Жюль Верн - Penkiolikos metų kapitonas

Kapitonas Hulis stovėjo valties priekyje prasižergęs, kad stipriau laikytųsi ant kojų, su žeberklu, kuriuo turėjo smogti pirmą smūgį. Taiklia jo ranka galima buvo pasikliauti – žeberklas tikriausiai įsmigs į didžiulę nugarą, kyšančią iš vandens.

Šalia kapitono, didelėje rėčkoje, susukta į ritinį ir stipriai pritvirtinta prie žeberklo, gulėjo pirmoji iš penkių virvių; prie jos bus pririštos paeiliui keturios kitos, jei banginis ners į didelę gilumą.

– Viskas tvarkoje, vyručiai? – sušnibždėjo kapitonas Hulis.

– Taip, – atsakė Hovikas, stipriai suspaudęs vairinį irklą plačiuose delnuose.

– Plauk artyn! Artyn!

Bocmanas įvykdė įsakymą, ir velbotas susilygino su banginiu. Juos skyrė mažiau kaip dešimt pėdų.

Šisai nejudėjo; atrodė, kad miega. Banginius, užkluptus bemiegant, lengva nudurti, dažnai pirmu smūgiu jie ir pribaigiami.

„Keista, kodėl jis nejuda! – pagalvojo kapitonas Hulis. – Šelmis tikriausiai nemiega, tačiau… Kažkas čia neaišku.“

Ta pati mintis dingtelėjo ir bocmanui, kuris stengėsi pamatyti kitą bangžuvės šoną.

Bet galvoti nebuvo kada, reikėjo pulti.

Paėmęs žeberklą per koto vidurį, kapitonas Hulis ėmė taikyti banginiui į šoną; jis kelis kartus atsivėdėjo, kad smūgis būtų taiklesnis. Paskui sviedė žeberklą iš visų jėgų.

– Atgal, atgal! – tuoj pat suriko jis.

Ir jūreiviai, sutartinai irkluodami, trūktelėjo velbotą, kad atsargiai nukreiptų jį nuo banginio uodegos.

Bet tą akimirką iš bocmano šauksmo visiems paaiškėjo, kodėl banginis, taip ilgai ir keistai nejudėdamas, laikėsi vandens paviršiuje.

– Banginiukas! – šūktelėjo Hovikas.

Iš tikrųjų bangžuvė, kai į ją įsmigo žeberklas, apsivertė ant šono, ir jūreiviai pamatė, kad ji žindo banginiuką.

Kapitonas Hulis žinojo, kad dėl šios aplinkybės bus labai sunku banginį medžioti. Motina, aišku, ginsis su dar didesniu įtūžiu, gelbės ne tik save, bet ir savo „mažylį“ – jei iš viso galima taip vadinti ne mažiau kaip dvidešimties pėdų gyvūną.

Tačiau, nors kapitonas Hulis būgštavo, bangžuvė valties iš karto nepuolė, ir įgulai nebuvo reikalo staiga nukirsti lyną, pririštą prie žeberklo, kad galėtų pabėgti. Priešingai, kaip dažniausiai atsitinka, bangžuvė kartu su banginiuku pirmiausia nėrė labai įstrižai į gelmes, o paskui veržliai šoktelėjo į paviršių ir nedideliame gylyje nepaprastu greičiu nurūko tolyn.

Bet kapitonas Hulis ir bocmanas, stovintys valtyje, suspėjo, dar prieš pirmą kartą banginiui panyrant, pamatyti jį ir, žinoma, tinkamai įvertinti.

Finvalas iš tiesų buvo nepaprasto didumo. Mažiausiai aštuoniasdešimties pėdų ilgio. Gelsvai ruda jo oda buvo išmarginta daugybės tamsiai rudų ratilų.

Būtų buvę tikrai apmaudu po laimingos pradžios atsisakyti tokio puikaus laimikio.

Prasidėjo gaudynės, arba, tiksliau, buksyravimas. Velbotas su pakeltais irklais kaip strėlė lėkė bangų keteromis.

Hovikas šaltai vairavo valtį, nors ji staigiai ir pasibaisėtinai buvo mėtoma į visas puses.

Kapitonas Hulis, įsmeigęs akis į grobį, be paliovos kartojo:

– Dėmesio, Hovikai, dėmesio!

Bet galima buvo nesijaudinti – bocmano budrumas ir be šio perspėjimo nebūtų atlyžęs.

Tačiau velbotas nespėjo plaukti su banginiu, ir žeberklo lynas vyniojosi taip greitai, jog galėjo užsidegti nuo trinties į velboto bortą. Kapitonas Hulis pripylė vandens rėčką, kurios dugne gulėjo buchta, kad lynas visą laiką būtų drėgnas.

Tačiau finvalas, matyt, nė neketino sustoti ar sulėtinti greitį. Prie pirmo lyno buvo pritvirtintas antras, kuris ėmė vyniotis tokiu pat smarkumu.

Po penkių minučių teko pririšti trečią, bet tas irgi paniro po vandeniu.

Finvalas spruko toliau. Žeberklas tikriausiai neįsmigo į kurį nors gyvybiškai svarbų organą. Iš įstrižesnės lyno padėties net buvo galima spręsti, kad gyvūnas, užuot kilęs į paviršių, grimzta vis giliau į jūrą.

– Po velnių! – nusikeikė kapitonas Hulis. – Betgi tas nenaudėlis praris visus mūsų penkis lynus!

– Ir nutemps mus toli nuo „Piligrimo!“ – atsiliepė bocmanas.

– Tačiau jis turės iškilti į paviršių atsikvėpti! – pasakė kapitonas Hulis. – Juk banginis – ne žuvis, ir jam reikia oro, kaip eiliniam žmogui!

– Jis, matyt, sulaikė kvėpavimą, kad galėtų greičiau plaukti! – nusijuokė kažkuris jūreivis.

Iš tiesų lynas vyniojosi, kaip ir pirmiau, tokiu pat smarkumu.

Prie trečio lyno netrukus reikėjo pririšti ketvirtą, ir jūreiviai, jau skaičiavę mintyse būsimą pelną, šiek tiek sunerimo.

– Po velnių! Po velnių! – burbėjo kapitonas Hulis. – Nieko panašaus savo gyvenime nesu matęs! Prakeiktas padaras!

Teko ištraukti penktą lyną, ir jis buvo jau pusiau išsivyniojęs, kai staiga, rodės, atsileido.

– Puiku! – šūktelėjo kapitonas Hulis. – Lynas nukaro! Banginis ilsta!

Tą valandėlę „Piligrimas“ buvo daugiau kaip už penkių mylių, pavėjui nuo velboto.

Kapitonas Hulis, iškėlęs vimpelą ant kobinio galo, davė jam ženklą plaukti artyn.

Beveik tuoj pat jis pamatė, kaip Dikas Sendas, padedamas Tomo ir jo draugų, brasuoja rėjas ir kreipia jas į vėją.

Bet vėjas buvo silpnas ir nepastovus. Jis pūstelėdavo ir vėl nurimdavo. „Piligrimui“ tikriausiai būtų buvę sunku pasivyti velbotą, jei iš viso jis būtų galėjęs jį pasivyti.

Tuo tarpu, kaip buvo numatęs kapitonas Hulis, bangžuvė iškilo į vandens paviršių atsikvėpti su vis dar įsmigusiu į šoną žeberklu. Ji beveik nejudėjo, matyt, laukė banginiuko, kuris turbūt atsiliko per šitas beprotiškas lenktynes.

Kapitonas Hulis liepė smarkiai užgulti irklus, ir velbotas netrukus atsidūrė visai netoli bangžuvės.

Du jūreiviai padėjo irklus; jie, kaip ir kapitonas, apsiginklavo ilgomis ietimis, kuriomis pribaigiamas banginis.

Hovikas sumaniai manevravo, pasiruošęs skubiai nukreipti valtį į šalį, jei banginis staiga atsigręžęs pultų juos.

– Dėmesio! – sušuko kapitonas Hulis. – Neprameskite pro šalį! Gerai nusitaikykite, vyručiai! Jau, Hovikai?

– Aš pasiruošęs, kapitone, – atsakė bocmanas, – bet man neramu, kad finvalas, taip pašėlusiai bėgęs, dabar nebejuda!

– Iš tikrųjų, Hovikai, man irgi tai atrodo įtartina.

– Reikia pasisaugoti.

– Taip, bet pirmyn!

Kapitonas Hulis vis labiau karščiavosi.

Valtis priplaukė dar arčiau bangžuvės. Šioji sukiojosi vietoje. Banginiuko šalia nebuvo, motina, matyt, jo ieškojo.

Staiga finvalas mostelėjo uodega ir nutolo iš karto per kokia trisdešimt pėdų.

Nejaugi jis ir vėl ims bėgti? Nejaugi ir vėl reikės jį be galo vaikytis?

– Dėmesio! – suriko kapitonas Hulis. – Banginis dabar įsibėgės ir puls ant mūsų! Suk, Hovikai, suk!

Banginis iš tikrųjų paplaukė ir atsigręžė galva į valtį. Paskui, smarkiai daužydamas jūrą didžiuliais savo pelekais, nėrė pirmyn.

Bocmanas, numatęs šį tiesioginį smūgį, pasuko taip, kad finvalas praplaukė pro velbotą jo neužkliudęs.

Kapitonas Hulis ir abu jūrininkai, jam plaukiant pro šalį, suvarė į jį tris ietis, taikydamiesi sužeisti kurį nors pagrindinį organą.

Finvalas sustojo ir, iššvirkštęs dvi didžiules kruvino vandens sroves, vėl grįžo prie valties, pasišokinėdamas, baisus pažiūrėti.

Jūreiviai turėjo būti ryžtingi medžiotojai, kad nepamestų galvos. Hovikas vėl mikliai išsilenkė bangžuvės puolimo, nukreipęs valtį į šoną.

Trim naujais taikliais smūgiais banginiui buvo padarytos dar trys žaizdos. Bet, plaukdamas pro šalį, jis taip smarkiai tvojo uodega į vandenį, jog pakilo milžiniška banga, tarsi staiga įsišėlus audrai. Velbotas vos neapvirto, vanduo, siūbtelėjęs per bortą, užliejo jį iki pusės.