Жюль Верн - Penkiolikos metų kapitonas

Paskui staiga miestiečiai ir dvariškiai didžiai nustebo – tas žynys čiupo už rankos grėsmingąją Kazondės valdovę. Keletas dvariškių bandė pasipriešinti šitam veiksmui, pažeidžiančiam bet kokį etiketą; bet stipruolis mganga, sugriebęs už pakarpos arčiausia priėjusį, nusviedė jį į šalį per penkiolika žingsnių.

Karalienė, atrodė, visiškai nepasmerkė šio narsaus elgesio. Ji padarė grimasą, kuri, matyt, reiškė šypseną. Žynys nusitempė karalienę paskui save, žengdamas sparčiu žingsniu. Minia leidosi įkandin jų.

Šįkart žynys patraukė Alveco faktorijos link. Netrukus jis priėjo vartus; jie buvo uždaryti. Stuktelėjęs petimi, išvertė juos ir įvedė pakerėtą karalienę į faktorijos vidų.

Vergų pirklys, jo kariai ir vergai atbėgę norėjo nubausti begėdį, kuris išvertė vartus, nelaukdamas, kol bus atidaryti. Tačiau, pamatę, kad valdovė neprotestuoja, sustingo pagarbia poza.

Alvecas tikriausiai norėjo klausti karalienę, kam turi būti dėkingas už šitą jam suteiktą garbę; bet burtininkas nedavė laiko. Atstūmęs minią, kad aplink jį susidarytų didelis laisvas plotas, jis dar gyviau pakartojo savo pantomimą; ranka parodė į debesis, pagrasino jiems, atkeikė juos, mostelėjo, tarsi iš pradžių juos stabdydamas, paskui nukreipdamas į šalį.

Didžiuliai jo žandai išsivertė, jis pūstelėjo į tą sunkių garų tumulą, lyg tikrai būtų pajėgęs juos išsklaidyti. Paskui vėl išsitiesė ir, matyt, mėgino juos sustabdyti; ir iš tiesų atrodė, kad tokiam milžinui vieni niekai juos pasiekti ir sučiupti.

Prietaringoji Muana, kuriai „žadą atėmė“ – kitaip ir nepasakysi – šio didžio aktoriaus vaidyba, nebesitvardė. Ji taip pat šėlo, nesąmoningai kartojo mgangos mostus.

Dvariškiai, minia sekė jos pavyzdžiu, ir gomurinius nebylio garsus nustelbė jų dainos, riksmai, stūgavimai, kurių taip gausu tų čiabuvių kalboje.

Ar išsiskirstė rytuose debesys ir nebetemdė tropikų saulės? Ar išvaikė juos naujojo žynio atkeikimai? Ne. Ir kaip tik tada, kai karalienė ir jos žmonės jau manėsi įveikę piktąsias dvasias, kurios pylė ant jų baisiąsias liūtis, dangus, po aušros truputį pragiedrėjęs, dar labiau aptemo. Ant žemės kaptelėjo dideli lietaus lašai.

Minios nuotaika staiga pasikeitė. Pyktis nukrypo į tą mgangą, ne geresnį už kitus. Karalienė suraukė antakius, ir tapo aišku, jog gresia pavojus mažų mažiausia jo ausims.

Čiabuvių ratas apie jį susiglaudė; jie grūmojo jam kumščiais ir jau būtų su juo susidoroję, bet netikėtas įvykis nukreipė jų pyktį kita linkme.

Mganga, visa galva aukštesnis už tą staugiančią minią, ūmai parodė į kažką ranka. Mostas buvo toks valdingas, kad visi atsigręžė.

Susidomėję triukšmu ir riksmu. Iš trobelės išėjo misis Veldon ir mažasis Džemas. Tai į juos burtininkas piktai rodė kairiąja ranka, dešinę iškėlęs į dangų.

Jie, tai jie! Tai ta baltaodė ir jos vaikas – viso blogio priežastis! Tai jie piktų kerų šaltinis! Jie sutraukė debesis iš lietingų savo kraštų, kad užtvintų Kazondė!

Jis buvo suprastas. Karalienė Muana pagrūmojo misis Veldon. Kraupiai klykaudami, čiabuviai puolė prie jos.

Misis Veldon pamanė, kad atėjo paskutinė jos valanda. Spausdama glėbyje sūnų, ji lyg statula sustingo prieš tą įšėlusią minią.

Mganga žengė jos link. Minia prasiskyrė prieš šį žynį, kuris surado ne tik nelaimės priežastį, bet, matyt, ir būdą išsigelbėti nuo jos.

Vergų pirklys Alvecas, kuriam belaisvės gyvybė buvo brangi, taip pat prisiartino, nelabai suprasdamas, ką daryti.

Mganga čiupo mažąjį Džeką ir, išplėšęs motinai iš glėbio, pakėlė į dangų. Atrodė, kad jis tuoj, trenkęs į žemę, perskels jam galvą, kad numaldytų dievus!

Misis Veldon klaikiai sušuko ir nualpusi parkrito.

Bet mganga, davęs karalienei ženklą, kad ji neabejotų dėl jo ketinimų, pakėlė nelaimingąją motiną ir ėmė neštis drauge su vaiku. Visiškai pakerėta, minia prasiskyrė prieš jį.

Įsiutęs Alvecas galvojo kitaip. Iš pradžių prarandi vieną belaisvį, paskui matai, kaip slysta iš rankų kiti du, jam patikėti, ir kartu stambi Negoro skirta premija – ne, niekada jis su tuo nesutiks, nors ir visai Kazondės sričiai grėstų naujas tvanas! Jis bandė priešintis.

Tada įpykę čiabuvai puolė ant jo. Karalienė įsakė sargybai jį čiupti, ir vergų pirklys, žinodamas, kuo tai gali jam atsieiti, nuščiuvo ir širdyje keikė kvailą garbingosios Muanos pavaldinių prietaringumą.

Tie laukiniai iš tikrųjų manė, kad debesys išnyks drauge su tais, kurie juos užtraukė, ir neabejojo, kad burtininkas nori svetimšalių krauju numalšinti liūtis, nuo kurių jie tiek prisikentėjo.

Tuo tarpu mganga nešėsi savo aukas – pergąsdintą mažąjį Džeką ir neatgavusią sąmonės misis Veldon – taip lengvai, kaip liūtas galinguose savo nasruose nešasi pora ožiukų; jį stūgaudama lydėjo beprotiškai įšėlusi minia. O jis išėjo iš faktorijos, perėjo Kazondę, įlindo į girią ir žingsniavo apie tris mylias vis tokiu pat tvirtu žingsniu, kol pagaliau liko vienas – čiabuviai suprato, jog jis nebenori, kad jį toliau sektų. Tada jis priėjo upę, srauniai tekančią į šiaurę.

Čia, dideliame užutekyje, už aukštų nukarusių brūzgynų, kurie slėpė krantą, buvo pririšta šiaudais dengta piroga.

Mganga padėjo dvigubą savo naštą į pirogos dugną, koja atstūmė valtelę nuo kranto ir, kai ją pagavo srovė, prabilo skardžiu balsu:

– Kapitone, leiskite jums pristatyti misis Veldon ir mažąjį Džeką! Ir tegul dabar visi dangaus debesys prapliumpa ant tų Kazondės idiotų!

54 Lėtas ir iškilmingas ispanų šokis.

Septynioliktas skyrius PASROVIUI

Šiuos žodžius pasakė Herkulis – apsirengęs burtininko rūbais, jis buvo neatpažįstamas. Ir kreipėsi jis į Diką Sendą, kuris buvo dar toks silpnas, jog, norėdamas pasikelti, turėjo atsiremti į pusbrolį Benediktą. Dingas gulėjo mokslininkui prie kojų.

Misis Veldon, atgavusi sąmonę, teištarė:

– Tu, Dikai, tu!

Jaunuolis bandė atsikelti, bet misis Veldon pirmoji jį apkabino, o Džekas puolė jo bučiuoti.

– Mano draugas Dikas! Mano draugas Dikas! – kartojo berniukas.

Paskui, atsigręžęs į Herkulį, pasakė:

– Aš tavęs nepažinau!

– Aha! Tai bent persirengiau! – atsakė Herkulis ir ėmė trinti nuo savo krūtinės margą raštą.

– Tu buvai baisiai bjaurus! – tarė mažasis Džekas.

– Nieko nepadarysi! Aš vaizdavau velnią, o velnias juk negražus!

– Herkuli! – sušuko misis Veldon, tiesdama ranką narsiajam negrui.

– Jis išgelbėjo jus, – pasakė Dikas Sendas, – kaip ir mane, nors nenori prisipažinti.

– Išgelbėjo! Išgelbėjo! Apie išgelbėjimą dar anksti kalbėti, – atsakė Herkulis. – Beje, jei ponas Benediktas nebūtų pasakęs, kur jūs, misis Veldon, mes nieko nebūtume galėję padaryti!

Iš tikrųjų tai Herkulis čiupo mokslininką, kai tasai prieš penkias dienas, gaudydamas brangiąją savo mantikorą, atsidūrė per dvi mylias nuo faktorijos. Jei ne šitas įvykis, nei Dikas Sendas, nei negras nebūtų sužinoję, kur slepiama misis Veldon, ir Herkuliui nebūtų atėję į galvą, persirengus burtininku, įsibrauti į Kazondę.

Valtis greitai plaukė šia susiaurėjusia upės vagos dalimi. Herkulis papasakojo, kas atsitiko, kai jis pabėgo iš stovyklos prie Kvanzos; kaip slapstydamasis sekęs paskui kitandą, kurioje buvo nešama misis Veldon ir jos sūnus; kaip radęs sužeistą Dingą; kaip jiedu atsidūrę Kazondės apylinkėse; kaip per Dingą nusiuntęs raštelį Dikui su žinia apie misis Veldon; kaip jisai, netikėtai pasirodžius pusbroliui Benediktui, veltui stengęsis patekti į faktoriją, kuri buvo saugoma budriau negu bet kada; kaip pagaliau radęs progą išplėšti belaisvę iš baisiojo Chosė Antonijo Alveco rankų. Taigi va, toji proga pasitaikiusi tą pat dieną.