Жюль Верн - Penkiolikos metų kapitonas

– Jeigu turite galvoje tik nepatogumus, kapitone Huli, – atsakė misis Veldon, – manęs jie neatgrasys. Aš ne iš tų užgaidžių keleivių, kurios nuolat skundžiasi ankštomis kajutėmis ir blogu maistu.

Žvilgtelėjusi į mažąjį savo Džeką, kurį laikė už rankos, misis Veldon pridūrė:

– Tad plaukime, kapitone!

Kapitonas Hulis tuoj pat davė įsakymą pakelti inkarą; burės išsitempė, ir „Piligrimas“, trumpiausiu keliu išėjęs iš uosto, pasuko Amerikos krantų link.

Bet po trijų dienų papūtė stiprus rytų vėjas, ir brigantina buvo priversta pasukti kairiuoju halsu, kad galėtų plaukti į vėją.

Todėl vasario 2 dieną kapitonas Hulis tebebuvo aukštesnėje platumoje, negu būtų norėjęs, – taip vestų savo laivą jūreivis, kuris stengtųsi apiplaukti Horno ragą, o ne trumpiausiu keliu pasiekti naująjį kontinentą.

1 Žoržas Kiuvjė (1769–1832) – garsus prancūzų gamtininkas, suskirstęs visą gyvūnijos pasaulį į keturias grupes-atšakas, kurias vėliau imta vadinti tipais.

2 Malakologija – zoologijos skyrius, tiriantis moliuskus.

3 Žieduotosios kirmėlės šiandien sudaro atskirą tipą, giminingą nariuotakojams; ūsakojai – vėžiagyvių klasės atskirą būrį.

4 Atstovai: žiogai, svirpliai ir t. t.

5 Atstovai: skruzdžių liūtai, laumžirgiai.

6 Atstovai: bitės, širšės, skruzdėlės.

7 Atstovai: drugiai ir t. t.

8 Atstovai: cikados, amarai, blusos ir t. t.

9 Atstovai: karkvabaliai, jonvabaliai ir t. t.

10 Atstovai: uodai, moskitai, musės.

11 Atstovai: stilopsai.

12 Atstovai: erkės ir t. t.

13 Atstovai: sidabrinės avižėlės, podūros ir t. t.

14 Dabar žinoma apie milijonas vabzdžių rūšių. Vabzdžių klasę sudaro ne dešimt būrių, kaip buvo manoma Ž. Verno laikais, bet ne mažiau kaip trisdešimt būrių. Kietasparnių būriui šiuo metu priskiriama apie du šimtai penkiasdešimt tūkstančių rūšių, o dvisparnių – virš aštuoniasdešimt penkių tūkstančių. Yra ir kai kurių kitų skirtumų, pavyzdžiui: puskietasparniais šiandien laikomos tik blakės; cikados, amarai sudaro atskirą būrį; erkės priskiriamos voragyvių klasei.

15 Maoriai – Naujosios Zelandijos senbuviai.

Antras skyrius DIKAS SENDAS

Tačiau jūra buvo rami ir, nors sulėtėjo laivo greitis, plaukimo sąlygos buvo visiškai pakenčiamos.

Pasirūpinta, kad misis Veldon įsitaisytų „Piligrime“ kuo patogiau. Laivugalyje nebuvo nei juto, nei antstato. Vadinasi, nė kajutės, kurioje būtų galėjusi apsigyventi keleivė. Misis Veldon turėjo pasitenkinti kapitono Hulio kambarėliu, esančiu laivugalyje, – kukliu jūrininko būstu. Ir kapitonui dar teko įkalbinėti, kad ji sutiktų jį užimti. Šitoje ankštoje kajutėje kartu su ja įsikūrė jos sūnus ir senoji Nana. Čia ji pusryčiavo ir pietavo drauge su kapitonu Huliu ir pusbroliu Benediktu, kuriam buvo įrengta mažytė šoninė kajutė.

„Piligrimo“ kapitonas persikraustė į kajutę, skirtą kapitono padėjėjui, jei toks laive būtų buvęs. Bet brigantina, kaip žinome, taupumo sumetimais nebuvo visiškai sukomplektuota, ir kapitonas apsiėjo be padėjėjo.

„Piligrimo“ komanda – puikūs tvirti jūreiviai, būdami vienodų pažiūrų ir įpročių, gražiai sutarė. Šis medžioklės sezonas buvo jau ketvirta bendra jų ekspedicija. Visi buvo amerikiečiai, kilę iš Vakarų, Kalifornijos valstijos pakrantės, ir seniai vienas kitą pažinojo.

Šie šaunūs žmonės stengėsi kaip įmanydami patarnauti misis Veldon, savo šeimininko žmonai, nes buvo begaliniai jam atsidavę. Reikia pasakyti, kad, plačiu mastu dalyvaudami banginių verslo pajamų paskirstyme, jie ligi šiol gaudavo didžiulį pelną iš kiekvienos ekspedicijos. Jeigu ir dirbo išsijuosę, – nes laivo komanda buvo negausi, – tai todėl, kad kiekvieną kartą, suvedant balansą sezono gale, būdavo didesnis jų pelnas. Šį sykį, tiesa, pelno nesitikėta beveik jokio, ir jie pagrįstai vainojo tuos Naujosios Zelandijos pašlemėkus.

Laive tik vienas žmogus buvo ne amerikiečių kilmės. Jis vadinosi Negoras, buvo gimęs Portugalijoje, bet laisvai kalbėjo angliškai. Brigantinoje jis ėjo kuklias laivo virėjo pareigas.

Kai Oklende pabėgo „Piligrimo“ virėjas, į jo vietą pasisiūlė Negoras, tada neturėjęs darbo. Šis nekalbus, nelabai draugiškas žmogus laikėsi nuošalyje, bet neblogai išmanė savo darbą. Nusamdęs jį, kapitonas Hulis, matyt, laimingai pataikė – nuo pat savo pasirodymo laive Negoras dar neužsitarnavo nė vieno priekaišto.

Vis dėlto kapitonas Hulis apgailestavo, kad nesuspėjo surinkti pakankamai žinių apie naujojo savo virėjo praeitį. Jam nevisiškai patiko jo veidas, greičiau žvilgsnis, o kai į laivo gyvenimą, tokį siaurą, tokį intymų, reikia įsileisti nepažįstamą žmogų, būtina kuo daugiausia sužinoti apie jo praeitį.

Negorui buvo kokia keturiasdešimt metų. Tasai liesas, gyslotas, vidutinio ūgio, juodų plaukų, tamsoko gymio žmogus iš pažiūros atrodė stiprus. Ar buvo nors kiek ragavęs mokslo? Taip, sprendžiant iš pastabų, kurios jam kai kada išsprūsdavo. Beje, apie savo praeitį jis niekad nekalbėdavo, šiukštu neprasitardavo apie šeimą. Niekas nebūtų pasakęs, iš kur jis, kur anksčiau gyveno. Ką mano veikti ateityje – taip pat niekas nežinojo. Jis tik sakėsi norįs išlipti Valparaise. Buvo iš tikrųjų keistas žmogus. Šiaip ar taip, matyt, ne jūrininkas. Bendrakeleiviai pastebėjo, kad apie jūrininkystę išmano mažiau negu virėjas, dalį gyvenimo praleidęs jūroje.

Tačiau jo neveikė nei išilginis, nei šoninis supimas, kaip veikia žmones, kurie niekad nėra plaukioję jūra; o tai nemažas privalumas laivo virėjui.

Apskritai, į denį jis retai išeidavo. Dieną dažniausiai lindėjo ankštoje savo virtuvėlėje, kurios didžiausią dalį užėmė viryklė. Sutemus, užgesinęs viryklėje ugnį, Negoras lįsdavo į savo „užkaborį“, kuris buvo jam paskirtas įgulos kubrike. Ten jis tuoj atsiguldavo ir užmigdavo.

Kaip jau anksčiau sakėme, „Piligrimo“ įgula susidėjo iš penkių prityrusių jūreivių ir vieno naujoko.

Tas jaunas, penkiolikmetis naujokas buvo nežinomų tėvų vaikas. Vargšelis, pamestas vos gimęs, išaugo našlaičių prieglaudoje.

Dikas Sendas, – taip jis vadinosi, – greičiausiai buvo kilęs iš Niujorko valstijos, o gal netgi iš pačios tos valstijos sostinės.

Mažajam našlaičiui buvo duotas Diko vardas – sutrumpintas iš Ričardo – todėl, kad taip vadinosi gailestingasis praeivis, kuris rado kūdikį, praėjus vos dviem ar trim valandom po jo gimimo. Sendo pavardė turėjo priminti vietą, kur jis buvo rastas, tai yra Sendi Huko16 kyšulį Hudzono upės žiotyse, prie pat įplaukos į Niujorko uostą.

Dikas Sendas, rodės, ir užaugęs nežadėjo pranokti vidutinį ūgį, bet buvo tvirto sudėjimo. Anglosaksiška jo kilme jokiu būdu negalėjai abejoti. Plaukai buvo tamsūs, tačiau akys mėlynos, žvilgsnis ugningas. Jūreivio amatas jau buvo kaip reikiant paruošęs jį gyvenimo kovai. Protingas jo veidas spindėjo energija. Tai buvo ne narsuolio, bet „drįstančio“ žmogaus veidas. Dažnai cituojami šie trys nebaigtos Vergilijaus eilutės žodžiai:

Audaces fortuna juvat… 17

bet cituojami neteisingai. Poetas pasakė:

Audentes fortuna juvat… 18

Likimas beveik visuomet šypsosi tiems, kurie išdrįsta, o ne drąsuoliams. Drąsuolis kartais ką nors daro nepagalvojęs; „drįstantysis“ pirmiau pagalvoja, paskui daro. Štai koks nežymus skirtumas.

Dikas Sendas buvo audens. Penkiolikos metų jis jau gebėjo apsispręsti ir iki galo vykdyti tai, ką buvo nutaręs ryžtingas jo protas. Guvus ir rimtas jo veidas traukė visų akis. Dikas nemėgo daug šnekėti, mosikuoti, kaip paprastai daro jo vienmečiai. Anksti, tuo žmogaus gyvenimo laikotarpiu, kai būvio problemos dar nesvarstomos, jis pažiūrėjo tiesiai į akis vargingai savo daliai ir davė sau žodį, kad „tapsiąs žmogumi“.