Жюль Верн - Penkiolikos metų kapitonas

Šis bandymas ne kartą buvo daromas ir pusbrolio Benedikto akivaizdoje, bet, atrodė, jo nesudomino.

– Tačiau, – teikėsi pasakyti jis kartą, – nereikia manyti, kad šitokia išmintimi apdovanoti vien šunys! Prilygsta jiems ir kiti gyvūnai, bet ir jie vadovaujasi tik instinktu. Pavyzdžiui, žiurkės ima bėgti iš laivo, kuris skęs; bebrai nujaučia, kad pakils vanduo, ir aukščiau iškelia savo užtvankas; o arkliai, kurie priklausė Nikomedui, Skandenbergui ir Opjenui, taip sielvartavo, mirus jų šeimininkams, jog nudvėsė iš skausmo; nepaprastą atmintį turi asilai; pagaliau tokia daugybė kitų gyvulių, kurie daro garbę gyvūnų pasauliui!

Buvo juk atsitikimų, kai nuostabiai išmiklinti paukščiai be klaidų rašė savo mokytojų diktuojamus žodžius; kai papūgos suskaičiuodavo, kiek žmonių susirinkę svetainėje, ne blogiau už Astronomijos instituto matematiką. O papūga, už kurią sumokėta šimtas auksinių ekiu. Ji sklandžiai pakartodavo savo šeimininkui kardinolui visą „Tikiu Dievą Tėvą“.

Galų gale ar neturi patirti ypatingo pasididžiavimo jausmo entomologas, matydamas, kaip paprasti vabzdžiai įrodo savo labai išsivysčiusį protą ir iškalbingai patvirtina aksiomą: In minimis maximus Deus 24.

Skruzdėlės juk galėtų padaryti gėdą didžiausių miestų „tėvams“; vandens vorai, niekada nesimokę mechanikos, gamina povandeninius varpus, o blusos traukia vežimėlius lyg tikri ristūnai, atlieka muštrą ne blogiau už karabinierius, šaudo iš patrankų geriau, negu artileristai, baigę Vest Pointą25.

Ne! Dingas neužsitarnavo tiek pagyrų, o jei taip gerai išmano abėcėlę, matyt, todėl, kad priklauso dar į zoologiją neįtrauktai šunų rūšiai canis alphabeticus 26, gyvenančiai Naujojoje Zelandijoje!

Nei šita, nei kitos pavydžiojo entomologo kalbos nepakenkė Dingui – jis neprarado visuotinės pagarbos, ir laivo pirmagalyje visi tebevadino jį stebuklu.

Tačiau Negoras, matyt, nesižavėjo šunimi. Jis turbūt drauge su kitais laikė jį per daug išmintingu. Šiaip ar taip, šuo, kaip ir anksčiau, rodė tą patį priešiškumą virėjui ir tikriausiai būtų užsitraukęs bėdą, jei, viena, nebūtų buvęs toks šuo, „kurio nenuskriausi“, ir, antra, jei nebūtų tapęs visos įgulos numylėtiniu.

Negoras labiau negu bet kada vengė susitikti Dingą. Bet Dikas Sendas pastebėjo, kad po įvykio su tom dviem raidėm abipusė žmogaus ir šuns antipatija dar padidėjo. O tai buvo iš tikrųjų nesuprantama.

Vasario 10 dieną šiaurės rytų vėjas, ligi šiol kaskart sekęs po ilgų ir varginančių štilių, kada „Piligrimas“ nepajudėdavo iš vietos, staiga aiškiai nusilpo. Kapitonas Hulis galėjo tikėtis, kad keisis atmosferinės srovės. Gal brigantina išskleis pagaliau visas bures?

Jie išvyko iš Oklendo uosto tik prieš devyniolika dienų. Pavėluota buvo ne tiek daug, ir, pučiant pusvėjui, „Piligrimas“, turįs puikias bures, galėjo lengvai išlyginti prarastą laiką. Bet reikėjo laukti dar keletą dienų, kol galutinai įsitvirtins vakarų vėjai.

Ši Ramiojo vandenyno dalis tebebuvo tuščia. Nesirodė joks laivas. Plaukiotojai iš tiesų užmiršo šią platumą. Banginių medžioklės laivai iš Pietų poliarinių jūrų dar nesirengė plaukti per tropikus namo. Todėl „Piligrimas“, dėl ypatingų aplinkybių nutraukęs medžioklę prieš sezono pabaigą, negalėjo tikėtis susitiksiąs kurį nors tos pačios paskirties laivą.

Transokeaniniai keleiviniai laivai, kaip jau minėjome, kursuodavo tarp Australijos ir Amerikos žemyno žemesne platuma.

Tačiau, net jeigu jūra ir tuščia, reikia vis tiek ja domėtis iki pat akiračio. Neatidžiam stebėtojui ji gali pasirodyti vienoda, bet kokia nepaprastai įvairi tam, kas moka ją perprasti. Žmones, apdovanotus vaizduote ir jaučiančius okeano poeziją, žavi mažiausia jos permaina.

Štai plaukia supdamasis jūros žolės kuokštas, lengvą vagą bangų paviršiuje palieka dumblių šakelė, plūduriuoja lentgalis, ir taip norėtųsi įspėti, iš kur jis, kokia jo istorija. Ko daugiau bereikia.

Tos begalinės erdvės akivaizdoje žmogaus dvasiai nėra užtvarų. Jo vaizduotė plačiai išskleidžia sparnus. Kiekvienoje tų vandens dalelyčių, kurios, garo pavidalu pakilusios į dangų, grįžta į jūrą, galbūt slypi kokios nors katastrofos paslaptis! Todėl reikia pavydėti žmonėms, kurių mintis moka iškvosti iš vandenyno jo paslaptis, reikia pavydėti protams, kurie pakyla nuo amžinai neramaus jo paviršiaus iki dangaus aukštybių.

Gyvenimas, beje, visą laiką virte verda ir jūros paviršiuje, ir jos gelmėse. „Piligrimo“ keleiviai matė, kaip medžioja mažytes žuveles pulkai paukščių, tie, kurie, artėjant žiemai, palieka atšiaurų poliarinį klimatą. Ir Dikas Sendas – šioje srityje, kaip ir kitose, Džeimso Veldono mokinys – ne kartą įrodė, kaip nuostabiai taikliai jis šaudo iš šautuvo ir pistoleto, nudobęs keletą tokių greitų paukščių.

Tai buvo arba baltos audronašos, arba audronašos su rusvai apvedžiotais sparnais. Kartais praskrisdavo taškuotų audronašų būriai ar praplaukdavo pingvinai, kurių eisena tokia sunki ir juokinga sausumoje. Tačiau, kaip sakė kapitonas Hulis, pingvinai, irdamiesi savo sparnų strampgaliais, atstojančiais jiems pelekus, gali lenktyniauti su greičiausiomis žuvimis, ir todėl jūreiviai kartais sumaišo juos su tunais.

Dar aukščiau plasnojo didžiuliai albatrosai, išskėtę sparnus per dešimt pėdų; paskui jie tūpė ant vandens paviršiaus ir sparnais naršė vandenį, ieškodami maisto.

Visi šie besikeičiantys paveikslai sudarė labai įvairų reginį, kuris tik žmonėms, abejingiems gamtos grožiui, gal būtų pasirodęs nuobodus.

Vasario 10-ąją misis Veldon vaikštinėjo „Piligrimo“ laivugalyje. Staiga jos dėmesį patraukė įdomus reiškinys: ji pamatė, kaip beveik akies mirksniu paraudo jūros vandenys. Rodės, nusidažė krauju, ir tas paslaptingas raudonas laukas driekėsi kiek užmatė akys.

Netoliese su mažuoju Džeku žaidė Dikas Sendas.

– Pažiūrėk, Dikai, – tarė misis Veldon, – kokia keista jūros spalva. Gal nuo kokios jūros žolės?

– Ne, misis Veldon, – atsakė Dikas Sendas, – šita spalva vanduo nusidažo tada, kai jame pasirodo milijardai mažyčių vėžiagyvių, kuriais paprastai minta didieji jūrų žinduoliai. Žvejai teisingai vadina juos banginių srėbalu.

– Vėžiagyvių! – tarė misis Veldon. – Bet jie tokie mažyčiai, kad juos beveik galima būtų vadinti jūros vabzdžiais. Pusbrolis Benediktas turbūt galėtų su džiaugsmu įtraukti juos į savo kolekciją. – Ir misis Veldon sušuko:

– Pusbroli Benediktai!

Pusbrolis Benediktas išėjo iš kajutės beveik kartu su kapitonu Huliu.

– Pusbroli Benediktai, – kreipėsi į jį misis Veldon, – pažiūrėkite į tą didžiulę rausvą dėmę, kuri tęsiasi kiek akys užmato.

– Aha! – šūktelėjo kapitonas Hulis. – Štai ir banginių srėbalas! Ponas Benediktai, puiki proga patyrinėti šitą įdomią vėžiagyvių rūšį!

– Niekai! – pasakė entomologas.

– Kaip tai niekai! – sušuko kapitonas. – Jūs neturite teisės būti toks abejingas! Šitie vėžiagyviai, jei neklystu, priklauso vienai iš šešių nariuotakojų klasių ir tokie…

– Niekai! – pakartojo pusbrolis Benediktas, purtydamas galvą.

– Po šimts! Man rodos, jums, entomologui, nedera taip jų niekinti!

– Entomologui, taip, – atsakė pusbrolis Benediktas, – bet neužmirškite, kapitone Huli, kad aš šešiakojų specialistas!

– Na gerai, šitie vėžiagyviai jūsų nedomina, – atsakė kapitonas Hulis, – bet kitaip kalbėtumėte, jeigu turėtumėte banginio pilvą! Koks skanumynas! Matote, misis Veldon, kai mes, banginių medžiotojai, užtinkame tokį vėžiagyvių guotą, skubiai ruošiame žeberklus ir lynus! Tada aišku, kad grobis netoli!