Жюль Верн - Penkiolikos metų kapitonas

Kitas keturias dienas, nuo liepos 11-osios iki 14-osios, misis Veldon ir jos bendrakeleiviai pastebėjo, kad vietovė smarkiai pasikeitusi. Jie matė ne dyką kraštą, o tikrų tikriausią dykumą; ją galima buvo palyginti su Kalahario dykuma, kurią Livingstonas ištyrė per pirmąją savo kelionę. Plika dirva niekuo nepriminė derlingų aukštupio laukų.

Ir ta nesibaigianti upė! Atrodė, kad ji įtekės į patį Atlanto vandenyną!

Šitose sausose vietovėse pasidarė sunku gauti maisto. Iš senųjų atsargų nebebuvo nė trupinio. Žuvies pasitaikydavo mažai, medžioklė nieko nedavė. Elniai, antilopės, poku ir kiti žvėrys nebūtų galėję šioje dykumoje pramisti; kartu su jais buvo išnykę ir grobuonys.

Todėl naktimis nebeaidėjo įprastinis riaumojimas. Tylą tetrikdė tas varlių koncertas, kurį Kameronas lygina su garsais, sklindančiais iš laivų statyklų, kai ten kamšomi, kniedijami ir gręžiami laivai.

Plokščia lyguma, kurioje nebuvo matyti jokio medžio, tęsėsi abiem krantais iki tolimų kalvų, užtveriančių akiratį rytuose ir vakaruose. Čia augo tik daugybė karpažolių – ne ta atmaina, iš kurios gaunami manioko miltai – kasava, bet karpažolės, iš kurių tespaudžiamas maistui netinkamas aliejus.

Tačiau valgiu reikėjo apsirūpinti. Dikas Sendas nežinojo, ką ir daryti; bet Herkulis jam labai laiku priminė, kad čiabuviai dažnai minta jaunomis paparčių ataugomis ir papirusų stiebuose esančiu minkštimu. Jis pats, sekdamas paskui Ibn Hamiso vilkstinę, ne kartą turėjo šitaip malšinti alkį. Laimė, tie paparčiai ir papirusai gausiai žėlė upės pakrantėse, ir saldus minkštimas patiko visiems keleiviams, ypač mažajam Džekui.

Tačiau šis patiekalas buvo ne itin maistingas; bet kitą dieną pusbrolio Benedikto dėka visi sočiau pavalgė.

Atradęs Hexapodes Benedictus , kuris turėjo įamžinti jo vardą, pusbrolis Benediktas pažvalėjo. Padėjęs vabzdį į saugią vietą – įsmeigęs į savo skrybėlės pamušalą, mokslininkas, kai tik valtis sustodavo, išlipdavo ir klaidžiodavo krantu. Tą dieną, naršydamas po aukštą žolę, jis išbaidė paukštį, sudominusį jį savo plunksnomis. Dikas Sendas buvo bešaunąs, bet mokslininkas riktelėjo:

– Nešaukite, Dikai, nešaukite! Vieno paukščio penkiems žmonėms neužteks!

– Džekui užteks, – atsakė Dikas Sendas, vėl taikydamasis į paukštį, kuris nesiskubino skristi.

– Ne! Ne! – vėl sušuko pusbrolis Benediktas. – Nešaukite! Tai vedlys. Šitas paukštis padės mums gausiai apsirūpinti medumi!

Dikas Sendas nuleido šautuvą, nusprendęs, kad keletas svarų medaus geriau, negu vienas paukštis. Jiedu su pusbroliu Benediktu ėmė sekti vedlį, medaus rodytoją, kuris, čia pakildamas, čia nutūpdamas ant žemės, kvietė juos paskui save.

Ilgai eiti nereikėjo, po valandėlės tarp karpažolių pasirodė drevėti medžių kamienai, aplink kuriuos dūzgė bičių debesis.

Pusbroliui Benediktui nesinorėjo atimti iš tų sumanių plėviasparnių „jų darbo vaisiaus“, kaip jis pasakė. Bet Dikas Sendas manė kitaip. Jis išrūkė bites sausomis žolėmis ir išėmė daug medaus. Paskui, palikę vedliui korius, jo pelno dalį, jiedu grįžo į valtį.

Medumi visi labai apsidžiaugė, bet apskritai jo būtų neužtekę, ir visi būtų žiauriai kentėję alkį, jei liepos 12 dieną luotas nebūtų sustojęs prie įlankėlės, kurios krante kirbėte kirbėjo skėrių. Jie dengė žemę ir krūmus dviem ar trim sluoksniais, jų buvo milijardų milijardai.

Pusbrolis Benediktas priminė, kad čiabuviai vartoja šiuos tiesiasparnius maistui, – tai buvo gryniausia tiesa. Keleiviai pasirinko šitos „dangaus manos“. Jų galima buvo prikrauti dešimt tokių valčių. Ant lengvos ugnies paspirginti, tie valgomi skėriai būtų atrodę skanūs net ir ne tokiems išalkusiems žmonėms. Pusbrolis Benediktas taip pat nemažai jų suvalgė – tiesa, dūsaudamas, – bet suvalgė.

Vis dėlto jau buvo laikas baigtis tai ilgai moralinių ir fizinių kančių virtinei. Nors plaukti šia sraunia upe buvo ne taip sunku, kaip tada keliauti pajūrio miškais, bet nepaprastas karštis dieną, drėgni rūkai naktį, nuolatiniai moskitų antpuoliai trukdė leistis upe žemyn.

Laikas buvo pasiekti tikslą, tačiau Dikas Sendas dar nežinojo, kada toji kelionė baigsis! Ar ji truks savaitę, ar mėnesį? Niekas negalėjo pasakyti. Jei upė būtų tekėjusi tiesiai į vakarus, jie jau būtų atsidūrę šiaurinėje Angolos pakrantėje; bet upė tekėjo greičiau į šiaurę, ir jie, ko gero, gaus dar ilgai šitaip plaukti, kol pasieks pajūrį.

Dikas Sendas nepaprastai nerimavo. Staiga liepos 14 dienos rytą upė pasisuko.

Mažasis Džekas valties priekyje žiūrėjo pro žoles. Staiga akiraty pasirodė didelis vandens plotas.

– Jūra! – sušuko jis.

Išgirdęs šį žodį, Dikas Sendas krūptelėjo ir priėjo prie mažojo Džeko.

– Jūra! – pakartojo jis. – Ne, dar ne, bet, šiaip ar taip, didelė upė, kuri teka į vakarus. Vadinasi, mūsų upė buvo tik intakas! Gal čia pats Zairas?

– Teišgirsta tave Dievas! – atsiliepė misis Veldon.

Taip! Jei čia Zairas, arba Kongas, kurį po kelerių metų atrado Stenlis, teliko leistis jo tėkme žemyn iki pačių žiočių, norint pasiekti portugalų gyvenvietes. Dikas Sendas tikėjosi, kad taip ir bus, ir pagrįstai.

Liepos 15, 16, 17 ir 18 dieną valtis plaukė sidabriniais plačios upės vandenimis. Jos krantai buvo derlingesni. Bet Dikas Sendas laikėsi tų pačių atsargos priemonių. Ir kaip anksčiau, atrodė, kad upės srovė neša ne valtį, o žolių kūgį.

Tikriausiai praeis dar keletas dienų, ir „Piligrimo“ keleivių vargai baigsis. Tada kiekvienam bus atlyginta už jo pasišventimą, ir, nors jaunasis jūreivis neprisipažino, kad jo pasišventimo dalis pati didžiausia, tuo pasirūpins misis Veldon.

Bet liepos 18-ąją, naktį, nutiko įvykis, kuris vos jų nepražudė.

Apie trečią valandą nakties vakaruose pasigirdo tolimas duslus ūžesys. Labai susirūpinęs, Dikas Sendas niekaip negalėjo suprasti, kas ūžia. Misis Veldon, Džekas ir pusbrolis Benediktas miegojo. Jis pasišaukė Herkulį į valties priekį ir liepė gerai klausytis.

Naktis buvo rami. Ore nė mažiausio dvelksmo.

– Tai jūra ošia! – pasakė Herkulis, ir jo akys sublizgo iš džiaugsmo.

– Ne, – atsakė Dikas Sendas, papurtęs galvą.

– O kas gi? – paklausė Herkulis.

– Palauksime dienos, bet dabar turim būti ypač atsargūs.

Herkulis sugrįžo į luoto galą.

Dikas Sendas liko priekyje. Jis tebesiklausė. Ošė vis garsiau. Netrukus ošimas virto tolimu riaumojimu.

Prašvito iš karto, beveik be aušros. Žemiau, virš upės, maždaug už pusės mylios, ore tvyrojo kažkoks debesis. Bet tai buvo ne rūkas. Ir viskas paaiškėjo, kai pro jį lūždami prasiskverbė pirmieji saulės spinduliai – nuo vieno upės kranto į kitą nutįso nuostabi vaivorykštė.

– Į krantą! – riktelėjo Dikas Sendas; jo balsas pažadino misis Veldon. – Kriokliai! Tie debesys – tai vandens purslai. Į krantą, Herkuli!

Dikas Sendas neklydo. Priešais juos upės vagos dugnas buvo nukritęs daugiau kaip šimtą pėdų, ir vandenys garmėjo žemyn didingai ir neapsakomai veržliai. Dar pusė mylios, ir valtis būtų dingusi pragarmėje.

Devynioliktas skyrius S. V.

Smarkiai mostelėjęs irklu, Herkulis nukreipė valtį į kairįjį krantą. Srovė, beje, šioje vietoje nebuvo stipresnė, upės vaga iki krioklių buvo vienodai nuotaki. Vagos dugnas, kaip sakėme, staigiai leidosi žemyn tik už trijų ar keturių šimtų pėdų nuo krioklio, čia jau valtį nešte nešė.

Kairiajame upės krante augo didelis, labai tankus miškas. Pro susiraizgiusią jo lapiją neprasiskverbė joks saulės spindulys.