Жюль Верн - Penkiolikos metų kapitonas

– Gerai, ponas Džekai, – atsakydavo Herkulis.

– Ar aš sunkus?

– Kaip plunksnelė.

– Tai dar aukščiau! Į patį viršų.

Ir Herkulis, pasistatęs vaiką ant plataus delno, vaikščiodavo su juo po laivą kaip gimnastas cirke. Džekas vaizduodavosi, kad jis didelis didelis, ir labai džiaugdavosi. Bandydavo „pasidaryti sunkesnis“, bet milžinas nė nepajusdavo.

Taigi mažasis Džekas turėjo dabar du draugus – Diką Sendą ir Herkulį. Netrukus įsigijo ir trečią – Dingą.

Jau sakėme, kad Dingas su žmonėmis bendrauti nemėgo. Greičiausiai todėl, kad jam netiko „Valdeko“ draugija. „Piligrime“ šuo pasikeitė. Džekas, matyt, sugebėjo palenkti gražiojo Dingo širdį. Netrukus šuo įsismagino žaisti su berniuku, ir šiam tas žaidimas teikė džiaugsmo. Greitai paaiškėjo, kad Dingas yra vienas tų šunų, kurie itin mėgsta vaikus. Džekas, beje, niekad jo nekankino.

Didžiausias malonumas jam buvo jodinėti ant Dingo kaip ant ristūno, ir galima drąsiai tvirtinti, kad toks arklys toli pranoksta medinį arkliuką, net su ratukais ant kojų. Taigi Džekas lėkdavo šuoliais, užsisėdęs ant šuns, kuris noriai tenkindavo šią jo užgaidą, ir iš tiesų Džekas svėrė jam tiek, kiek pusė žokėjaus lenktynių arkliui!

Užtat kaip mažėjo kasdien cukraus atsargos kambuze!

Dingas veikiai tapo visos įgulos numylėtiniu. Tik Negoras tebevengė susidurti su šunimi, kuris kažkodėl vis taip pat aršiai rodė jam savo neapykantą.

Tačiau mažasis Džekas, susidraugavęs su Dingu, neišsižadėjo senojo savo bičiulio Diko Sendo. Jaunuolis visą laisvą nuo tarnybos laiką praleisdavo su berniuku.

Misis Veldon, savaime aišku, su didžiausiu pasitenkinimu stebėjo šią draugystę.

Vieną vakarą, vasario 6-ąją, ji kalbėjosi su kapitonu Huliu apie Diką Sendą; kapitonas labai gyrė jaunąjį jūreivį.

– Garantuoju, kad iš šito jaunuolio, – sakė jis, – išaugs puikus jūreivis! Jis tikrai turi įgimtą nuovoką apie jūrą, ir toji nuovoka jam atstoja teorines žinias apie šį amatą. – Jų, beje, jis dar stokoja. Aš stebiuosi, kiek daug jis per tokį trumpą laiką išmoko.

– Reikia dar pridurti, – atsakė misis Veldon, – kad jis puikus vaikinas – sąžiningas, protingas ne pagal savo amžių. Jau kiek metų jį pažįstame, o barti dar nė karto nebuvo už ką.

– Taip, geras vaikinas, – patvirtino kapitonas Hulis. – Ne veltui visi jį myli ir brangina.

– Kai laivas grįš iš ekspedicijos, – tarė misis Veldon, – mano vyras siųs jį į hidrografijos mokyklą, kad vėliau jis galėtų įgyti kapitono diplomą.

– Ir misteris Veldonas gerai padarys, – atsakė kapitonas Hulis. – Kada nors Dikas Sendas taps Amerikos laivyno pasididžiavimu.

– Šis vargšas našlaitis sunkiai pradėjo gyvenimo kelią! – pasakė misis Veldon. – Išėjo tikrą vargo mokyklą!

– Taip, misis Veldon, bet tos mokyklos pamokos nenuėjo niekais. Jis suprato, kad turi prasimušti į žmones, ir dabar žengia teisingu keliu.

– Taip, pareigos keliu!

– Va, pažvelkite į jį, misis Veldon, – kalbėjo kapitonas Hulis. – Stovi prie šturvalo, akys įsmeigtos į foką. Jaunuolio dėmesys nė valandėlę nenukrypsta į šalį, todėl ir laivas eina lygiai! Dikas Sendas vairą valdo tvirtai kaip senas vairininkas! Gera pradžia jūreiviui! Mūsų amatas, misis Veldon, vienas tų amatų, kurių mokytis reikia pradėti nuo pat vaikystės. Kas nėra buvęs junga, niekad nebus tikras jūreivis, bent jau prekybiniame laivyne. Jūrininkas privalo mokytis iš visko, kad vėliau viską galėtų daryti instinktyviai ir kartu apgalvotai – ir tada, kai reikia apsispręsti, ir tada, kai reikia atlikti manevrą.

– Tačiau, kapitone Huli, – pasakė misis Veldon, – yra gerų karininkų ir karo laivyne.

– Aišku, – atsakė kapitonas Hulis, – bet, mano galva, geriausieji jūrininkai beveik visi pradėjo mokytis šio amato nuo vaikystės. Užtenka prisiminti Nelsoną21 ir keletą kitų – ne tie jūreiviai yra blogiausi, kurie pradžioje tarnavo jungomis.

Tą akimirką iš kajutės išlindo pusbrolis Benediktas, kaip paprastai, paskendęs savo mintyse ir toks pat svetimas šiam pasauliui, koks bus pranašas Elijas, kai sugrįš į žemę.

Jis ėmė vaikščioti po denį kaip dvasia be vietos, apžiūrinėdamas kiekvieną falšborto plyšelį, knisdamasis po narveliais su vištomis, pirštais braukinėdamas per denio apkalos siūles ten, kur buvo nusilupusi derva.

– Pusbroli Benediktai, – paklausė misis Veldon, – jūs gerai jaučiatės?

– Taip… pussesere Veldon… žinoma, gerai… bet man nesikenčia greičiau grįžti į sausumą.

– Ko jūs ten ieškote po suolu, misteri Benediktai? – paklausė kapitonas Hulis.

– Vabzdžių, gerbiamasis, vabzdžių! – atsakė pusbrolis Benediktas. – Ko aš galiu ieškoti, jei ne vabzdžių?

– Vabzdžių! Dievaži, susitaikykite su likimu: savo kolekcijos jūroje nepraturtinsite!

– O kodėl ne, kapitone? Argi laive neįmanoma rasti vieno kito pavyzdžio…

– Pusbroli Benediktai, – įsiterpė misis Veldon. – Vainokite kapitoną Hulį. Jo laivas taip švariai užlaikomas, kad tuščiomis grįšite iš savo medžioklės.

Kapitonas Hulis nusijuokė.

– Misis Veldon perdeda, – tarė jis. – Tačiau, man rodos, ponas Benediktai, iš tiesų veltui gaištumėte, ieškodamas vabzdžių kajutėse.

– Žinau! – šūktelėjo pusbrolis Benediktas, gūžtelėjęs pečiais. – Aš jau visur išnaršiau!..

– Bet „Piligrimo“ triume, – pridūrė kapitonas Hulis, – gal ir rastumėte vieną kitą tarakoną; beje, vargu ar jie jus domina.

– Vargu ar mane domina tie naktiniai tiesiasparniai, kuriuos prakeikė Vergilijus ir Horacijus! – atkirto pusbrolis Benediktas, išsitiesdamas visu ūgiu. – Vargu ar mane domina tie artimi periplanela orientalis ir amerikinio kakerlako giminaičiai, gyvenantys…

– Teršiantys… – pataisė kapitonas Hulis.

– Karaliaujantys laive… – išdidžiai atšovė pusbrolis Benediktas.

– Žavingas karaliavimas!..

– Jūs, matyt, ne entomologas, gerbiamasis?

– Žinoma, ne.

– Klausykit, pusbroli Benediktai, – nusišypsojo misis Veldon, – nelinkėkit, kad iš meilės mokslui mus suėstų tarakonai!

– Aš nieko nelinkiu, pussesere Veldon, – atsakė užsidegėlis entomologas, – tik noriu papildyti savo kolekciją keletu retų, garbę jai darančių egzempliorių.

– Jūs nepatenkintas savo radiniais Naujojoje Zelandijoje?

– Atvirkščiai, patenkintas, pussesere Veldon. Džiaugiuosi sugavęs ten vabalą – stafiliną, kuris iki šiol buvo rastas tik Naujojoje Kaledonijoje, keli šimtai mylių toliau.

Tą akimirką Dingas, žaidęs Džeku, šokinėdamas pribėgo prie pusbrolio Benedikto.

– Eik sau, eik! – suriko tas, stumdamas šunį.

– O, misteri Benediktai, kaip galima mėgti tarakonus, bet neapkęsti šunų! – šūktelėjo kapitonas Hulis.

– Ir dar tokio gero šunelio! – pasakė mažasis Džekas, apkabindamas mažomis savo rankutėmis didžiulę Dingo galvą.

– Taip… aš nesakau, kad jis negeras! – burbtelėjo pusbrolis Benediktas. – Bet ką padarysi! Šitas bjaurybė gyvulys nepateisino vilčių, kurias man sužadino, kai jį pamačiau!

– O, Dieve! – sušuko misis Veldon. – Argi tikėjotės jį priskirti dvisparnių ar plėviasparnių būriui?

– Ne, – rimtai atsakė pusbrolis Benediktas. – Bet ar šitas Dingas, nors ir Naujosios Zelandijos šunų veislės, nebuvo rastas vakariniame Afrikos krante?

– Gryniausia teisybė, – atsakė misis Veldon, – Tomas ne kartą girdėjo, kaip „Valdeko“ kapitonas apie tai pasakojo.