Жюль Верн - Penkiolikos metų kapitonas

– Tai va! Aš maniau… tikėjausi, kad ant šito šuns aptiksiu kurį nors puskietasparnių atstovą iš Afrikos faunos…

– O dangau! – šūktelėjo misis Veldon.

– Ir kad galbūt, – pridūrė pusbrolis Benediktas, – kokia nors įkyri ir pikta dar nežinomos rūšies blusa…

– Girdi, Dingai? – pasakė kapitonas Hulis. – Girdi, šuneli? Tu neatlikai savo pareigos!

– Bet veltui aš ieškojau… – pridūrė su neslepiama širdgėla entomologas, – neradau nė vienos blusos…

– Tikiuosi, būtumėte tuoj pat ją be jokio pasigailėjimo nužudęs! – sušuko kapitonas Hulis.

– Gerbiamasis! – šaltai atkirto pusbrolis Benediktas. – Žinokite, kad seras Džonas Franklinas22 niekada be reikalo nenužudė nė mažiausio vabalėlio, net ir amerikinio uodo, kurio įkandimas daug pavojingesnis už blusos. O juk sutiksite, kad seras Džonas Franklinas buvo ne paskutinis iš jūrininkų!

– Žinoma! – nusilenkdamas atsakė kapitonas Hulis.

– Vieną dieną, skaudžiai įkąstas kažkokio dvisparnio, jis nupūtė jį ir pasakė, net nedrįsdamas jo tujinti: „Skriskite! Pasaulyje užteks vietos ir jums, ir man!“

– Aha! – tarė kapitonas Hulis.

– Taip, gerbiamasis.

– Na ką gi, ponas Benediktai, – atkirto kapitonas Hulis, – kažkas kitas pasakė tą pat pirmiau, negu Džonas Franklinas!

– Kažkas kitas!

– Taip, ir tas kitas vadinosi dėdulė Tobis.

– Ar jis entomologas? – gyvai paklausė pusbrolis Benediktas.

– O, ne! Sterno dėdulė Tobis23 nebuvo entomologas, bet tas orusis dėdė ištarė lygiai tuos pačius žodžius, – tiesa, ne taip mandagiai, – paleisdamas uodą, kuris zyzė aplink jį:

„Skrisk, vargšeli, pasaulis platus, mudu abu jame išsiteksime!“

– Puikus vyras tas dėdulė Tobis! – atsakė pusbrolis Benediktas. – Jis jau miręs?

– Aš manau, – rimtai atsakė kapitonas Hulis, – kadangi jo niekad ir nebuvo!

Ir visi prapliupo juokais, žiūrėdami į pusbrolį Benediktą.

Tokiais ir panašiais pokalbiais, kurie visada nukrypdavo į kokius nors entomologijos mokslo klausimus, kai tik įsikišdavo pusbrolis Benediktas, jie stūmė prailgusios kelionės valandas. Jūra buvo visą laiką rami, bet vėjai nepalankūs, ir nuo brigantinos nebuvo galima nuleisti akių. „Piligrimas“ tik labai pamažu varėsi į rytus – taip silpnai dvelkė vėjelis. Kapitonas Hulis nekantriai laukė, kada pagaliau laivas atsidurs tose vietose, kur vyraujantys vėjai bus jam palankesni.

Čia reikia pasakyti, kad pusbrolis Benediktas mėgino entomologijos paslaptis atskleisti jaunajam jūreiviui. Tačiau Dikas Sendas pasirodė gana atsparus šiai vilionei. Nieko geresnio neradęs, mokslininkas ėmė skaityti paskaitas negrams, bet šie nieko nesuprato. Tomas, Akteonas, Batas ir Ostinas galų gale net pabėgo nuo pusbrolio Benedikto pamokų, ir mokytojui teko pasitenkinti vienu vieninteliu mokiniu – Herkuliu, kuris, kaip jam atrodė, turėjo įgimtų sugebėjimų atskirti erkę nuo šeriauodegio.

Milžinas negras dabar gyveno apsuptas kietasparnių: odėdžių, sprakšių, elniaragių, juodvabalių, vabalų duobkasių, boružių, grambuolių, šoklių, maitėdžių, milčių, straubliukų; studijavo visą pusbrolio Benedikto kolekciją, o šisai drebėjo, matydamas, kaip trapius jo vabzdžius maigo stori Herkulio pirštai, kieti ir stiprūs kaip varžtai. Bet milžinas mokinys taip nuolankiai klausėsi savo mokytojo, kad vertėjo rizikuoti.

Kol pusbrolis Benediktas būdavo užsiėmęs su Herkuliu, misis Veldon nepalikdavo mažojo Džeko be darbo; mokė jį skaityti ir rašyti. Su aritmetikos pradmenimis supažindino jo bičiulis Dikas Sendas.

Penkerių metų vaikas dar mažas ir galbūt daugiau išmoksta, kai su juo praktiškai žaidžiama, negu iš teorinių pamokų, kurios visada būna gana sunkios.

Džekas mokėsi skaityti ne iš abėcėlės, bet dėstydamas medines kaladėles, ant kurių buvo nupieštos raudonos raidės; jis žaisdamas sudarinėjo iš jų žodžius. Kartais misis Veldon, paėmusi kaladėles, surinkdavo žodį, paskui sumaišydavo jas ir liepdavo Džekui vėl sustatyti reikalinga tvarka.

Berniukui labai patiko šitaip mokytis. Jis kasdien po kelias valandas arba kajutėje, arba ant denio dėstydavo ir maišydavo savo raides.

Vieną dieną šitas žaidimas baigėsi tokiu nepaprastu įvykiu, kad reikia jį smulkiai atpasakoti.

Atsitiko tai vasario 9-osios rytą. Džekas pusiau gulomis ant denio rinko kažkokį žodį, kurį senasis Tomas turėjo paskui, sumaišius kaladėles, vėl sudėti. Pagal žaidimo taisykles Tomas, užsidengęs akis, kad nesukčiautų, turėjo nežiūrėti ir tikrai nežiūrėjo, ką daro berniukas.

Kaladėlių rinkinį – iš viso apie penkiasdešimt raidžių – sudarė didžiosios ir mažosios raidės. Be to, ant kai kurių buvo užrašyti skaitmenys; taip Džekas galėjo mokytis dėstyti ne tik žodžius, bet ir skaičius.

Kaladėlės buvo išrikiuotos ant denio, ir Džekas kilnojo tai vieną, tai kitą, norėdamas sudėti reikalingą žodį, – iš tikrųjų nelengvas darbas!

Dingas kuris laikas sukinėjosi aplink vaiką. Staiga jis sustojo. Įsmeigė akis į kaladėles, pakėlė dešinę koją, suvizgino uodegą. Paskui pripuolė prie vienos kaladėlės, sugriebė ją dantimis, nunešė už poros žingsnių nuo Džeko ir padėjo ant grindų.

Ant kaladėlės buvo užrašyta raidė S.

– Dingai, ei Dingai! – riktelėjo berniukas, išsigandęs, kad šuo neprarytų jo S.

Bet Dingas grįžo, sugriebė kitą kaladėlę ir nunešęs padėjo šalia pirmosios.

Ant antrosios kaladėlės buvo raidė V.

Šį sykį Džekas suriko.

Išgirdę jo riksmą, atbėgo misis Veldon, kapitonas Hulis ir Dikas Sendas – jie tuo metu vaikštinėjo po denį. Džekas papasakojo, kas atsitiko.

Dingas pažįsta raides! Dingas moka skaityti! Tikrai! Džekas pats matė!

Dikas Sendas norėjo atimti tas dvi kaladėles ir atiduoti Džekui, bet Dingas iššiepė dantis.

Vis dėlto jaunuolis atgavo kaladėles ir padėjo greta kitų.

Dingas vėl prišoko, čiupo tas pačias dvi raides ir nunešė šalin. Šį sykį, uždėjęs ant kaladėlių kojas, jis, atrodė, buvo pasiryžęs trūks plyš jų neatiduoti. Kitos abėcėlės raidės, matyt, jo visai nedomino.

– Įdomu! – pasakė misis Veldon.

– Iš tikrųjų keista, – atsiliepė kapitonas Hulis, įsižiūrėjęs į raides.

– S. V. – perskaitė misis Veldon.

– S. V. – pakartojo kapitonas Hulis. – Tos pačios raidės, kurios įrašytos Dingo kaklasaityje!

Paskui, staiga atsigręžęs į senį negrą, paklausė:

– Tomai, jūs, rodos, sakėte, kad šitas šuo „Valdeke“ atsirado ne per seniausiai?

– Taip, pone, – atsakė Tomas. – Dingas pateko į laivą tik prieš dvejus metus.

– Jūs, rodos, pridūrėte, kad „Valdeko“ kapitonas rado šitą šunį vakariniame Afrikos krante?

– Taip, kažkur netoli Kongo žiočių. Kapitonas dažnai apie tai pasakodavo.

– Ir niekas niekada nesužinojo, – paklausė kapitonas Hulis, – kam tas šuo priklausė ir iš kur jis?

– Niekada. Šuo rastinukas blogiau, negu vaikas! Dokumentų jis neturi ir pats negali nieko paaiškinti. Kapitonas Hulis nutilo ir susimąstė.

– Ar šitos dvi raidės jums ką nors primena? – paklausė misis Veldon kapitoną Hulį, galų gale pasiryžusi nutraukti jo mintis.

– Taip, misis Veldon, primena, tiksliau pasakius, čia kažkoks keistas sutapimas.

– Koks sutapimas?

– Tos dvi raidės gali turėti prasmę ir padėti išaiškinti vieno drąsaus keliautojo likimą…

– Ką norite pasakyti?

– Štai ką, misis Veldon. 1871 metais, vadinasi, prieš dvejus metus, Paryžiaus geografinės draugijos paragintas, į Afriką išvyko vienas prancūzų keliautojas. Jo tikslas buvo pereiti šį žemyną iš vakarų į rytus. Kelionę jis turėjo pradėti kaip tik nuo Kongo žiočių. Baigti – kiek tai įmanoma – prie Deldago kyšulio, netoli Rovumos žiočių; ja keliautojas ketino plaukti pasroviui. Tasai prancūzų keliautojas vadinosi Samiuelis Vernonas.