Жюль Верн - Penkiolikos metų kapitonas

– Jei kas ir išliko gyvas po susidūrimo, – pasakė kapitonas Hulis, – nelaiminguosius, reikia manyti, pribaigė alkis ir troškulys, nes kambuzą tikriausiai užliejo vanduo. Laive turbūt rasime tik lavonus!

– Ne! – šūktelėjo Dikas Sendas. – Ne! Šuo taip nelotų! Ten yra gyvų žmonių.

Ir jis pašaukė šunį. Šuo, atsiliepdamas į jaunuolio balsą, nušliaužė deniu į jūrą ir vargais negalais prisikasė prie valties – toks jis buvo išsekęs.

Jūreiviai įtraukė jį į valtį, ir jis godžiai puolė ne prie duonos, kurią jam atkišo Dikas Sendas, o prie kubiliuko su gėlu vandeniu.

– Vargšas šunelis miršta iš troškulio! – sušuko Dikas Sendas.

Ieškodama patogesnės vietos priplaukti, valtis atsitraukė nuo „Valdeko“ per porą sieksnių. Šuniui greičiausiai pasirodė, kad jo gelbėtojai nenori užkopti ant denio, nes, sugriebęs Diką Sendą už skverno, vėl garsiai ir gailiai sulojo.

Jūreiviai suprato. Šuns elgesys, lojimas buvo tokie pat aiškūs, kaip žmogaus kalba. Valtis tuoj pat priartėjo prie kairiojo borto kliuzo. Jūreiviai stipriai ją pririšo, o kapitonas Hulis ir Dikas Sendas, užlipę ant denio su šunimi, šiaip taip prisliuogė prie liuko tarp abiejų nulaužtų stiebų.

Per liuką abudu sulindo į triumą.

Vandens apsemtame „Valdeko“ triume nebuvo jokių prekių. Balastas brige buvo smėlis, kuris, dabar nuslinkęs į kairę pusę, savo svoriu laikė laivą ant šono. Čionai nebuvo ko gelbėti.

– Žmonių čia nėra! – tarė kapitonas Hulis.

– Nėra! – atsiliepė Dikas Sendas, nuėjęs į triumo priekinę dalį.

Bet šuo, likęs ant denio, vis lojo, tarsi būtų norėjęs dar įsakmiau atkreipti kapitono dėmesį.

– Grįžtam! – pasakė kapitonas Hulis.

Abu vėl užkopė ant denio. Šuo pribėgo prie jų ir ėmė vadinti juto link. Jie nusekė įkandin.

Ten, kajutkompanijoje, ant grindų tysojo penki kūnai, greičiausiai penki lavonai.

Aiškioje dienos šviesoje, prasiskverbusioje pro viršutinį liuką, kapitonas Hulis pamatė, kad tai negrų kūnai.

Dikas Sendas visus apžiūrėjo, ir jam pasirodė, kad nelaimingieji dar kvėpuoja.

– Į „Piligrimą“! Į „Piligrimą“! – šūktelėjo kapitonas Hulis.

Buvo pašaukti ir abu jūrininkai, likę valtyje; jie padėjo išnešti nelaiminguosius iš kajutkompanijos.

Darbas buvo nelengvas; bet po valandėlės visi penki negrai gulėjo valtyje; tačiau nė vienas nepajuto, kad jie gelbstimi. Kapitonas Hulis tikėjosi, kad keletas lašų stiprinančių vaistų ir atsargiai įpiltas gurkšnelis vėsaus vandens juos atgaivins.

„Piligrimas“ stovėjo už pusės kabeltovo nuo sudužusio laivo, ir valtis kaipmat priplaukė prie jo.

Buvo nuleistas nuo didžiosios rėjos gordenis, ir negrai, kiekvienas atskirai, užkelti ant „Piligrimo“ denio.

Šuo taip pat nebuvo užmirštas.

– O, vargšai! – šūktelėjo misis Veldon, pamačiusi tuos penkis nejudančius kūnus.

– Jie gyvi, misis Veldon, ir mes juos išgelbėsime! Taip! Išgelbėsime! – pasakė Dikas Sendas.

– Kas juos ištiko? – paklausė pusbrolis Benediktas.

– Palaukite, kol jie atsigaus, – atsakė kapitonas Hulis, – tada ir papasakos. Bet visų pirma įlašinkime keletą lašų romo į vandenį ir duokime jiems išgerti.

Ir atsigręžęs sušuko:

– Negorai!

Išgirdęs šį vardą, šuo pašoko, tarsi pajutęs grobį, pasišiaušė, išsižiojo. Negoras nesirodė.

– Negorai! – dar kartą šūktelėjo kapitonas Hulis.

Šuo vėl baisiai piktai suurzgė.

Negoras išėjo iš virtuvės.

Vos tik jis pasirodė ant denio, šuo puolė jį, taikydamasis griebti už gerklės.

Virėjas atstūmė šunį žarstekliu, kuriuo buvo apsiginklavęs. Pora jūreivių šiaip taip jį numaldė.

– Jūs pažįstate šį šunį? – paklausė kapitonas.

– Aš? – atsakė Negoras. – Niekad nesu jo matęs.

– Keista! – sumurmėjo Dikas Sendas.

Ketvirtas skyrius IŠGELBĖTIEJI

Vergų prekyba vis dar plačiai varoma visoje Pusiaujo Afrikoje. Nors palei krantus patruliuoja anglų ir prancūzų kreiseriai, kiekvienais metais iš Angolos ir Mozambiko išplaukia negrų prikrauti laivai, gabenantys vergus į įvairias pasaulio šalis ir, net reikia pasakyti, į civilizuoto pasaulis šalis.

Kapitonas Hulis tai žinojo.

Nors šioji vandenyno vieta buvo toli nuo įprastinio vergų pirklių kelio, jam dingtelėjo, ar nebus jo išgelbėtieji negrai dalis vergų partijos, kurią „Valdekas“ vežė parduoti į kokią nors Ramiojo vandenyno koloniją. Šiaip ar taip, tie negrai tapo laisvi, vien tik įkėlę koją į jo laivą, ir jam magėjo kuo greičiau jiems apie tai pranešti.

Tuo tarpu išgelbėtieji buvo kuo rūpestingiausiai slaugomi. Misis Veldon, padedama Nanos ir Diko Sendo, pagirdė juos tyru vėsiu vandeniu, kurio jie, matyt, nebuvo keletą dienų gavę, davė šiek tiek užkąsti, ir jie atsigavo.

Seniausiasis iš negrų – jam buvo kokia šešiasdešimt metų – netrukus įstengė prabilti ir angliškai atsakė į jam užduotus klausimus.

– Laivas, kuris jus vežė, susidūrė su kitu laivu? – visų pirma paklausė kapitonas Hulis.

– Taip, – atsakė senis negras. – Prieš dešimt dienų, – buvo labai tamsi naktis, – ant mūsų laivo užplaukė kažkoks kitas laivas. Mes miegojome…

– O kas ištiko „Valdeko“ įgulą?

– Nežinau. Kai aš ir mano draugai užkopėme ant denio, ten nieko nebebuvo.

– Gal įgula spėjo peršokti į kitą laivą, kuris susidūrė su „Valdeku“? – paklausė kapitonas Hulis.

– Galbūt, tikėkimės!

– O tas laivas po susidūrimo negrįžo jūsų paimti?

– Ne.

– Tai gal jis paskendo?

– O, ne, – papurtė galva negras, – mes matėme tamsoje, kaip jis nėrė tolyn.

Šitas faktas, kurį paliudijo visi išgelbėtieji, gali pasirodyti neįtikėtinas. Tačiau, deja, tiesa, kad kai kurie kapitonai, laivams susidūrus dėl jų neatsargumo, dažnai sprunka šalin, nepasirūpinę nelaimingaisiais, kuriuos pražudė, net nebandę suteikti jiems pagalbos!

Smerkiami šitaip pasielgę vežėjai – palikę kelyje kitiems pasirūpinti savo aukomis. Bet tiems nukentėjusiems bent jau skubiai suteikiama pagalba. O kiek žmonių pameta likimo valiai kitus žmones jūroje! Tiesiog neįtikėtina! Kokia gėda!

Kapitonas Hulis galėjo duoti daug tokio nežmoniško elgesio pavyzdžių. Jis dar sykį pakartojo misis Veldon, kad panašūs faktai, nors ir kokie pasibaisėtini, nėra, deja, reti.

Paskui vėl paklausė:

– Iš kur plaukė „Valdekas“?

– Iš Melburno.

– Tai jūs ne vergai?..

– O, ne, pone! – gyvai atsakė senis negras, išsitiesęs visu ūgiu. – Mes iš Pensilvanijos valstijos ir esame laisvosios Amerikos piliečiai!

– Bičiuliai! – tarė kapitonas Hulis. – Patikėkite, amerikiečių brigantinoje „Piligrimas“ niekas nesikėsins į jūsų laisvę.

Iš tikrųjų penki „Valdeku“ plaukę negrai buvo iš Pensilvanijos valstijos. Seniausiasis buvo parduotas į vergiją, kai jam buvo šešeri metai, paskui iš Afrikos išgabentas į Jungtines Amerikos Valstijas; prieš daugelį metų panaikinus ten vergiją, jis atgavo laisvę. Jo kelionės draugai, daug jaunesni už jį, išlaisvintų tėvų sūnūs, jau buvo gimę laisvi, ir nė vienas baltasis žmogus neturėjo į juos jokių nuosavybės teisių. Jie net nemokėjo to negrų žargono, kuris nepripažįsta artikelių ir vartoja tik veiksmažodžių bendratį, – žargono, beje, pamažu išnykusio po pilietinio karo. Taigi šie negrai, laisvai išvažiavę iš Jungtinių Amerikos Valstijų, laisvai grįžo atgal.

Jie papasakojo kapitonui Huliui, kad buvo pasisamdę į didžiules vieno anglo plantacijas netoli Melburno, pietinėje Australijoje. Išdirbo ten trejus metus, jiems buvo gerai sumokėta, ir, sutarčiai pasibaigus, jie nusprendė grįžti į Ameriką.