Жюль Верн: Penkiolikos metų kapitonas

Vienas mganga, keliaudamas po kraštą su savo raganystėmis, – tas pats garsusis burtininkas, kurio visi taip nekantriai laukė Kazondėje, – ėjo tuo mišku, po kurį kiekvieną naktį bastėsi Herkulis, tykodamas, dairydamasis, pasiruošęs viskam. Pulti mgangą, jį nurengti, atimti papuošalus, pririšti prie medžio lianomis taip, kad nė patys Davenportai55 nebūtų sugebėję jų atnarplioti, išsidažyti kūną, kaip buvo išsidažęs raganius, ir suvaidinti lietaus kerėtojo vaidmenį – visa tai buvo padaryta per keletą valandų. Bet ši apgavystė niekad nebūtų pavykusi, jei ne stulbinantis čiabuvių patiklumas.

Apie Diką Sendą, šitaip greitomis pasakodamas, Herkulis neužsiminė nė vienu žodžiu.

– O tu, Dikai? – paklausė misis Veldon.

– Aš, misis Veldon! – atsakė jaunuolis. – Aš nieko negaliu papasakoti. Mano paskutinė mintis buvo apie jus, apie Džeką!.. Veltui stengiausi nutraukti pančius, kuriais buvau pririštas prie stulpo… Vanduo mane jau buvo visą apsėmęs… Netekau sąmonės… Kai atsigavau, gulėjau ant šio kranto, papirusų brūzgyne, o Herkulis atsiklaupęs rūpestingai mane slaugė!

– O kaipgi! Juk aš gydytojas, – atsiliepė Herkulis, – žynys, raganius, burtininkas ir ateities spėjikas!..

– Herkuli, – kreipėsi į jį misis Veldon, – pasakykite, kaip išgelbėjote Diką Sendą.

– Argi aš jį išgelbėjau, misis Veldon? – atsakė Herkulis. – Ar negalėjo siūbtelėjusi srovė išversti stulpo, prie kurio buvo pririštas mūsų kapitonas, ir tamsoje nunešti jo ant rąsto, kur aš jį pusgyvį radau?

Beje, argi jau taip sunku tose tamsybėse įsisprausti tarp aukų, kuriomis buvo išklota duobė, palaukti, kol nuvers užtvanką, priplaukti prie stulpo ir, truputį smarkiau spustelėjus, vienu mostu išrauti jį drauge su pririštu prie jo mūsų kapitonu? Kas čia ypatingo! Kiekvienas būtų tą pat padaręs. Pavyzdžiui, ponas Benediktas… arba Dingas! Iš tikrųjų, ar ne Dingas tai padarė?

Pasigirdo amtelėjimas, ir Džekas, apkabinęs šuns galvą, meiliai jį patapšnojo ir tarė:

– Dingai, tai tu išgelbėjai mūsų draugą Diką?

Ir pakraipė šuns galvą į šonus.

– Dingas sako ne, Herkuli! – sušuko Džekas. – Matai, kad ne jis! Dingai, ar ne Herkulis išgelbėjo mūsų kapitoną?

Ir berniukas penkis ar šešis kartus palenkė Dingo galvą.

– Dingas sako taip, Herkuli! Jis sako taip! – šūktelėjo mažasis Džekas. – Matai, tai tu jį išgelbėjai!

– Dingai, Dingai! – kalbėjo Herkulis, glostydamas šunį. – Kaip tau ne gėda, juk pažadėjai manęs neišduoti!

Taip! Herkulis išgelbėjo Diką Sendą, žinodamas pavojų savo gyvybei. Bet toks jau jis buvo – kuklumas neleido prisipažinti. Beje, visa tai jam atrodė labai paprasta, ir pakartojo, kad kiekvienas iš jo draugų nedvejodamas būtų pasielgęs taip, kaip jis pasielgė šiuo atveju.

Misis Veldon prisiminė nelaiminguosius Herkulio draugus – senąjį Tomą, jo sūnų Batą, Akteoną ir Ostiną.

Jie dabar varomi į Didžiųjų ežerų sritį. Herkulis matė juos vergų vilkstinės eilėse. Kurį laiką sekė paskui, bet susižinoti su jais nepavyko. Jie išvaryti! Jų laukia mirtis, ir Herkulis, iki šiol nuoširdžiai šypsojęsis, apsiverkė, net nesistengdamas slėpti ašarų.

– Neverkite, brangusis, – tarė misis Veldon. – Kas žino, Dievas gal bus maloningas, ir mes juos vieną gražią dieną vėl pamatysime!

Misis Veldon trumpai papasakojo Dikui Sendui, kas įvyko Alveco faktorijoje, kol ji ten buvo.

– Gal mums būtų buvę saugiau pasilikti Kazondėje, – tarė ji.

– Ak, aš padariau meškos patarnavimą! – sušuko Herkulis.

– Ne, Herkuli, ne! – atsakė Dikas Sendas. – Tie niekšai būtų sugalvoję, kaip įvilioti poną Veldoną į spąstus! Bėkime visi kartu ir nedelsdami! Mes atvyksime į pajūrį Negorui dar nespėjus grįžti į Mosamedesą. Ten portugalų valdžia suteiks mums savo globą, ir, kai Alvecas atvyks pasiimti to šimto tūkstančių dolerių…

– Tas senas nedorėlis gaus šimtą tūkstančių lazdų per makaulę! – sušuko Herkulis. – Ir šias sąskaitas suvesti įsipareigoju aš!

Padėtis buvo labai kebli. Vis dėlto apie misis Veldon grįžimą į Kazondę negalėjo būti nė kalbos. Vadinasi, būtinai reikėjo aplenkti Negorą. Toks turėjo būti visų tolesniųjų Diko Sendo planų tikslas.

Pagaliau Dikas Sendas galėjo įgyvendinti seną savo sumanymą – upe nuplaukti iki vandenyno. Upė buvo čia, ji suko į šiaurę ir tikriausiai įtekėjo į Zairą. Taigi misis Veldon ir jos bendrakeleiviai pateks ne į San Paolo de Luandą, o į šios didžiulės upės žiotis. Beje, visai buvo nesvarbu, nes šitose Žemutinės Gvinėjos kolonijose jie taip pat galėjo tikėtis pagalbos.

Nusprendęs leistis šia upe žemyn, Dikas Sendas pirmiausia pagalvojo, ar nepasinaudoti vienu iš tų žole apaugusių plaustų, savotiškų plūduriuojančių salelių56, kurių daugybę neša Afrikos upių tėkmė.

Bet Herkulis, naktį bastydamasis pakrante, ištraukė srovės nešamą luotą. Apie geresnį Dikas Sendas ir svajoti negalėjo, atsitiktinumas puikiai jam patarnavo. Iš tiesų tas luotas nebuvo vienas iš tų įprastinių siaurų laivelių, kuriais plaukioja čiabuviai. Herkulio rastos pirogos ilgis pranoko trisdešimt pėdų, plotis – keturias; irkluodami keliese, tokiomis pirogomis čiabuviai smarkiai neria didžiaisiais ežerais.

Misis Veldon ir jos bendrakeleiviai galėjo patogiai joje įsitaisyti, o plaukiant pasroviui, jai vairuoti turėjo užtekti vieno užpakalinio irklo.

Iš pradžių Dikas Sendas buvo nusprendęs keliauti tiktai naktimis, kad nepasipainiotų čiabuviams po akių. Bet jei plauks tik dvylika valandų per parą – dvigubai ilgiau užtruks kelionėje, kuri ir šiaip, galimas daiktas, bus ilga.

Laimė, Dikui Sendui atėjo į galvą gera mintis: uždengti valtį ilgų žolių stogu, kurį laikė kartis, išlenkta nuo valties galo iki priekio. Tos žolės, nukarusios iki vandens, slėpė net ilgąjį užpakalinį irklą. Tarp plaukiojančių salelių valtis atrodė lyg žolių kupstas, nešamas srovės. Žaginys buvo taip sumaniai sukrautas, kad apsigaudavo net paukščiai – susivilioję dažnai ant jo nutūpdavo raudonsnapės žuvėdros, „arhingai“ juodomis plunksnomis, pilki ir balti tulžiai.

Be to, tas žalias stogas saugojo keleivius nuo kaitrių saulės spindulių. Tokia kelionė nebuvo per daug varginanti, bet vis dėlto pavojinga.

Iš tiesų kelias žadėjo būti ilgas, ir maistu reikės apsirūpinti kiekvieną dieną. Jei pagautų žuvų maistui neužteks, prisieis medžioti upės krantuose, o Dikas Sendas teturėjo vieną šaunamąjį ginklą – tą, kurį, pabėgdamas po termityno užpuolimo, nusinešė Herkulis. Bet jis nusprendė veltui neeikvoti nė vieno šūvio. Gal netgi geriau pataikys, iškišęs šautuvą pro laivelio stogo žoles, – kaip medžiotojas, šaudantis į paukščius pro lapinės skyles.

Tuo tarpu srovė nešė luotą, Diko Sendo apskaičiavimu, ne mažesniu kaip dviejų mylių per valandą greičiu. Taigi jis spėjo, kad nuo vieno saulės patekėjimo ligi kito jie nuplauks apie penkiasdešimt mylių. Bet tėkmė buvo tokia veržli, jog reikėjo nuolat budėti, kad luotas neužplauktų ant uolų, šiekštų, seklumų. Be to, šioje tėkmėje galėjo atsirasti slenksčių, krioklių, kaip dažnai pasitaiko Afrikos upėse.

Dikas Sendas, kuris iš džiaugsmo, kad susitiko su misis Veldon ir jos sūnumi, buvo atgavęs jėgas, stojo luoto priekyje. Jis stebėjo upės tėkmę pro žoles ir balsu ar mostu nurodinėjo, ką daryti Herkuliui, galinga ranka laikančiam irklą.

Misis Veldon gulėjo ant sausų lapų pakloto viduryje valties. Pusbrolis Benediktas sėdėjo, ištiesęs kojas, sukryžiavęs rankas ant krūtinės; protarpiais jis automatiškai ranka tarsi nukeldavo nuo nosies ant kaktos akinius, kurių nebeturėjo. Netarė nė žodžio, o pamatęs Herkulį, suraukdavo kaktą – negalėjo atleisti už tai, kad šisai išdrįso sutrukdyti jam gaudyti mantikorą, ir galvojo apie prarastą kolekciją, apie savo entomologinius užrašus, kurių Kazondėje čiabuviai neįvertins.