudingą medį, nevedantį vaisių, beveik be lapų, negalintį nei pamaitinti, nei priglausti keleivį, bet geros širdies.

Toks buvo pusbrolis Benediktas. Jis mielai būtų patarnavęs žmonėms, jei, kaip pasakytų ponas Priudomas, būtų sugebėjęs patarnauti!

Pagaliau už jo silpnumą žmonės jį ir mylėjo. Misis Veldon žiūrėjo į jį tartum į savo vaiką, tartum į vyresnįjį mažojo Džeko brolį.

Dera vis dėlto pridurti, kad pusbrolis Benediktas nebuvo nei tinginys, nei dykaduonis. Priešingai, tas žmogus labai daug dirbo. Jis turėjo vieną aistrą – gamtos mokslą ir buvo kūnu ir siela į jį pasinėręs.

Bet pasakyti „gamtos mokslas“ – vadinasi, labai daug pasakyti.

Yra žinoma, kad į šį mokslą įeina zoologija, botanika, mineralogija ir geologija.

Bet pusbrolis Benediktas nebuvo nei botanikas, nei mineralogas, nei geologas.

Tai gal zoologas tikra šio žodžio prasme, kažkoks Naujojo pasaulio Kiuvjė1, analize suskaidęs arba sinteze atkuriąs gyvūną, vienas tų gilių žinovų, tyrinėjančių keturis tipus, į kuriuos dabartinis mokslas skirsto visą gyvūniją: stuburinius, minkštakūnius, nariuotakojus ir spindulinius? Ar stebėjo kada nors tas naivus, bet stropus mokslininkas įvairias šių keturių tipų klases, ar studijavo jų būrius, šeimas, gentis, rūšis ir atmainas?

Ne.

Ar tyrinėjo stuburinius: žinduolius, paukščius, šliužus ir žuvis?

Ne, ne!

Gal jį domino minkštakūniai: galvakojai ir samangyviai? Gal jis perprato malakologijos2 paslaptis?

Taip pat ne.

Vadinasi, jis degindavo lempą per naktis, tyrinėdamas spindulinius – dygiaodžius, medūzas, polipus, koralus, kempes ir mirkinius?

Reikia tiesiai pasakyti, kad ne spindulinius.

O kadangi iš visos zoologijos telieka nariuotakojai, savaime aišku, kad jie ir buvo tos vienintelės pusbrolio Benedikto aistros objektas.

Taip, bet reikia dar patikslinti.

Nariuotakojų tipą sudaro šešios klasės: vabzdžiai, šimtakojai, voragyviai, vėžiagyviai, ūsakojai ir žieduotosios kirmėlės3.

Pusbrolis Benediktas, moksliškai kalbant, nebūtų sugebėjęs atskirti slieko nuo medicininės dėlės, rasakilės nuo jūros gilės, voro nuo netikro skorpiono, krevetės nuo karpinės utėlės, šimtakojo nuo skolopendros.

Tai kas gi pagaliau buvo pusbrolis Benediktas?

Paprasčiausias entomologas, ir daugiau nieko.

Į tai galima atsakyti, kad etimologiškai imant, entomologija – gamtos mokslo šaka, tyrinėjanti visus nariuotakojus.

Tai teisinga, imant apskritai; bet įsigalėjo paprotys suvokti šį žodį siauresne prasme. Tad šis terminas taikomas tik mokslui apie vabzdžius tikrąja žodžio prasme, tai yra „apie tuos nariuotakojus, kurių kūnas susideda iš sunarstytų žiedų; jų trys atskiri segmentai turi tris poras kojų. Dėl to jie ir pavadinti šešiakojais.“

Pusbrolis Benediktas, apsiribojęs šios nariuotakojų klasės tyrinėjimu, buvo paprasčiausias entomologas.

Bet neapsirikite! Vabzdžių klasę sudaro ne mažiau kaip dešimt būrių: tiesiasparniai4, tinklasparniai5, plėviasparniai6, žvynasparniai7, puskietasparniai8, kietasparniai9, dvisparniai10, vėduokliasparniai11, parazitiniai12 ir šeriauodegiai13. Kai kuriems iš šių būrių, pavyzdžiui, kietasparnių, priskiriama trisdešimt tūkstančių rūšių, o dvisparnių – šešiasdešimt tūkstančių14; vadinasi, tyrinėti yra ką, todėl reikia pripažinti, kad darbo vienam žmogui čia per akis.

Taigi pusbrolis Benediktas paskyrė savo gyvenimą ištisai ir vien tiktai entomologijai.

Šiam mokslui jis atiduodavo visas savo valandas, visas be išimties, net miego, nes ir sapnuodavo visados tik šešiakojus. Į rankoves, surduto apykaklę, kepurės dugną ir liemenės apvadus jis buvo prisismaigstęs gyvą eibę smeigtukų. Kai pusbrolis Benediktas grįždavo iš kurio nors pasivaikščiojimo mokslo tikslais, brangi jo skrybėlė, iš vidaus ir lauko styrinti nuo pervertų vabzdžių, primindavo greičiau gamtininko dėžutę.

O dabar, baigdami apibūdinti šį keistuolį, pasakysime, kad misterį ir misis Veldon į Naująją Zelandiją lydėti jis nutarė todėl, kad patenkintų entomologijos aistrą. Naujojoje Zelandijoje pusbrolis Benediktas praturtino savo kolekciją keletu retų egzempliorių ir, suprantama, veržte veržėsi atgal į San Fransiską rūšiuoti ir dėti juos į dėžutes savo darbo kabinete.

Kadangi misis Veldon su sūnum grįžo į Ameriką „Piligrimu“, pusbrolis Benediktas, žinoma, plaukė kartu su jais.

Bet jei misis Veldon kurią nors dieną būtų atsidūrusi sunkioje padėtyje, mažiausiai būtų pasikliovusi pusbroliu Benediktu. Laimė, jos laukė tik maloni kelionė gražiu metų laiku, be to, laivu, kurio kapitonu buvo galima visiškai pasitikėti.

Per tas tris dienas, kurias „Piligrimas“ išstovėjo Vaitematoje, misis Veldon susiruošė kelionei paskubomis, kad be reikalo neužgaišintų laivo. Čiabuvius tarnus, kuriuos buvo pasisamdžiusi Oklende, atleido ir sausio 22 dieną sėdo į „Piligrimą“ tik su Džeku, pusbroliu Benediktu ir senute negre Nana.

Pusbrolis Benediktas, susidėjęs į specialią dėžutę, nešėsi visą savo vabzdžių kolekciją. Be kitų, šioje kolekcijoje buvo keletas egzempliorių tų naujųjų vabalų – stafilinų, kietasparnių maitėdžių iššokusiomis akimis, kurie iki šiol, atrodė, veisėsi tik Naujojoje Kaledonijoje. Jam kažkas labai siūlė viena nuodingą vorą „katipo“, – taip jį vadina maoriai15, – nuo kurio įkandimo dažnai miršta čiabuviai. Bet voras neįeina į vabzdžių klasę tikrąja žodžio prasme, jis priklauso voragyviams; taigi pusbrolio Benedikto akyse jokios vertės neturėjo. Todėl mokslininkas nesiteikė juo susidomėti, ir įstabiausias jo kolekcijos perlas buvo puikus Naujosios Zelandijos stafilinas.

Žinoma, pusbrolis Benediktas apdraudė savo krovą didele pinigų suma. Jo rinkinys atrodė jam nepalyginamai brangesnis, negu visi banginio taukai ir ūsai „Piligrimo“ triume.

Kai misis Veldon ir jos kelionės draugai sulipo į brigantiną, ir atėjo laikas pakelti inkarą, kapitonas Hulis priėjo prie savo keleivės ir pasakė:

– Savaime suprantama, misis Veldon, jeigu nutarėte plaukti „Piligrimu“, tai prisiimate ir atsakomybę.

– Ką reiškia ši pastaba, kapitone Huli? – paklausė misis Veldon.

– Sakau tai todėl, kad šiuo atveju nesu gavęs jokių nurodymų iš jūsų vyro ir kad, šiaip ar taip, brigantina negali jums laiduoti tokios saugios kelionės kaip paketbotas, specialiai pritaikytas keleiviams vežioti.

– Kaip manote, kapitone Huli, jei mano vyras būtų čia, – atsakė misis Veldon, – ar jis nesiryžtų sėsti į „Piligrimą“ su savo žmona ir vaiku?

– Tikriausiai ryžtųsi, misis Veldon! – pasakė kapitonas Hulis. – Aš ir pats nedvejodamas pasiimčiau šeimą! „Piligrimas“ – puikus laivas, nors šiais metais liūdnokai užbaigė medžiojimo sezoną. Pasikliauju juo, kaip pasikliauja laivu jūreivis, vadovaujantis jam daugelį metų. O pasakiau tai, misis Veldon, todėl, kad mano sąžinė būtų ramesnė, ir kad dar kartą jums priminčiau, jog mano laive nerasite patogumų, prie kurių esate pripratusi.