Жюль Верн: Penkiolikos metų kapitonas

– Lieka nuspręsti, – baigė Dikas Sendas, – kuriuo krantu mes eisime: ar kairiuoju, kur esame, ar dešiniuoju. Abudu, misis Veldon, manding, nesaugūs, o čiabuviai čionai pavojingi. Tačiau jei eisime šituo krantu, man rodos, daugiau rizikuosime, nes galime susitikti Negoro palydą.

– Persikelkime į kitą krantą, – atsakė misis Veldon.

– Bet ar įmanoma bus juo prasibrauti? – pasakė Dikas Sendas. – Jei Negoras ėjo kairiuoju krantu, matyt, kelias Kongo žiočių link veda šiuo krantu. Nesvarbu! Dvejoti nėra kada. Bet, prieš persikeldamas per upę su jumis, misis Veldon, aš turiu pažiūrėti, ar įmanoma bus leistis upe žemiau krioklių.

Tai buvo apdairu, ir Dikas Sendas tuoj pat norėjo vykdyti savo planą.

Upė šioje vietoje buvo ne daugiau kaip trijų ar keturių šimtų pėdų pločio, ir persikelti per ją jaunajam jūrininkui, įpratusiam valdyti vairinį irklą, buvo nesunku. Misis Veldon, Džekas ir pusbrolis Benediktas turėjo likti Herkulio globoje, kol jis sugrįš.

Kai, šitaip susitvarkęs, Dikas jau lipo į valtį, misis Veldon staiga pasakė:

– Dikai, ar nebijai, kad srovė gali nunešti tave į krioklį?

– Ne, misis Veldon. Iki krioklio dar apie keturi šimtai pėdų.

– Bet aname krante?..

– Aš neišlipsiu, jei pastebėsiu nors mažiausią pavojų.

– Pasiimk šautuvą.

– Taip, bet manimi nesirūpinkite.

– Gal geriau būtų nesiskirti, Dikai, – pridūrė misis Veldon, tarsi kažką blogo nujausdama.

– Ne… aš turiu plaukti vienas… – atsakė Dikas Sendas. – Taip reikia, kad visi būtume saugūs! Nepraeis nė valandos, ir aš vėl būsiu čia. Herkuli, būk akylas!

Šitaip kalbėdamas, Dikas Sendas atsistūmė nuo kranto, ir valtis nuplaukė į kitą Zairo krantą.

Misis Veldon ir Herkulis, pasislėpę papirusų brūzgyne, sekė jį akimis. Dikas Sendas veikiai atsidūrė upės viduryje. Srovė čia nebuvo labai smarki, bet truputį didesnė dėl krioklių traukos. Už keturių šimtų pėdų didingai griaudė vandenys, ir vakarų vėjo atnešti purslai taškė jaunąjį jūreivį. Jis sudrebėjo, pagalvojęs, kad jeigu būtų užsnūdęs praeitą naktį, krioklys būtų sudaužęs valtį į šipulius ir į krantą išmetęs tik lavonus! Bet dabar toks pavojus negrėsė ir, mikliai vairuojama irklu, valtis plaukė truputį įstrižai tėkmės.

Po ketvirčio valandos Dikas Sendas priplaukė dešinįjį krantą ir jau buvo bešokąs iš valties…

Bet tą pat akimirką kažkas sukliko ir koks dešimt čiabuvių puolė prie valties, kurią vis dar dengė žolių žaginys.

Tai buvo žmogėdros iš kaimelio ant polių. Aštuonias dienas jie sėlino dešiniuoju upės krantu. Tada, kai poliai nuplėšė žolių stogą, jie pamatė valtyje bėglius, tai yra grobį, kuris negalėjo nuo jų pasprukti, nes krioklių užtvara užkirs tiems nelaimingiesiems kelią, ir jie anksčiau ar vėliau turės išlipti į vieną ar kitą krantą.

Dikas Sendas suprato, kad jis žuvęs, bet pagalvojo, ar, aukodamas savo gyvybę, negalėtų išgelbėti kelionės draugų. Nepraradęs savitvardos, jis stovėjo valties priekyje ir, pakėlęs šautuvą prie peties, neprisileido žmogėdrų arčiau.

Tuo tarpu pastarieji jau nuplėšė visą žolių dangą, tikėdamiesi rasti po ja daugiau aukų. Pamatę, kad į rankas jiems pakliuvo tik šitas jaunuolis, jie savo nusivylimą išreiškė baisiais kauksmais. Vienas penkiolikmetis berniukas! O jie tikėjosi dešimties!

Staiga vienas čiabuvis pakilo, ištiesė ranką kairiojo kranto link ir parodė į misis Veldon ir jos bendrakeleivius, kurie, viską pamatę ir nežinodami, ko stvertis, pasirodė krante!

Dikas Sendas, nebesirūpindamas savimi, meldė dangų, kad padėtų jam išgelbėti draugus.

Valtis tuo tarpu buvo atstumta nuo kranto ir plaukė upe. Žmogėdros norėjo persikelti į kitą krantą. Matydami Diko atstatytą į juos šautuvą, jie nepuolė – žinojo, ką gali padaryti ugnimi šaudantis ginklas. Bet vienas čiupo irklą ir, sumaniai juo vairuodamas, pasuko valtį skersai upės.

– Bėkite! – riktelėjo Dikas Sendas misis Veldon. – Bėkite!

Nei misis Veldon, nei Herkulis nepajudėjo iš vietos. Atrodė, lyg jų kojos būtų įaugusios į žemę.

Bėgti! Kam? Nepraeis nė valandos, ir jie vis tiek pateks žmogėdroms į nagus!

Dikas Sendas tai suprato. Bet tuo metu dangus atsiuntė įkvėpimą, kurio jis meldė. Jam dingtelėjo, kad, paaukodamas savo paties gyvybę, gali išgelbėti tuos, kuriuos myli… Ir jis nesudvejojo.

– Dieve, saugok juos, – sušnabždėjo jis, – ir pasigailėk manęs! Tavo gerumas begalinis.

Ir tuoj pat nukreipė šautuvą į laukinį, kuris vairavo valtį; kulka sutrupino irklą į šipulius.

Žmogėdros siaubingai suriko.

Niekieno nevairuojama, valtis pateko į srovę, kuri nešė ją vis greičiau ir greičiau, akimirka kita, ir valtis atsidūrė ne daugiau kaip per šimtą pėdų nuo krioklio.

Misis Veldon ir Herkulis viską suprato. Dikas Sendas bando juos išgelbėti – žmogėdros žus, bet ir jį praris bedugnė. Mažasis Džekas ir jo motina, atsiklaupę ant kranto, siuntė Dikui Sendui paskutinį atsisveikinimą. Herkulis beviltiškai tiesė į jį rankas!..

Tą akimirką čiabuviai, tikėdamiesi išplaukti į kairįjį krantą, šoko iš valties ir apvertė ją.

Dikas Sendas neprarado šalto kraujo, susidūręs akis į akį su gresiančia mirtimi. Į galvą jam šovė paskutinė mintis: apvirtusi ir plūduriuojanti dugnu aukštyn valtis gali padėti išsigelbėti.

Iš tikrųjų Diko Sendo tykojo du pavojai: jeigu jis pateks į krioklį, užsprings vandeniu ir uždus. O tasai apvirtęs luotas buvo tarsi dėžė, kurioje jam galbūt pavyks išlaikyti galvą virš vandens, taip pat neįtraukti oro, kuris, greitai krintant žemyn, tikrai jį uždusintų. Turint šitokią dangą, žmogui, atrodo, būtų šiek tiek šansų išsigelbėti nuo vieno ar kito pavojaus net leidžiantis tokiu kriokliu, kaip Niagara!

Šita mintis lyg žaibas švystelėjo Diko Sendo galvoje. Jis instinktyviai įsikibo į suolą, jungiantį abu valties kraštus, ir, iškišęs galvą iš vandens po apvirtusios valties korpusu, pajuto, kaip pašėlusiai smarkiai neša jį srovė ir sviedžia beveik statmenai žemyn…

Valtis pasinėrė į vandens prarają krioklio papėdėje, dingo gelmėse ir iškilo į upės paviršių. Dikas Sendas, geras plaukikas, suprato, kad dabar jį išgelbės tik stiprios jo rankos. Po gero ketvirčio valandos jis išplaukė į kairįjį krantą ir rado ten misis Veldon, mažąjį Džeką ir pusbrolį Benediktą, kuriuos čia skubiai atvedė Herkulis.

Bet žmogėdros žuvo urduliuojančiame vandenyje. Neturėdami apvirtusios valties, kuri juos apsaugotų, jie užduso, dar nepasiekę prarajos dugno. Jų kūnus sudraskė aštrios uolos, per kurias veržėsi žemutinė upės tėkmė.

Dvidešimtas skyriusPABAIGA

Po dviejų dienų, liepos 20-ąją, misis Veldon ir jos bendrakeleiviai susitiko vilkstinę, kuri traukė į Embomą, į Kongo žiotis. Tai buvo ne vergų pirkliai, o dori portugalų komersantai, prekiaują dramblio kaulu. Bėgliai buvo labai gerai priimti ir paskutinę savo kelio dalį baigė be ypatingo vargo.

Susitikimas su vilkstine iš tikrųjų buvo dangaus siųsta malonė. Dikas Sendas nebūtų įstengęs plaustu nusileisti iki Zairo žiočių. Nuo Ntamo krioklių iki Ielalos šioje upėje aibės slenksčių ir krioklių. Stenlis suskaičiavo šešiasdešimt du, ir jokia valtis negali jų perplaukti. Kvango žiotyse bebaimis keliautojas po ketverių metų atlaikė paskutinę iš savo trisdešimt dviejų kovų su čiabuviais. O žemiau jis pateko į Mbelo krioklius ir tik per stebuklą išvengė mirties.

Rugpjūčio 11 dieną misis Veldon, Dikas Sendas, Džekas, Herkulis ir pusbrolis Benediktas atvyko į Embomą, kur juos labai svetingai sutiko ponai Mota Viega ir Harisonas. Čia stovėjo garlaivis, pasiruošęs plaukti į Panamos sąsmauką. Misis Veldon ir jos bendrakeleiviai sėdo į šį garlaivį ir laimingai atvyko į Ameriką.