Жюль Верн - Penkiolikos metų kapitonas

– Samiuelis Vernonas! – pakartojo misis Veldon.

– Taip, misis Veldon, ir šitie du vardai prasideda kaip tik tomis raidėmis, kurias pasirinko Dingas; jos išgraviruotos ir jo antkaklyje.

– Tikrai, – pasakė misis Veldon. – O tas keliautojas?..

– Tas keliautojas išvyko, – atsakė kapitonas Hulis, – bet nuo to laiko apie jį negauta jokių žinių.

– Niekada? – paklausė Dikas Sendas.

– Niekada, – patvirtino kapitonas Hulis.

– Kokia jūsų išvada? – paklausė misis Veldon.

– Kad Samiuelis Vernonas tikriausiai niekada nepasiekė rytinio Afrikos kranto – arba jį paėmė į nelaisvę čiabuviai, arba jis mirė kelyje!

– Vadinasi, šitas šuo…

– Šitas šuo greičiausiai priklausė Samiueliui Vernonui, tik, jei teisingai spėju, buvo laimingesnis už savo šeimininką: jam pasisekė sugrįžti į Kongo pakrantę – juk ten tuo metu, kai, matyt, nutiko šie įvykiai, jį rado ir pasiėmė „Valdeko“ kapitonas.

– Bet ar tikrai žinote, – paklausė misis Veldon, – kad prancūzų keliautojas išvykdamas turėjo šunį? Ar tik taip spėjate?

– Iš tiesų tik spėju, misis Veldon, – atsakė kapitonas Hulis. – Bet tikra yra viena: Dingas pažįsta dvi raides – S ir V, – kurios yra to prancūzo keliautojo vardo ir pavardės inicialai. – Kokiomis aplinkybėmis šis šuo išmoko jas skirti iš visų kitų, dabar to jums paaiškinti negaliu, bet, kartoju, jis labai gerai jas pažįsta, žiūrėkite, stumia koja, tarsi kviesdamas ir mus jas perskaityti.

Iš tikrųjų Dingo elgesio kitaip suprasti nebuvo galima.

– Vadinasi, Samiuelis Vernonas buvo vienas, kai išvyko nuo Kongo pakrantės? – paklausė Dikas Sendas.

– Nežinau, – atsakė kapitonas Hulis. – Tačiau, galimas daiktas, buvo pasiėmęs būrį čiabuvių.

Tą akimirką ant denio pasirodė Negoras. Iš pradžių niekas jo nepastebėjo ir todėl nematė, kokiomis keistomis akimis jis dėbtelėjo į šunį, tebesaugantį tas dvi raides. Bet Dingas, pastebėjęs virėją, piktai suurzgė ir išsišiepė.

Negoras tuoj pat grįžo į kubriką, bet nesusivaldęs pagrasino šuniui.

– Čia kažkokia paslaptis! – burbtelėjo kapitonas Hulis, akylai sekęs visą šią trumpą sceną.

– Bet ar ne keista, kapitone, – tarė Dikas Sendas, – kad šuo pažįsta raides?

– O kas čia keista! – sušuko mažasis Džekas. – Mama dažnai pasakodavo apie vieną šunį, kuris mokėjo skaityti ir rašyti, net lošti domino – kaip tikras mokytojas!

– Brangus vaikeli, – nusišypsojo misis Veldon, – tas šuo, vardu Munitas, visai nebuvo toks mokytas, kaip tu manai. Jei tikėsime, ką man pasakojo, jis nemokėjo skirti nė vienos tų raidžių, iš kurių sudėliodavo žodžius. Bet jo šeimininkas, kažkoks apsukrus amerikietis, pastebėjęs, kokia puiki Munito klausa, pasistengė išvystyti šį jo pojūtį ir pasiekė labai įdomių rezultatų.

– O kaip, misis Veldon? – paklausė Dikas Sendas, kurį ši istoriją sudomino beveik tiek pat, kiek mažąjį Džeką.

– Štai kaip, drauguži. Kai Munitas turėdavo „dirbti“ prieš publiką, ant stalo būdavo išdėstomos raidės, panašios į šias. Šuniukas vaikščiodavo po stalą, laukdamas, kada kas nors iš publikos garsiai ar tyliai pasiūlys, kokį žodį surinkti. Tačiau buvo viena būtina sąlyga – tą žodį turėjo žinoti ir jo šeimininkas.

– Vadinasi, be šeimininko?.. – tarė jaunuolis.

– Šuo nieko nebūtų galėjęs padaryti, – atsakė misis Veldon, – ir štai kodėl. Raidės būdavo išdėstytos ant stalo, Munitas vaikščiodavo tarp jų. Priėjęs prie raidės, kurią turėdavo paimti reikalingam žodžiui sudaryti, jis sustodavo; bet sustodavo todėl, kad išgirsdavo garsą, kurio niekas kitas negirdėdavo: amerikietis spragtelėdavo dantų krapštuku kišenėje. Šitas garsas būdavo jam ženklas paimti raidę ir padėti šalia kitų nustatyta tvarka.

– Štai ir visa paslaptis! – sušuko Dikas Sendas.

– Štai ir visa paslaptis, – atsakė misis Veldon. – Labai paprasta, kaip visos fokusininkų gudrybės. Be to amerikiečio Munitas nebūtų buvęs Munitas. Todėl aš stebiuosi, kad ir be savo šeimininko, – jei Samiuelis Vernonas iš tikrųjų kada nors buvo jo šeimininkas, – Dingas atpažino tas raides.

– Iš tiesų, – pasakė kapitonas Hulis, – labai nuostabu. Bet įsidėmėkite, čia šuo dėsto ne atsitiktinai parinktą žodį, o išskiria tik dvi raides, dvi specialias raides. Galų gale, tas šuo, kuris paskambindavo prie vienuolyno vartų, kad gautų maistą, skirtą vargšams praeiviams, arba tas kitas, kuris kartu su savo draugu buvo pristatytas sukti iešmą kas antra diena ir atsisakydavo dirbti, kai būdavo ne jo eilė, – tiedu šunys, kartoju, toliau pažengė, negu mūsų Dingas išminties srityje, kuri priklauso žmogui. Bet ne tai svarbu. Mes susidūrėme su neginčytinu faktu. Iš visų abėcėlės raidžių Dingas pasirinko tik dvi: S ir V. Kitų, matyt, jis nepažįsta. Taigi reikia padaryti išvadą, kad buvo kažkokios mums nežinomos priežastys, dėl kurių Dingas įsidėmėjo šias raides.

– Ak, kapitone Huli, – tarė Dikas Sendas, – jei Dingas galėtų kalbėti!.. Gal pasakytų mums, ką reiškia tos dvi raidės, ir kodėl jis šiepia dantis prieš mūsų virėją!

– Ir kokius dantis! – atsakė kapitonas Hulis, pažiūrėjęs į Dingą, kuris tą akimirką išsižiojo, parodydamas baisias savo iltis.

21 Horacijus Nelsonas (1758–1805) – anglų admirolas.

22 Džonas Franklinas (1786–1847) – anglų jūrininkas, poliarinių kraštų tyrinėtojas.

23 Dėdulė Tobis – personažas iš anglų rašytojo Lorenso Sterno (1713–1768) romano „Tristramo Šendžio gyvenimas ir mintys“.

Šeštas skyrius HORIZONTE BANGINIS

Kaip ir galime įsivaizduoti, apie šį keistą įvykį „Piligrimo“ laivugalyje dar ne kartą kalbėjosi misis Veldon, kapitonas Hulis ir Dikas Sendas. Šis labiau negu kiti instinktyviai nepasitikėjo Negoru, nors šiaip jo elgesiui nieko negalima buvo prikišti.

Denio priekyje ėjo tos pačios kalbos, tik baigdavosi skirtingai. Čia, kubrike, tiesiog padaryta išvada, kad Dingas – šuo, mokantis skaityti ir gal net rašyti geriau, negu kuris nors laivo jūreivis. Jeigu jis nekalba, tai, matyt, todėl, kad turi rimtų priežasčių tylėti.

– Bet vieną gražią dieną, – pareiškė vairininkas Boltonas, – vieną gražią dieną, matysit, tas šuo prieis ir paklaus mus, kokia kryptimi plaukiame, koks pučia vėjas – nordvest ar vestnordvest? Ir reikės atsakyti!

– Ar mažai kalbančių gyvūnų! – atsakė kitas jūreivis. – Šarkų, papūgų! Tai kodėl panorėjęs negalėtų prabilti ir šuo? Juk snapu kalbėti sunkiau, negu snukiu!

– Žinoma, – patvirtino bocmanas Hovikas. – Tik kalbančių šunų dar niekas nėra matęs.

Tie žmoneliai būtų gerokai nustebę, jei būtų sužinoję, kad, priešingai, tokių šunų yra buvę, kad kažkoks danų mokslininkas turėjęs šunį, kuris aiškiai ištardavęs apie dvidešimt žodžių. Bet tarp šio sugebėjimo ir sugebėjimo suvokti, ką sakai, – neperžengiama praraja.

Tas šuo, kurio balso stygos buvo išlavėjusios tiek, kad jis galėjo ištarti tikrus garsus, savo žodžių prasmę, žinoma, suprato ne geriau, kaip papūgos, kėkštai ar šarkos. Sakinys šitiems gyvūnams ne kas kita, kaip savotiška giesmė ar šauksmas, pasiskolinti iš svetimos kalbos, kurios prasmės jie nesuvokia.

Vienaip ar antraip, Dingas tapo didvyriu „Piligrime“; jis pats tuo visai nesididžiavo. Kapitonas Hulis dar ne sykį kartojo tą bandymą. Išdėstydavo prieš Dingą medines abėcėlės kaladėles, ir visada, nesuklydęs ir nesusvyravęs, keistasis šuo išsirinkdavo tas dvi raides: S ir V. Kitos jo nedomino.