Жюль Верн - Penkiolikos metų kapitonas

Mažasis Džekas suprato, kad nereikia triukšmauti; bet kadangi niekas nedraudė judėti, pamėgdžiodamas Dingą, ropinėjo keturiomis nuo vieno valties galo iki kito.

Pirmas dvi dienas misis Veldon ir jos bendrakeleiviai maitinosi atsargomis, kuriomis Herkulis buvo apsirūpinęs prieš kelionę. Tad Dikas Sendas sustojo tik kelioms valandoms naktį, norėdamas šiek tiek pailsėti. Bet į krantą nelipo, nutaręs tenai keltis tik tada, kai būtinai reikės papildyti maisto atsargas.

Kelionės šia nežinoma upe pradžioje nieko ypatingo neįvyko. Vidurkį apskaičiavus, upė buvo ne platesnė kaip šimto penkiasdešimties pėdų. Srovė nešė keletą plaukiojančių salelių. Jos plaukė tokiu pat greičiu, kaip valtis. Todėl susidurti su jomis Dikas Sendas nebijojo, nebent jas būtų sustabdžiusi kokia kliūtis.

Pakrantėse žmonių nebuvo. Šita Kazondės teritorijos dalis, matyt, buvo retai čiabuvių lankoma.

Ant krantų augo vešli laukinė augalija, tviskanti ryškiausiomis spalvomis. Akį verte vėrė klemaliai, kardeliai, lelijos, vijutrės, sprigės ir skėtiniai augalai, alijošius, paparčiai didumo sulig medžiais, kvepiantys krūmai. Kartais miškai siekdavo pačią upę. Virš vandens sviro kopaliniai medžiai, šiurkščialapės akacijos, bauhinijos kieta kaip geležis mediena, kurių kamienai apaugę kerpėmis lyg kailiu iš tos pusės, iš kur pučia šalti vėjai, figmedžiai, stovintys ant šaknų lyg kokių polių, kaip mangrovės ir daug kitų nuostabių medžių. Išlakios jų viršūnės, susipynusios šimto pėdų aukštyje, gaubė upę lyg skliautas, pro kurį neprasiskverbė saulės spinduliai.

Kai kur nuo vieno kranto iki kito buvo persimetusios lianos. Birželio 27 dieną mažasis Džekas su didžiausiu susižavėjimu žiūrėjo, kaip būrys beždžionių keliasi tokiu augaliniu tilteliu susikibusios uodegomis, – mat kartais tiltas gali neišlaikyti jų svorio.

Tos beždžionės priklausė mažųjų šimpanzių rūšiai, kurios Centrinėje Afrikoje vadinamos soko. Tai bjauroki beždžionių giminės atstovai: žema kakta, geltonas snukis, aukštai statytos ausys. Jos gyvena bandomis po dešimt, loja kaip šunys ir varo siaubą čiabuviams, nes kartais nusineša jų vaikus, apdrasko ir sukandžioja. Keldamosi lianų tiltu, jos net nenujautė, kad po šituo srovės nešamu žolių kupstu yra berniukas, kurį būtų pavertusios žaislu. Diko Sendo sugalvota danga buvo iš tikrųjų gerai padaryta, jei apgavo šituos akylus žvėris.

Tą pačią dieną, nuplaukus dvidešimt mylių, luotas staiga sustojo.

– Kas atsitiko? – paklausė Herkulis, visą laiką stovįs prie savo irklo.

– Užtvanka, – atsakė Dikas Sendas, – bet natūrali užtvanka.

– Griausime, ponas Dikai?

– Taip, Herkuli, griausime kirviais. Į ją atsitrenkė pora salelių, bet ji laikosi.

– Prie darbo, kapitone! Prie darbo! – tarė Herkulis, atėjęs į valties priekį.

Užtvanką sudarė tikatika – kibios žolės žvilgančiais lapais, kurios, susipynusios ir susispaudusios, pačios savaime susivelia ir virsta standžia mase. Tokiu veltiniu gali pereiti upes kaip tiltu, sausom kojom, jei nebijai nugrimzti per dvylika colių į šių žolių klojinį. Užtvankos paviršiuje žydėjo išsikeroję nuostabūs lotosai.

Buvo jau tamsu. Herkulis, niekuo nerizikuodamas, išlipo iš valties ir, mikliai pasidarbavęs dvi valandas kirviu, užtvanką išardė; srovė nustūmė abi jos puses prie krantų, ir luotas nuplaukė upe žemyn.

Ar verta pasakoti? Tas didelis vaikas, pusbrolis Benediktas, akimirką vylėsi, kad jie įstrigs. Šitaip plaukti jam atrodė nuobodu. Jis netgi su apgailestavimu minėjo Chosė Antonijo Alveco faktoriją ir lūšnelę, kur liko jo brangioji entomologijos dėžutė. Jo sielvartas buvo labai nuoširdus, ir į tą vargšą žmogų, tiesą sakant, gaila buvo žiūrėti. Nė vieno vabzdžio! Nė vieno!

Tat koks buvo jam džiaugsmas, kai Herkulis – šiaip ar taip, jo „mokinys“ – atnešė bjaurų vabzdį, kurį rado ant vieno tikatikos šapelio. Keistas dalykas – šaunusis negras, įteikdamas jį mokslininkui, rodės, buvo netgi kažko suglumęs.

Bet kaip šūktelėjo pusbrolis Benediktas, kai, suėmęs vabzdį smilium ir nykščiu, prisikišo prie pat trumparegių akių, kurioms dabar, deja, negalėjo ateiti į pagalbą nei akiniai, nei lupa.

– Herkuli! – sušuko jis. – Herkuli! Atleidžiu tau! Pussesere Veldon! Dikai! Vienintelis šios rūšies šešiakojis, be to, afrikinis! Šito tai jau niekas nedrįs paneigti. Verčiau mirsiu, bet jo neatiduosiu!

– Toks jis jums brangus? – paklausė misis Veldon.

– Brangus! – sušuko pusbrolis Benediktas. – Vabzdys, kuris nėra nei kietasparnis, nei tinklasparnis, nei plėviasparnis, kuris nepriklauso nė vienam iš dešimties mokslininkams žinomų būrių.

Jį galima būtų priskirti prie voragyvių! Savotiškas voras, kuris būtų voras, jei turėtų aštuonias kojas; tačiau yra šešiakojis, nes turi jų tik šešias. Ak bičiuliai, dangus, matyt, atsiuntė man šį džiaugsmą! Pagaliau aš susiesiu savo vardą su moksliniu atradimu! Šitas vabzdys vadinsis Hexapodes Benedictus 57!

Entuziastingasis mokslininkas buvo laimingas; užsisėdęs ant mėgstamo savo arkliuko, jis užmiršo iškentėtus ir ateityje laukiančius vargus. Misis Veldon ir Dikas Sendas nuoširdžiai jį sveikino.

Tuo tarpu luotas nėrė tamsiais upės vandenimis. Nakties tylą tetrikdė krokodilų žvynų čežėjimas arba ant kranto bruzdantys hipopotamai.

Paskui virš medžių viršūnių pakilo mėnulis ir suspindo pro žolių stiebelius, apšviesdamas valties vidų.

Staiga dešiniajame krante, tolumoje, pasigirdo triukšmas, duslus šniokštimas, lyg tamsoje būtų pradėję veikti didžiuliai siurbliai.

Keletas šimtų dramblių, sočiai prisiėdę per dieną sumedėjusių šaknų, atėjo atsigerti prieš miegą. Iš tikrųjų atrodė, kad visi tie straubliai, automatiškai leisdamiesi ir pakildami į orą, nori nusausinti upę!

55 Davenportai (Ira ir Viljamas) – garsūs XIX a. amerikiečių fokusininkai.

56 Kameronas dažnai rašo apie tokias saleles. ( Aut. past .)

57 Benedikto šešiakojis. ( Lot .)

Aštuonioliktas skyrius ĮVAIRŪS NUTIKIMAI

Šitaip srovės nešama, valtis plaukė visą savaitę. Neįvyko nieko svarbesnio. Keletą mylių upė tekėjo per nuostabius miškus; paskui gražieji miškai baigėsi, ir, kiek akis aprėpia, tęsėsi džiunglės.

Šitoje vietovėje čiabuvių nebuvo. Dikas Sendas ir nemanė dėl to sielotis. Užtat knibždėte knibždėjo žvėrių. Ant krantų žaidė zebrai, elniai, labai grakščios antilopės kama. Naktį jie dingdavo, užleisdami vietą leopardams, – jų staugsmas aidėjo ore, – ir net liūtams, šokinėjantiems per aukštą žolę. Iki šiol bėgliai dar nenukentėjo nuo grobuonių – nei nuo tų, kurie gyvena miškuose, nei nuo tų, kurie gyvena upėje.

Tačiau kiekvieną dieną, dažniausiai po pietų, Dikas Sendas pasukdavo valtį prie vieno ar kito kranto, išlipdavo ir apžiūrėdavo pakrantės apylinkes.

Reikėjo kasdien atnaujinti maisto atsargas. Šitame krašte, kur niekas nedirba žemės, nebuvo galima pasikliauti nei manioku, nei sorgu, nei kukurūzais, nei vaisiais, sudarančiais vietinių genčių maistą. Šie augalai čia augo, bet buvo laukiniai, ir valgyti netiko. Dikas Sendas turėjo medžioti, nors šūvio garsas galėjo atkreipti nedraugiškai nusiteikusių čiabuvių dėmesį.

Ugnį keleiviai įsižiebdavo įstatę pagaliuką į duobutę, išskobtą laukinio figmedžio šakelėje, ir jį sukdami, kaip daro čiabuviai ar net beždžionės. Sako, kad šitokiu būdu gauna ugnies kai kurios gorilos. Paskui išsikepdavo elnių ar antilopės mėsos iš karto keletui dienų.