Жюль Верн: Penkiolikos metų kapitonas

Dikas Sendas su siaubu žiūrėjo į šią žemę, kur gyveno Žemutinio Kongo žmogėdros; jiems dabar reikės eiti per ją pėsčiomis, nes valtimi plaukti neįmanoma. Apie valties pernešimą žemiau krioklio nebuvo ko ir galvoti. Koks baisus smūgis šiems vargšams žmonėms, ištikęs juos galbūt tada, kai jie vylėsi jei ne šiandien, tai rytoj pasiekti upės žiotyse įsikūrusias portugalų gyvenvietes. O juk jie padėjo tiek pastangų! Nejaugi dangus jiems nepadės?

Valtis jau buvo prie pat kranto. Kuo ji artėjo prie jo, tuo keisčiau nerimavo ir gailiau cypė Dingas.

Dikas Sendas – pavojus grėsė iš visur – nenuleido nuo šuns akių ir galvojo, ar aukštuose pakrantės papirusuose netyko koks plėšrūnas ar čiabuvis. Bet netrukus jis suprato, kad šuo nerimsta ne iš pykčio.

– Atrodo, kad jis verkia! – šūktelėjo mažasis Džekas, apkabinęs Dingą rankutėmis.

Dingas ištrūko iš jo glėbio ir šoko į vandenį, kai valtis buvo už dviejų dešimčių žingsnių nuo kranto. Priplaukęs jį, dingo žolėje.

Nei misis Veldon, nei Dikas Sendas, nei Herkulis nežinojo, ką galvoti.

Tuoj pat į krantą atsirėmė ir valtis, braukdama nuo dumblių ir kitų vandeninių augmenų žalią putą. Šaižiai švilpdami, į orą pakilo keli tulžiai ir balti kaip sniegas nedideli garniai. Herkulis stipriai pririšo valtį prie mangrovės, ir visi keleiviai ėmė kopti į krantą, virš kurio sviro dideli medžiai.

Jokio išminto takelio miške! Tačiau sutryptos samanos rodė, kad šioje vietovėje neseniai lankytasi čiabuvių ar žvėrių.

Dikas Sendas nešėsi užtaisytą šautuvą, Herkulis – kirvį. Nenuėję nė dešimties žingsnių, jie rado Dingą. Šuo uostė žemę ir sekė kažkokiais pėdsakais, retkarčiais sulodamas. Iš pradžių nesuprantama nuojauta traukė jį į šią kranto vietą, dabar – į miško gilumą. Visi tai aiškiai pastebėjo.

– Dėmesio! – tarė Dikas Sendas. – Misis Veldon, ponas Benediktai, Džekai, neatsilikite nuo mūsų! Dėmesio, Herkuli!

Tą akimirką Dingas pakėlė galvą ir šokinėdamas tarsi kvietė sekti paskui jį.

Netrukus misis Veldon ir jos bendrakeleiviai pamatė jį prie seno platano, augančio pačioje tankmėje.

Ten stovėjo apleista, sukrypusi lūšnelė: žiūrėdamas į ją, Dingas gailiai lojo.

– Ei kas ten? – šūktelėjo Dikas Sendas.

Jis įėjo į vidų.

Juo pasekė misis Veldon ir kiti.

Ant grindų mėtėsi jau pabalę kaulai.

– Šitoje lūšnelėje mirė žmogus! – tarė misis Veldon.

– Ir tą žmogų Dingas pažinojo! – atsakė Dikas Sendas. – Turbūt jis buvo jo šeimininkas! Ak! Žiūrėkite!

Dikas Sendas parodė lūšnelės gilumoje platano kamieną.

Žievė buvo nuskusta, ir ant kamieno buvo matyti didelės raudonos raidės, jau beveik išblukusios, bet dar įskaitomos.

Dingas atsirėmė dešine koja į medį tarsi rodydamas tas raides keleiviams…

– S. V.! – sušuko Dikas Sendas. – Raidės, kurias Dingas skiria iš visų kitų. Inicialai, kurie išraižyti jo antkaklyje!..

Dikas Sendas staiga nutilo, pasilenkė ir paėmė mažą pažaliavusio vario dėžutę, gulėjusią lūšnelės kampe.

Kai jis dėžutę atidarė, iš jos iškrito popieriaus skautė. Dikas Sendas perskaitė:

Čia, už 120 mylių nuo jūros kranto… 1871 metų gruodžio mėnesio 3 dieną… mane mirtinai sužeidė… ir apvogė mano vadovas Negoras… Dingai!.. Pas mane!..

S. Vernonas

Raštelis išaiškino viską. Samiuelis Vernonas, pasiėmęs šunį Dingą, išvyko tyrinėti Centrinės Afrikos. Vadovu jis pasisamdė Negorą. Pinigai, kuriuos turėjo keliautojas, sužadino šio niekšo godumą. Jis nusprendė juos pasiglemžti. Prancūzų keliautojas, atvykęs iki šito Kongo kranto, apsistojo šioje lūšnelėje. Čia Negoras ji mirtinai sužeidė, apvogė ir paliko…

Nužudęs Vernoną, Negoras tikriausiai pabėgo, bet tada pakliuvo portugalams į rankas. Paaiškėjus, kad jis vergų pirklio Alveco agentas, jie nugabeno jį į San Paolo de Luandą ir nubaudė iki gyvos galvos kalėti viename šios kolonijos kalėjime.

Kaip žinome, jam pavyko iš katorgos pabėgti ir nusigauti į Naująją Zelandiją, ten jis pasisamdė virėju į „Piligrimą“, nelaimei visų tų, kurie juo plaukė.

Bet kas įvyko lūšnelėje po žmogžudystės? Nesunku atspėti. Nelaimingasis Vernonas prieš mirdamas dar, matyt, spėjo parašyti šį raštelį, kuriame nurodė žmogžudystės datą ir priežastį, žudiko vardą. Tą raštelį jis įdėjo į dėžutę, iš kurios Negoras, matyt, buvo pavogęs pinigus, ir, sukaupęs paskutines jėgas, ant medžio krauju užrašė savo inicialus tarsi epitafiją…

Dingas turbūt nemaža dienų ištupėjo prieš šias dvi raides! Jis išmoko jas atpažinti! Ir, matyt, jų nebeužmiršo! Paskui grįžo į pajūrį, kur jį rado „Valdeko“ kapitonas. Pagaliau pateko į „Piligrimą“, kur vėl susitiko su Negoru. Tuo tarpu keliautojo kaulai balo šioje lūšnelėje Centrinės Afrikos miškuose, o jis pats gyvas liko tik savo šuns atmintyje.

Taip! Būtent šitaip, matyt, viskas susiklostė. Dikas Sendas ir Herkulis jau ruošėsi krikščioniškai palaidoti Samiuelio Vernono palaikus, bet staiga Dingas, piktai kaukdamas, puolė šį sykį iš lūšnelės.

Beveik tuoj pat netoliese pasigirdo baisus riksmas. Tikriausiai šuo kažką užpuolė.

Herkulis padarė kaip Dingas – nėrė lauk iš lūšnelės, Dikas Sendas, misis Veldon, Džekas ir Benediktas, išbėgę paskui jį, pamatė, kaip Dingas šoko ant kažkokio žmogaus, kuris ėmė raičiotis ant žemės, gindamasis nuo grėsmingai iltimis įsikibusio jam į gerklę šuns.

Tai buvo Negoras.

Atvykęs prie Zairo žiočių, iš kur turėjo išplaukti į Ameriką, tasai niekšas paliko savo palydovus, o pats atkeliavo į vietą, kur buvo nužudęs juo pasitikėjusį keliautoją.

Bet atkeliavo ne be priežasties, ir visi suprato, kodėl, kai pamatė neseniai iškastoje duobėje prie platano keletą saujų prancūziškų auksinių monetų. Buvo aišku, jog, nužudęs Vernoną ir prieš patekdamas portugalams į rankas, Negoras užkasė pavogtuosius pinigus, kad vieną dieną sugrįžęs galėtų juos pasiimti. Bet kai jis atsikasė visą auksą, jį užuodė Dingas ir griebė jam už gerklės. Netikėtai užkluptas, nenaudėlis spėjo išsitraukti peilį ir smogti šuniui kaip tik tą akimirką, kai Herkulis puolė ant jo, šaukdamas:

– Ak niekše! Pagaliau aš tave pasmaugsiu!

Buvo jau per vėlu! Negoras tysojo nebegyvas: dieviškasis teisingumas, galima sakyti, nubaudė jį toje pačioje vietoje, kur jis pats įvykdė nusikaltimą. Bet ištikimasis šuo buvo mirtinai sužeistas. Jis šliaužte nušliaužė į lūšnelę ir nusibaigė toje vietoje, kur buvo nužudytas Samiuelis Vernonas.

Herkulis iškasė gilią duobę, kurioje palaidojo keliautojo palaikus ir kartu su šeimininku visų apverktą Dingą.

Negoro tarp gyvųjų nebebuvo, bet čiabuviai, kurie jį lydėjo nuo Kazondės, greičiausiai buvo netoliese. Pamatę, kad jis negrįžta, jie, žinoma, leisis upės link jo ieškoti. Pavojus buvo labai rimtas.

Dikas Sendas ir misis Veldon pasitarė, ką toliau veikti, o veikti reikėjo nedelsiant.

Buvo aišku, kad upė, kuria jie plaukė, yra Kongas, čiabuvių vadinamas Kvangu arba Ikutuja Kongo; vienoje ilgumoje ji dar vadinama Zairu, kitoje – Lualaba.

Tai buvo ta didžioji Centrinės Afrikos arterija, kuriai didvyris Stenlis davė šlovingą vardą – Livingstonas, bet geografams galbūt reikėjo pakeisti jį paties Stenlio vardu.

Tačiau, nors neliko abejonių, kad šita upė yra Kongas, prancūzų keliautojo raštelis sakė, kad jo žiotys dar už šimto dvidešimties mylių; deja, nuo šios vietos juo plaukti buvo neįmanoma. Didžiulių krioklių – tai buvo greičiausiai Ntamo kriokliai – neperplauktų jokia valtis. Vadinasi, reikėjo eiti pėsčiomis vienu ar kitu krantu vieną ar dvi mylias, žemiau krioklių pasistatyti plaustą ir vėl leistis pasroviui.