Жюль Верн: Penkiolikos metų kapitonas

Telegrama, išsiųsta į San Fransiską, pranešė Džeimsui Valdonui, kad netikėtai grįžta jo žmona ir sūnus, kurių pėdsakų jis veltui ieškojo visose vietose, kur, jo manymu, galėjo sudužti „Piligrimas“.

Pagaliau rugpjūčio 25 dieną keleiviai traukiniu parvažiavo į Kalifornijos sostinę. Ak, jei Tomas ir jo draugai būtų buvę su jais!..

Ką dabar pasakyti apie Diką Sendą ir Herkulį? Vienas tapo Veldonų sūnumi, kitas – jų šeimos draugu. Džeimsas Veldonas žinojo, kad jis nepaprastai daug skolingas jaunajam jūreiviui ir narsiajam negrui. Iš tikrųjų laimė, kad Negoras nesuspėjo pas jį atvykti, nes jis būtų atidavęs visą savo turtą žmonai ir sūnui išpirkti! Būtų išvykęs į Afriką, ir kas žino, su kokiais pavojais ir klastomis ten būtų susidūręs!

Keletas žodžių apie pusbrolį Benediktą. Tą pačią dieną, vos atvykęs į San Fransiską, orusis mokslininkas, paspaudęs Džeimsui Veldonui ranką, užsidarė savo darbo kabinete ir sėdo prie rašomojo stalo, tarsi skubėdamas užbaigti vakar nutrauktą sakinį. Jis jau galvojo apie didžiulį veikalą Hexapodes Benedictus , turintį papildyti entomologijos mokslą.

Ten, savo kabinete, nukabinėtame vabzdžių rinkiniu, pusbrolis Benediktas visų pirma susirado akinius ir didinamąjį stiklą… O dangau! Koks nevilties kupinas šauksmas išsiveržė jam iš lūpų, kai jis pirmą kartą jais pasinaudojo, ėmęs tyrinėti vienintelį vabzdžių atstovą, atsivežtą iš Afrikos!

Hexapodes Benedictus pasirodė esąs visai ne šešiakojis! Tai buvo paprasčiausias voras! Jis turėjo tik šešias kojytes vietoj aštuonių todėl, kad trūko dviejų pirmutinių! O tų kojyčių trūko todėl, kad Herkulis, jį gaudydamas, nevykusiai jas nutraukė! Šitaip sužalotas, tariamasis Hexapodes Benedictus virto invalidu ir grįžo į paprasčiausių voragyvių klasę – pusbrolis Benediktas, būdamas trumparegis, negalėjo anksčiau jo atpažinti! Pusbrolis Benediktas nepakėlė šio smūgio ir susirgo, bet, laimė, pasisekė jį išgydyti.

Po trejų metų mažajam Džekui suėjo aštuoneri metai; Dikas Sendas, pats uoliai mokydamasis, padėdavo jam ruošti pamokas. Iš tikrųjų, vos atsidūręs sausumoje, supratęs, kiek daug jam tada trūko išmanymo, jis įniko mokytis, tarsi graužiamas sąžinės, kad, per mažai žinodamas, nesusidorojo su savo pareiga!

– Taip! – kartojo jis dažnai. – Jei, plaukdamas „Piligrimu“, aš būčiau žinojęs visa, ką privalo žinoti jūreivis, kiek nelaimių būtų išvengta!

Taip kalbėjo Dikas Sendas. Todėl, sulaukęs aštuoniolikos metų, jis puikiai baigė hidrografijos mokslus, išimties tvarka gavo kapitono diplomą ir buvo paskirtas vadovauti vienam Džeimso Veldono firmos laivų.

Štai ko pasiekė savo elgesiu ir darbu mažasis našlaitis, rastas Sendi Huko kyšulyje. Nors ir buvo jaunas, jį visi vertino, galima sakyti, gerbė; tačiau jis iš prigimties buvo toks paprastas ir kuklus, jog to nematė. Jam net į galvą neatėjo, kad ryžtas, drąsa, tvirtumas patirtų nelaimių metu padarė jį didvyriu, nors jis ir nepagarsėjo tuo, kas vadinama stulbinančiais žygiais.

Vis dėlto jam nedavė ramybės viena mintis. Retomis poilsio valandėlėmis jis galvodavo apie senąjį Tomą, Batą, Ostiną, Akteoną ir kaltindavo save, kad juos ištiko ši nelaimė. Misis Veldon taip pat su sielvartu prisimindavo buvusių vargų draugus! Todėl Džeimsas Veldonas, Dikas Sendas ir Herkulis išvertė aukštyn kojom visą pasaulį, ieškodami jų pėdsakų.

Pagaliau per įgaliotinius, kurių turtingasis laivų savininkas turėjo visame pasaulyje, jiems pasisekė surasti jų pėdsakus. Tomas ir jo draugai buvo parduoti į Madagaskarą, kur, beje, vergovė netrukus turėjo būti panaikinta. Dikas Sendas buvo pasiruošęs atiduoti visas savo nedideles santaupas jiems išpirkti, bet Džeimsas Veldonas nė girdėti apie tai nenorėjo. Viską sutvarkė jo įgaliotinis, ir vieną dieną, 1877 metų lapkričio 15-ąją, į Džeimso Veldono duris pasibeldė keturi negrai.

Tai buvo senasis Tomas, Batas, Akteonas ir Ostinas. Tų šaunių vyrų, išvengusių tokios daugybės pavojų, vos neuždusino savo glėbiuose jų draugai.

Iš tų, kuriuos „Piligrimas“ išmetė į tą pragaištingą Afrikos krantą, trūko tik vargšės Nanos. Bet senosios tarnaitės, kaip ir Dingo, prikelti iš mirusiųjų nebuvo galima. Tikrai buvo stebuklas, kad tik jiedu žuvo tų siaubingų nuotykių metu!

Tą dieną suprantama, Kalifornijos laivų savininko namuose buvo didelis pokylis, ir džiaugsmingiausiai buvo priimtas tostas, kurį misis Veldon pasiūlė už Diką Sendą, „penkiolikos metų kapitoną“.