Жюль Верн - Penkiolikos metų kapitonas

– Bet kaip gali tokių mažyčių gyvūnėlių priėsti tokie didžiuliai banginiai? – sušuko Džekas.

– Ak vaikeli, – atsakė kapitonas Hulis, – ar iš smulkučių manų kruopų, miltų, krakmolo mes neverdame gardžių sriubų? Verdame. Taip jau gamtos sutaisyta. Šitame raudoname vandenyje plūduriuojančiam banginiui sriuba paruošta, jam belieka pražioti milžiniškus nasrus. Į juos patenka milijardai vėžiagyvių; banginio ūsai, esantys jo gomuryje, įsitempia kaip žvejų tinklai, niekas tada negali išsigelbėti, ir tos vėžiagyvių eibės nugarma į didžiulį banginio skrandį kaip sriuba per pietus į tavo pilviuką.

– Aišku, Džekai, – pasakė Dikas Sendas, – ponas banginis laiko negaišta ir nelaupo kiekvieno iš tų vėžiagyvių atskirai, kaip tu laupai krevetes!

– Reikia pridurti, – tarė kapitonas Hulis, – kad būtent tada, kai milžinas smaližius šitaip užsiėmęs, prie jo lengviau priplaukti, jis tuomet nieko neįtaria. Palankiausias momentas sėkmingai paleisti į jį žeberklą.

Tą pačią akimirką, tarsi patvirtindamas kapitono Hulio žodžius, laivo pirmagalyje sušuko jūreivis:

– Banginis priekyje iš kairės!

Kapitonas Hulis pašoko.

– Banginis! – šūktelėjo jis.

Ir, neatsispirdamas banginių medžiotojo instinktui, puolė į „Piligrimo“ priekį.

Paskui jį nuskubėjo misis Veldon, Džekas, Dikas Sendas ir net pusbrolis Benediktas.

Iš tikrųjų už keturių mylių pavėjui vienoje vietoje jūra virte virė – tai bylojo, kad raudonuose vandenyse plauko didelis jūrų žinduolis. Banginių medžiotojai negalėjo apsirikti.

Bet nuotolis dar buvo per didelis, kad būtų galima atpažinti, kokios rūšies tas žinduolis. O tos rūšys iš tiesų skiriasi viena nuo kitos.

Gal vienas tų tikrųjų banginių, kurių labiausiai ir gviešiasi medžiotojai Šiaurės jūrose? Šitie jūros žinduoliai neturi ant nugaros peleko, bet po jų oda yra storas riebalų sluoksnis. Kartais jie būna iki aštuoniasdešimties pėdų ilgio, nors vidutinis jų ilgis neviršija šešiasdešimties pėdų, ir tada iš vienos tokios pabaisos prilydoma maždaug šimtas statinaičių taukų.

O gal, atvirkščiai, hampbekas27, priklausąs balenopteridų šeimai, – bent jau šisai vardas privalėtų įkvėpti pagarbą entomologui. Šitie banginiai turi ant nugaros baltus pelekus pusės jų kūno ilgio, primenančius sparnus. Tai lyg kokie skraidantys banginiai.

O gal greičiau finbekas, žinduolis, dar vadinamas finvalu? Šis banginis ant nugaros turi peleką, o ilgiu neatsilieka nuo tikrojo banginio.

Kapitonas Hulis ir jo įgula dar negalėjo spręsti; jie stebėjo banginį daugiau su goduliu, negu susižavėję.

Jei tiesa, kad laikrodininkas, pamatęs kuriame nors salone sieninį laikrodį, negali iškęsti jo neužsukęs, tai kokiu beribiu noru nudobti auką užsidega banginių medžiotojas, pamatęs banginį! Sako, stambių žvėrių medžiotojai karštesni negu smulkių. Juo žvėris stambesnis, juo didesnę aistrą jis sukelia! Įsivaizduokite, ką išgyvena dramblių ir banginių medžiotojai. Be to, „Piligrimo“ įgula buvo nusivylusi, kad laivas grįžta namo nevisiškai pakrautas.

Tuo tarpu kapitonas Hulis bandė atpažinti tolumoje pasirodžiusį banginį. Iš šito atstumo dar sunku buvo jį įžiūrėti. Vis dėlto prityrusios banginių medžiotojo akies negalėjo apgauti kai kurie smulkūs požymiai, pastebimi ir iš tolo.

Iš tikrųjų kapitono Hulio dėmesį, matyt, patraukė fontanas, tai yra tas garų ir vandens stulpas, kurį banginis išpurkščia pro šnerves, ir padėjo jam nuspręsti, kuriai rūšiai priklauso šis banginis.

– Tai ne tikrasis banginis! – sušuko jis. – Jo fontanas būtų ir aukštesnis, ir siauresnis. Antra vertus, jei trykštančią čiurkšlę lydėtų garsas, panašus į tolimą patrankos gaudesį, manyčiau, kad matau hampbeką; bet čia nieko panašaus negirdėti. Geriau įsiklausius, darosi aišku, kad šitas garsas visai kitoks. Ką tu apie tai pasakysi, Dikai? – atsigręžęs į jaunuolį, paklausė kapitonas Hulis.

– Manyčiau, kapitone, – atsakė Dikas Sendas, – kad mes susitikome finvalą. Žiūrėkite, kaip smarkiai iš jo šnervių trykšta į orą vandens stulpas. – Ar jums taip neatrodo, – tada aš būčiau teisus, – kad šitame fontane daugiau vandens, negu sutirštėjusių garų? Jei neklystu, ši ypatybė būdinga finvalams.

– Teisingai, Dikai, – atsakė kapitonas Hulis. – Abejoti nebėra ko! Ten, raudono vandens paviršiuje, plūkauja finvalas!

– Kaip gražu! – šūktelėjo mažasis Dikas.

– Taip, vaikeli! Ir kai pagalvoji, kad didysis gyvūnas ramiai pusryčiauja ir net neįtaria, kad į jį žiūri banginių medžiotojai!..

– Drįstu tvirtinti, kad tai nepaprastai didelis finvalas, – pasakė Dikas Sendas.

– Tikrai, – atsakė kapitonas Hulis, pradėjęs truputį karščiuotis. – Mano nuomone, jis septyniasdešimties pėdų ilgio!

– Puiku! – pridūrė bocmanas. – Šešetas tokių banginių, ir toks laivas, kaip mūsiškis, būtų visiškai pakrautas!

– Taip, šešeto užtektų! – atsiliepė kapitonas Hulis, lipdamas ant bušprito, kad geriau matytų.

– O šitą nudobę, – pasakė bocmanas, – mes per porą valandų pripildytume pusę tuščių savo statinaičių!

– Taip… Iš tikrųjų… taip!.. – šnabždėjo kapitonas Hulis.

– Teisybė, – įsiterpė Dikas Sendas, – bet pulti šiuos milžinus finvalus kartais pavojinga!

– Labai pavojinga! Labai pavojinga! – patvirtino kapitonas Hulis. – Šitų banginių baisios uodegos. Prie jų reikia labai atsargiai sėlinti! Stipriausia valtis subyrėtų nuo jų uodegos smūgio. Bet dėl tokios naudos verta rizikuoti!

– Geras finvalas – vis dėlto puikus laimikis! – pasakė vienas jūreivis.

– Ir pelningas! – atsiliepė kitas.

– Gaila būtų praplaukti nepasveikinus ir šito!

Buvo aiškiai matyti, kad tie šaunūs jūreiviai karščiuojasi, žiūrėdami į banginį. Čia pat plūduriavo ištisas taukų statinaičių krovinys. Iš jų kalbų atrodė, kad reikia tik nuritinti tas statinaites į „Piligrimo“ triumą – ir „Piligrimas“ bus visiškai pakrautas!

Kai kurie jūreiviai, užsikorę ant fokstiebio vantų, šūkčiojo, godžiomis akimis stebėdami bangžuvę. Kapitonas Hulis tylėjo, kramtydamas nagus. Banginis tarsi galingas magnetas traukė „Piligrimą“ ir jo įgulą.

– Mama, mama! – sušuko Džekas. – Norėčiau iš arčiau pažiūrėti, kaip tas banginis padarytas!

– A, tai tu nori iš arčiau pamatyti banginį, vaikeli? O kodėl gi ne, bičiuliai? – pasakė kapitonas Hulis, nebepajėgdamas atsispirti slaptam troškimui. – Tiesa, mums trūksta pagalbinių medžiotojų, bet mes ir vieni susidorosime…

– Susidorosime! Susidorosime! – vienu balsu sušuko jūreiviai.

– Ir aš ne pirmą kartą imsiuosi žeberklininko darbo, – pridūrė kapitonas Hulis. – Pamatysite, ar tebemoku sviesti žeberklą!

– Valio! Valio! Valio! – suriko įgula.

24 Dievas yra didis ir pačiuose mažiausiuose. ( Lot. )

25 Karo mokykla Niujorko valstijoje.

26 Raštingas šuo. ( Lot. )

27 Hump-back ( angl. ) – kupročius (banginis).

Septintas skyrius PASIRUOŠIMAS MEDŽIOKLEI

Nesunku suprasti, kodėl šito įspūdingo jūros žinduolio pasirodymas taip begaliniai sujaudino „Piligrimo“ komandą.

Banginis, plūkaująs raudonuose vandenyse, atrodė milžiniškas. Ėmė didelė pagunda nudobti jį ir papildyti laivo krovinį. Ar galėjo banginių medžiotojai praleisti tokią progą?

Tačiau misis Veldon laikė savo pareiga paklausti kapitoną Hulį, ar nepavojinga jo vyrams ir jam pačiam pulti banginį tokiomis sąlygomis.