Жюль Верн: Penkiolikos metų kapitonas

– Parvirtęs ant šono laivas, misis Veldon, kaip sakė kapitonas. Man rodos, net matyti, kaip blizga saulėje variu kaustytas jo kilis.

– Taip, iš tikrųjų, – patvirtino kapitonas Hulis, o paskui, atsigręžęs į vairininką, pasakė:

– Suk pavėjui per vieną rumbą, Boltonai. Taikyk tiesiai į tą laivą!

– Klausau, kapitone! – atsakė vairininkas.

– O aš laikausi savo nuomonės, – pareiškė pusbrolis Benediktas. – Tikrai jūros gyvūnas!

– Jei taip, tai mes matome varinį banginį, – atsiliepė kapitonas Hulis, – nes jis tikrai tviska saulėje!

– Šiaip ar taip, pusbroli Benediktai, – pridūrė misis Veldon, – jūs sutiksite, kad tas banginis nebegyvas, nes aiškiai matyti, kad nejuda!

– Tai kas, pussesere Veldon! – spyrėsi pusbrolis Benediktas. – Ar pirmas kartas, kai laivai užtinka banginius, miegančius vandens paviršiuje!

– Teisybė, – patvirtino kapitonas Hulis, – bet šiandien ten ne banginis, o laivas.

– Pažiūrėsim, – atsakė pusbrolis Benediktas, kuris, beje, už vieną retą vabzdį būtų atidavęs visus arktinių ir antarktinių jūrų žinduolius.

– Vairuok, Boltonai! – vėl šūktelėjo kapitonas Hulis. – Neprisileisk skeveldros. Plauk ne arčiau kaip per kabeltovą. Mes tiems griaučiams jau negalime pakenkti, bet jie gali aplamdyti mūsų šonus, ir man anaiptol nesinorėtų, kad „Piligrimas“ bakstelėtų į juos. Kreipk laivą, Boltonai, kreipk!

„Piligrimas“, plaukęs tos skeveldros link, pasuko truputį į šalį.

Brigantina dar buvo per mylią nuo apvirtusio laivo. Jūreiviai smalsiai jį stebėjo. O gal jo triume slypi brangus krovinys, kurį pasisektų perkelti į „Piligrimą“? Yra žinoma, kad už tokį išgelbėjimą trečdalis išgelbėtosios vertės atitenka gelbėtojams, ir šiuo atveju, jei krovinys nenukentėjęs, įgula, kaip sakoma, susičiuptų „gražų laimikį!“ Būtų šioks toks atlygis už nepavykusią medžioklę.

Po ketvirčio valandos „Piligrimas“ jau buvo mažiau kaip per pusę mylios nuo sudužusio laivo.

Tai iš tikrųjų buvo laivas, kyšojo dešinysis jo šonas. Apsemtas iki falšborto, jis buvo taip pasviręs, jog būtų buvę neįmanoma išsilaikyti ant jo denio. Stiebų nė ženklo. Kybojo tik vienas kitas virvagalis ir nutrauktos grandinės. Dešiniajame borte žiojėjo pramušta plati skylė.

– Šitas laivas susidūrė su kitu laivu, – šūktelėjo Dikas Sendas.

– Taip, be abejo, – atsakė kapitonas Hulis, – ir tik per stebuklą iš karto nenuskendo.

– Jeigu jis susidūrė su kitu laivu, – pasakė misis Veldon, – tikėkimės, kad jo įgulą paėmė tie, kurie užplaukė ant jo.

– Taip, tikėkimės, misis Veldon, – atsakė kapitonas Hulis, – bet galimas daiktas, kad įgula po susidūrimo turėjo gelbėtis savo pačios valtimis, jei laivas kaltininkas nuplaukė savo keliu. Deja, šitaip kartais pasitaiko!

– Negali būti! Juk tai nežmoniška, kapitone Huli!

– Taip, misis Veldon… taip! O pavyzdžių netrūksta! Sprendžiant iš to, kad nematyti nė vienos valties, įgula greičiausiai paliko laivą, ir, jei nelaimingųjų nepaėmė anas laivas, aš linkęs manyti, kad jie bandė prisikasti prie kranto! Bet bijau, kad nieko neišėjo – taip toli nuo čia Amerikos žemynas ir Okeanijos salos!

– Kažin, ar paaiškės kada nors šios katastrofos paslaptis, – tarė misis Veldon. – O gal kas liko ant denio iš įgulos!

– Vargu, misis Veldon, – atsakė kapitonas Hulis. – Mus jau būtų pastebėję ir davę ženklą. Beje, mes tuojau įsitikinsim.

– Dar daugiau kilk į vėją, Boltonai, dar! – šūktelėjo kapitonas Hulis, ranka parodęs kryptį.

„Piligrimas“ atsidūrė tik už trijų kabeltovų nuo sudužusio laivo, ir nebeliko abejonės, kad įgulos jame nėra.

Staiga Dikas Sendas mostelėjo, liepdamas visiems nutilti.

– Klausykite! Klausykite! – sušuko jis. Visi pastatė ausis.

– Lyg šuo loja! – šūktelėjo Dikas.

Iš tiesų tolumoje iš laivo korpuso aidėjo šuns lojimas. Ten tikrai buvo gyvas šuo; jis, matyt, negalėjo išlįsti, nes liukai greičiausiai buvo hermetiškai uždaryti. Bet „Piligrimo“ keleiviai jo nematė – dar nebuvo pasirodęs apvirtusio laivo denis.

– Jei ten būtų tik šuo, – tarė misis Veldon, – turime jį išgelbėti, kapitone!

– Taip!.. Taip!.. – sušuko mažasis Džekas. – Išgelbėkime! Aš duosiu jam ėsti!.. Jis mus mylės… Mama, einu atnešti jam gabalėlio cukraus…

– Nereikia, vaikeli, – nusišypsojo misis Veldon. – Aš manau, kad vargšas gyvulėlis labai išbadėjęs, ir jam bus gardžiau paprasčiausia putra!

– Tai atiduok jam mano sriubą! – šūktelėjo Džekas. – Aš galiu jos ir nevalgyti!

Tuo tarpu šuo lojo vis garsiau. Tarp abiejų laivų buvo daugių daugiausia trys šimtai pėdų. Staiga ant dešiniojo falšborto pasirodė didžiulis šuo. Įsikibęs į jį, jis lojo dar smarkiau.

– Hovikai! – atsigręžė kapitonas Hulis į „Piligrimo“ bocmaną. – Palik laivą dreifuoti; nuleiskite valtį.

– Laikykis, šuneli! Laikykis! – sušuko Džekas, ir šuo, tarsi atsakydamas, dusliai sulojo.

„Piligrimo“ burės buvo skubiai pakreiptos taip, kad laivas beveik nejudėjo, sustojęs už pusės kabeltovo nuo sudužusio laivo.

Valtis buvo nuleista, ir į ją tuoj pat įšoko kapitonas Hulis, Dikas Sendas ir du jūreiviai.

Šuo vis lojo. Bandė išsilaikyti, įsikibęs į falšbortą, bet tolydžio slydo atgal ant denio. Dabar rodės, kad jis kviečia nebe tuos, kurie plaukia prie jo. Gal šaukia jūreivius ar keleivius, įkalintus sudužusiame laive?

„Nejaugi laive yra gyvų žmonių?“ – galvojo misis Veldon.

„Piligrimo“ valtis jau buvo beveik priplaukusi prie apvirtusio korpuso – dar vienas kitas irklų mostas.

Staiga šuns elgesys pasikeitė. Iš pradžių savo lojimu kvietęs gelbėtojus paskubėti, dabar šuo plėšyte plėšėsi, nesitverdamas pykčiu.

– Kas tam šuniui darosi? – pasakė kapitonas Hulis, kai valtis plaukė pro laivo galą prie tos denio dalies, kuri buvo panirusi į vandenį.

Nei kapitonas Hulis, nei „Piligrime“ likę žmonės, žinoma, nepastebėjo, kad šuo ėmė plėšytis kaip tik nuo metu, kai iš virtuvės išėjęs Negoras pasuko laivo bako link.

Nejaugi šuo pažinojo ar atpažino laivo virėją? Sunku patikėti.

Šiaip ar taip, žvilgtelėjęs į šunį ir neparodęs jokio nustebimo, Negoras vis dėlto suraukė antakius, apsisuko ir grįžo į kubriką.

Tuo tarpu valtis apiplaukė laivo paskuigalį, kur buvo matyti užrašas „Valdekas“.

„Valdekas“, ir jokio nurodymo, kuriam uostui laivas priskirtas. Bet iš korpuso formos ir tam tikrų smulkmenų, kurias jūreivis pastebi, vos tik užmetęs akį, kapitonas Hulis suprato, kad laivas amerikiečių. Beje, tai patvirtino ir jo vardas. Tas korpusas – visa, kas liko iš didelio penkių šimtų tonų talpos brigo.

„Valdeko“ priekyje žiojėjo didelė skylė, ten ir buvo suduotas smūgis. Korpusui apvirtus, skylė iškilo penkias ar šešias pėdas virš vandens – štai kodėl brigas dar nebuvo nuskendęs.

Ant denio, kurį kapitonas Hulis dabar matė visą, nebuvo nė gyvos dvasios.

Šuo, pasitraukęs nuo falšborto, nuslydo pasvirusiu deniu iki atviro centrinio liuko ir lojo, čia įkišęs į jį galvą, čia lauke.

– Šuo tikriausiai ne vienas laive! – pasakė Dikas Sendas.

– Tikriausiai! – atsakė kapitonas Hulis.

Valtis dabar plaukė pagal kairįjį falšbortą, pusiau panirusi į vandenį. Jei būtų bent kiek stipriau subangavus jūra, „Valdekas“, žinoma, tuoj pat būtų nuskendęs.

Brigo denis buvo švarutėlis, kaip nušluotas. Stovėjo tik grotstiebio ir fokstiebio drūtgaliai; stiebai buvo nulaužti dvi pėdos aukščiau pertnerso ir, matyt, griuvo, laivams susidūrus, kartu su vantais ir virvėmis. Tačiau aplink „Valdeką“, kiek aprėpė žvilgsnis, neplūduriavo jokia nuolauža – piršosi išvada, kad katastrofa įvyko prieš keletą dienų.