Užsimokėjo už kelionę, kaip visi keleiviai, ir gruodžio 5-ąją „Valdeku“ išplaukė iš Melburno. Po septyniolikos dienų, vieną labai tamsią naktį, „Valdekas“ susidūrė su kažkokiu dideliu garlaiviu.
Negrai miegojo. Juos pažadino baisus smūgis, ir jie tą pačią akimirką išbėgo į denį.
Laivo stiebai jau buvo nugriuvę, o „Valdekas“ pasviręs ant šono; bet jis neskendo, kadangi į triumą pateko palyginti nedaug vandens.
Kapitonas ir „Valdeko“ įgula – visi buvo dingę: vieni, matyt, buvo nublokšti į jūrą, kiti spėjo įsikibti į takelažą užlėkusio ant jų laivo, kuris negrįžtamai paspruko.
Apvirtusiame korpuse buvo likę tik penki negrai už tūkstančio dviejų šimtų mylių nuo sausumos.
Vyriausiasis negras vadinosi Tomas. Dėl amžiaus, energingo būdo ir ne kartą per ilgą darbo gyvenimą išbandytos patirties jis tapo išvykusių kartu su juo draugų vadovu.
Kiti negrai buvo jauni vyrai – dvidešimt penkerių – trisdešimties metų amžiaus. Vadinosi jie Batas19, senojo Tomo sūnus, Ostinas, Akteonas ir Herkulis. Visi keturi buvo augaloti, tvirti vyrai, už kuriuos būtų brangiai mokėta Centrinės Afrikos turguose. Nors buvo baisiai daug iškentėję, tačiau iš karto krito į akis, kad tai nuostabūs atstovai tos stiprios juodosios rasės, ant kurios savo atspaudą jau uždėjo liberalus auklėjimas, įgytas kurioje nors iš daugelio Šiaurės Amerikos mokyklų.
Taigi po katastrofos Tomas ir jo draugai liko „Valdeke“ vieni. Jie negalėjo nei išjudinti šią inertišką masę, nei palikti, kadangi, susidūrus laivams, subyrėjo abi valtys. Teliko laukti, gal juos išgelbės koks nors praplaukiantis laivas. Tuo tarpu sudužusį laivą pamažu nešė vandenyno srovės. Štai kodėl „Piligrimas“ sutiko jį taip toli nublokštą nuo jo kelio – išvykęs iš Melburno, „Valdekas“ dabar būtų turėjęs būti daug žemesnėje platumoje.
Per dešimt dienų, praėjusių nuo susidūrimo iki tos akimirkos, kai sudužusį laivą pamatė „Piligrimas“, penketas negrų mito produktais, rastais kajutkompanijos bufete. Bet juos žiauriai kankino troškulys, nes gėlo vandens statinės, pritvirtintos prie denio, per susidūrimą subyrėjo, o kambuzas, kuriame jie būtų galėję rasti alkoholinių gėrimų, buvo visai užpiltas vandens. Vakardieną Tomas ir jo draugai, baisiai kamuojami troškulio, neteko sąmonės, ir „Piligrimas“ pasirodė pačiu laiku.
Šitaip, keletu žodžių, papasakojo Tomas kapitonui Huliui, kas nutiko. Abejoti senojo negro pasakojimu nebuvo jokio pagrindo. Jo draugai patvirtino visa, ką jis sakė; beje, už tuos nelaiminguosius bylojo ir faktai.
Dar vienas gyvas padaras, išgelbėtas iš sudužusio laivo, greičiausiai būtų taip pat nuoširdžiai viską papasakojęs, jei būtų mokėjęs kalbėti.
Tai tas šuo, kurį, atrodė, taip nemaloniai kiekvienąkart veikė Negoras. Iš tikrųjų šį priešiškumą sunku buvo paaiškinti.
Dingas – taip vadinosi šuo – buvo tos sarginių šunų veislės, kuri aptinkama Naujojoje Olandijoje20. Tačiau „Valdeko“ kapitonas įsigijo jį ne Australijoje. Prieš dvejus metus jis sutiko Dingą valkataujantį, leisgyvį iš bado vakariniame Afrikos krante, netoli Kongo upės žiočių. „Valdeko“ kapitonui patiko šis gražus gyvulys, ir jis jį pasiėmė. Bet šuo prie jo neprisirišo, ir, atrodė, vis dar ilgėjosi senojo šeimininko, nuo kurio, matyt, prievarta buvo atskirtas; rasti jį toje dykynėje būtų buvę neįmanoma. S. V. – dvi raidės, išgraviruotos jo kaklasaityje – štai visa, kas rišo jį su praeitimi, kurią veltui būtų stengęsis įspėti naujasis šeimininkas.
Dingas, puikus ir stiprus šuo, didesnis už Pirėnų veislės šunis, buvo nuostabus Naujosios Olandijos veislės atstovas. Kai, atsistojęs ant užpakalinių kojų, atmesdavo galvą, susilygindavo su žmogumi. Šios veislės šunys vikrūs ir raumeningi, drąsiai puola jaguarą ar panterą ir nebijo susigrumti su lokiu. Dingo plaukas buvo tankus, tik su keletu balsvų dėmių ant snukio, uodega ilga, pūkuota ir standi kaip liūto. Toks šuo įpykęs galėjo tapti pavojingu priešu, ir todėl nenuostabu, kad Negoras nesidžiaugė taip sutiktas šito stipraus šunų giminės atstovo.
Tačiau Dingas, kuris nemėgo bendrauti su žmonėmis, nebuvo piktas. Greičiau atrodė nusiminęs. Dar plaukdamas „Valdeku“, senasis Tomas pastebėjo, kad Dingas lyg nemėgsta negrų. Jis nesikėsino jiems įkąsti, bet aiškiai jų vengė. Gal tada, kai jis bastėsi po Afrikos pakrantę, jį nuskriaudė čiabuviai? Taigi, nors Tomas ir jo bendrakeleiviai buvo puikūs žmonės, Dingas niekad neieškojo jų draugystės. Per tą dešimtį dienų, kurias jie praleido sudužusiame laive, jis laikėsi nuošaliai nuo nelaimės draugų, mito nežinia kuo, bet, kaip ir žmonės, baisiai kentėjo nuo troškulio.
Tokie tat buvo išsigelbėjusieji iš to sudužusio laivo, kuris turėjo nuskęsti, pakilus pirmajam škvalui. Jis būtų nusinešęs į okeano gelmes tikriausiai vien lavonus, jei čia netikėtai pasirodęs „Piligrimas“, kurį savo ruožtu sugaišino štilis ir priešingi vėjai, nebūtų suteikęs kapitonui Huliui progą atlikti gerą darbą.
Reikėjo tik užbaigti šį gerą darbą ir pristatyti į tėvynę išgelbėtuosius „Valdeko“ keleivius, per katastrofą praradusius visas santaupas, trejų metų uždarbį. Taip ir nutarta padaryti. „Piligrimas“, iškrovęs taukus Valparaise, turėjo plaukti aukštyn pagal Amerikos krantus ligi Kalifornijos pakraščio. Ten, kaip kilniaširdiškai pažadėjo misis Veldon, Tomą ir jo draugus priglaus jos vyras ir paskui aprūpins viskuo, kas reikalinga sugrįžimui į Pensilvanijos valstiją.
Dabar, kai šių vargšų žmonelių nebegąsdino ateitis, jiems teliko padėkoti misis Veldon ir kapitonui Huliui. Iš tiesų padarytoji paslauga buvo didžiulė, bet vargšai negrai neprarado vilties kada nors atsilyginti savo geradariams.
19 Bartalamiejus – sutrumpintai Batas. ( Aut. past. )
20 Naujoji Olandija – senovinis Australijos pavadinimas.
Penktas skyrius S. V.
Tuo tarpu „Piligrimas“ plaukė toliau, stengdamasis kiek įmanoma laikytis rytų krypties. Tas apgailėtinas štilis kėlė nemažą rūpestį kapitonui Huliui ne todėl, kad kelionė iš Naujosios Zelandijos į Valparaisą užtruks savaitę ar dvi ilgiau, bet todėl, kad tas pavėlavimas dar labiau nuvargins jo keleivę.
Tačiau misis Veldon nesiskundė ir kantriai kentė kelionės nepatogumus.
Tą pačią dieną, vasario 2-ąją, pavakare, sudužęs laivas dingo iš akių.
Kapitonas Hulis visų pirma pasirūpino kiek galint padoriau įkurdinti laive Tomą ir jo draugus. „Piligrimo“ kubrikas, įtaisytas denyje, buvo per ankštas dar penkiems žmonėms. Tad nutarta juos apgyvendinti po baku. Beje, tie žmoneliai, pripratę prie sunkių darbų, nebuvo išrankūs, ir, esant gražiam, šiltam, sveikam orui, šitas būstas turėjo visiškai juos patenkinti per visą kelionę.
Taigi monotoniškas gyvenimas laive, trumpam sukrėstas šio įvyko, vėl grįžo į įprastinę savo vagą.
Tomas, Ostinas, Batas, Akteonas, Herkulis mielai būtų padėję dirbti. Bet kai vėjai pastovūs, burės ištemptos, veikti laive nėra ko. Tačiau, prireikus pasukti kitu halsu, senis negras ir jo draugai uoliai pagelbėdavo įgulai, ir reikia pasakyti, kad kai imdavo tempti kurią nors virvę gigantas Herkulis, kitiems darbo nebelikdavo. Tasai tvirtas, šešių pėdų ūgio negras galėjo vienas pats atstoti keltuvą!
Mažasis Džekas susižavėjęs žiūrėdavo į milžiną. Jis jo nebijojo ir, kai Herkulis mėtydavo jį ant rankų lyg kokią lėlę, tik spygaudavo iš džiaugsmo.
– Iškelk mane aukštai aukštai, – prašydavo mažasis Džekas.
Читать дальше