Жюль Верн: Penkiolikos metų kapitonas

Liepos 4-ąją Dikui Sendui netgi pavyko vienu šūviu nudėti poku, iš kurio jie pasidarė gražių mėsos atsargų. Poku – tai penkių pėdų ilgio žvėris, ilgais žieduotais ragais, rausvai geltono kailio, nusėto blizgančiais taškeliais, baltu pilvu. Visi nutarė, kad poku mėsa nepaprastai skani.

Kadangi beveik kasdien reikėjo išlipti į krantą, o naktį keletą valandų pailsėti, liepos 8 dieną valtis buvo nuplaukusi ne daugiau kaip šimtą mylių. Vis dėlto toks kelio gabalas buvo nemažas, ir Dikas Sendas jau pradėjo galvoti, iki kur juos nuneš ta nesibaigianti upė, į kurią ligi šiol įtekėjo tik keli maži upeliukai, ir kuri beveik nepraplatėjo. Iš pradžių ilgai bėgusi į šiaurę, upė pasuko į šiaurės vakarus.

Šiaip ar taip, upė taip pat tiekė dalį savo maisto. Ilgomis lianomis, kurių spygliai atstojo kabliukus, jie gaudydavo sandžikas, labai malonaus skonio žuvis, kurios išrūkomos ir gabenamos po visą šį kraštą; gana gardžias juodąsias uzakas; plačiagalves mondesas su šepečio šeriais vietoj dantų; mažytes dagalas, mėgstančias tekantį vandenį ir priklausančias silkių genčiai, – jos primena silkių mailių, gaudomą Temzėje.

Liepos 9 dieną Dikui Sendui teko parodyti nepaprastą šaltakraujiškumą. Jis buvo vienas krante ir tykojo kamos, kurios ragai kyšojo virš krūmų. Kai jis iššovė, už trisdešimties žingsnių nuo jo dryktelėjo baisus medžiotojas, tikriausiai atėjęs pasiimti savo grobio ir neketinęs niekam jo užleisti.

Tai buvo didžiulis, penkių pėdų aukščio liūtas – baisus žvėris. Čiabuviai šituos liūtus vadina karamos – jie nepanašūs į Niasi liūtus, neturinčius karčių.

Liūtas dryktelėjęs užgulė Diko Sendo pašautą kamą, kuri tebebuvo gyva ir, prispausta grėsmingo žvėries letenų, bliovė ir mėšlungiškai spurdėjo.

Dikas Sendas iššovęs antro šovinio įsidėti nespėjo.

Liūtas tuojau jį pamatė, bet iš pradžių nepuolė, tik žiūrėjo.

Dikas Sendas susivaldė ir stovėjo nė nekrustelėdamas. Jis prisiminė, kad panašiais atvejais išsigelbėti galima tik visiškai nekrutant. Nebandė užtaisyti šautuvo, nebandė nė bėgti.

Liūtas nenuleido nuo jo krauju pasruvusių ir žvilgančių katiniškų akių. Dvejojo, katrą grobį pasirinkti: tą, kuris juda, ar tą, kuris nejuda. Jei kama nebūtų pasirangiusi liūto naguose, Dikas Sendas būtų žuvęs.

Taip praėjo dvi minutės. Liūtas žiūrėjo į Diką Sendą, o Dikas Sendas – į liūtą net nemirktelėdamas.

Tada liūtas, galingai apžiojęs trūkčiojančią kamą, nusinešė ją, kaip šuo nešasi kiškį, ir, baisia savo uodega daužydamas krūmus, dingo tankiame atvašyne.

Dikas Sendas pastovėjo nekrutėdamas dar kurį laiką, paskui grįžo pas savo draugus, bet nieko nepasakė apie pavojų, kurio išvengė savo šaltakraujiškumu. Tik galvojo, kad jei bėgliai, užuot plaukę šia sraunia upe, būtų ėję lygumomis ir miškais, kur pilna panašių plėšrūnų, šiuo metu gal jau nebūtų likę gyvo nė vieno iš tų, kurie išsigelbėjo, sudužus „Piligrimui“.

Tačiau, nors kraštas dabar buvo negyvenamas, ne visada buvo toks. Kai kuriose daubose buvo matyti buvusių kaimų pėdsakai. Prityręs keliautojas, ne kartą lankęsis šiose srityse, kaip, pavyzdžiui, Deividas Livingstonas, nebūtų apsirikęs. Pamatęs aukštas karpažolių tvoras, sugriuvusias šiaudines lūšnas ir tą šventą vienišą figmedį, augantį kaimelio teritorijos viduryje, nedvejodamas būtų pasakęs, kad kadaise čia būta gyvenvietės. Pagal čiabuvių papročius, vadui mirus, gyventojai palieka savo kaimelį ir išsikelia kitur.

Be to, čia, kaip ir kitose Afrikos srityse, kai kurios gentys galbūt gyvena žeminėse. Tie laukiniai, stovintys žemiausioje žmonijos išsivystymo pakopoje, iš savo duobių išlenda kaip žvėrys iš urvų, tik naktį, ir todėl su jais taip pat pavojinga susitikti, kaip ir su plėšrūnais.

Dikas Sendas neabejojo, kad šio krašto gyventojai – žmogėdros. Tris ar keturis kartus progumoje dar beveik neatšalusiuose pelenuose jis užtiko apanglėjusius žmonių kaulus – siaubingos puotos išėdas. Šituos aukštosios Kazondės žmogėdras pragaištingas atsitiktinumas galėjo atvesti ant upės kranto kaip tik tuo metu, kai Dikas Sendas išlipdavo medžioti.

Todėl jis nestodavo be ypatingo reikalo, ir Herkulis turėdavo jam duoti garbės žodį, kad, mažiausią pavojaus ženklą gavęs, atstums valtį nuo kranto. Negras pažadėdavo, bet kai Dikas Sendas išlipdavo į krantą, jam būdavo labai sunku nuslėpti nuo misis Veldon baisų savo nerimą.

Liepos 10 dienos vakare teko itin atsargiai elgtis. Dešiniajame upės krante pasirodė kaimelis ant vandens. Praplatėjusi upės vaga sudarė šioje vietoje lyg ir kokį užtakį, kurio vandenys skalavo maždaug trisdešimt trobelių, stovinčių ant polių. Srovė tekėjo po tomis trobelėmis ir nešė ten valtį, o kairėj pusėj buvo neįmanoma plaukti – iš vandens kyšojo daugybė uolų.

Kaimelis buvo gyvenamas. Po šiaudiniais stogais švietė žiburiai. Aidėjo balsai, primenantys liūto maurojimą. Jei, kaip atsitinka dažnai, tarp polių ištempti tinklai, visas kaimas gali sukilti ant kojų, kol valtis brausis pro tinklus.

Dikas Sendas, stovėdamas priekyje, pašnabždomis nurodinėjo, kur plaukti, kad valtis neužkliudytų sutrūnijusių rąstų. Naktis buvo šviesi. Luotą vairuoti buvo lengviau, bet ir juos pastebėti lengviau.

Jie išgyveno baisią akimirką. Du čiabuviai, garsiai kalbėdami, tupėjo prie pat vandens ant polių, tarp kurių srovė nešė luotą. Nukreipti jį į šoną buvo neįmanoma – praėjimas buvo labai siauras. Ar nepastebės jie valties ir ar nesukels ant kojų savo riksmu viso kaimelio?

Liko nuplaukti daugių daugiausia šimtas pėdų. Staiga Dikas Sendas išgirdo, kaip abu čiabuviai ėmė garsiau šūkauti. Vienas rodė kitam pasroviui plaukiančią žolių krūvą, kuri, ko gero, sudraskys jų tempiamus tinklus.

Todėl skubiai ėmė juos traukti, šaukdami pagalbos.

Penki ar šeši negrai tuoj pat nusileido poliais, siaubingai rėkdami, ir atsistojo ant skersinių rąstų, kurie juos jungė.

Valtyje, priešingai, buvo visiškai tylu, tik Dikas Sendas pašnibždomis duodavo įsakymus; niekas nejudėjo, tik Herkulis vienodai mosikavo dešine ranka irklą; kartais dusliai suurgzdavo Dingas; Džekas mažutėmis rankutėmis buvo užspaudęs jam nasrus; apačioje vanduo tyliai pliuškeno į polius; virš jų, tarsi plėšrieji žvėrys, klykavo žmogėdros.

Tuo tarpu čiabuviai skubiai traukė tinklus. Jeigu laiku juos pakels, luotas praplauks, jei ne – įsipainios, ir tada galas visiems, kurie juo plaukė! Dikas Sendas negalėjo nei pakeisti luoto krypties, nei jo sulaikyti: srovė, smarkesnė po šitais poliais, nešė jį nepaprastai greitai.

Luotas vienu akies mirksniu atsidūrė tarp polių. Negirdėta laimė! Čiabuviai, paskutinį kartą timptelėję, ištraukė tinklus iš vandens.

Bet nuo valties, ko ir bijojo Dikas Sendas, buvo nuplėšta dešinioji žaginio pusė. Vienas čiabuvių suriko. Nejaugi jis pamatė, ką slepia žolės? Ir įspėjo savo riksmu draugus. Tikriausiai taip ir buvo.

Diko Sendo ir jo bendrakeleivių jie nebegalėjo pasiekti; srovė, virtusi beveik kriokliu, nunešė juos pirmyn, ir kaimelis ant polių dingo iš akių.

– Laikytis kairiojo kranto! – dėl visa ko įsakė Dikas Sendas. – Tėkmėje uolų nebėra!

– Laikytis kairiojo kranto, – pakartojo Herkulis ir staigiai pakreipė irklą.

Dikas Sendas perėjo į luoto galą, atsistojo šalia jo ir įsmeigė akis į aiškiai mėnulio nušviestą vandens paviršių. Jis nepastebėjo nieko įtartino. Jokia valtis jų nesivijo. Matyt, tie laukiniai valčių neturėjo, ir, kai išaušo, nei upėje, nei ant krantų nebuvo matyti nė vieno čiabuvio. Vis dėlto iš atsargumo valtis tebesilaikė kairiojo kranto.