Том Мартин: Piramidė

Iš anglų kalbos vertė

Vilma Krinevičienė

Turinys

Prologas

Pirma dalis

1

2

3

4

5

6

Antra dalis

7

8

9

10

11

12

13

14

15

16

17

18

19

20

21

22

23

24

25

26

27

28

29

30

31

32

33

34

35

Trečia dalis

36

37

38

39

40

41

42

43

44

45

46

47

48

49

50

51

52

Ketvirta dalis

53

54

55

56

57

58

59

60

61

62

63

64

65

66

67

68

69

70

71

72

73

74

Prologas

Lengvame Andų kalnų aukštumų ore profesorius Kentas paskutinę kartą nužvelgė mėnulio nušviestus senovinius Maču Pikču griuvėsius, besidriekiančius šimtą metrų žemyn palei slėnio kraštą. Dar prieš dešimt minučių jis giliai miegojo savo šiltoje lovoje viešbutyje „Ruinas“, trys šimtai jardų nuo visame pasaulyje žymaus UNESCO paveldo paminklo. Staiga, be jokio perspėjimo, du nepažįstamieji šiurkščiai ištraukė jį iš miego gelmių.

Nespėjus nė šūktelėti, jie užrišo jam burną ir išvilko iš lovos. Paskui, netardami nė žodžio, išsitempė basą į koridorių, prie avarinio išėjimo durų, ir išstūmė į nakties vėsą.

Vadinasi, jie pagaliau atėjo manęs po visų šių metų.

Siaubingas patvirtinimas. Pastaruosius keletą mėnesių jis buvo bepradedąs abejoti savo sveiku protu, tačiau šis naktinis vizitas įrodė, kad atradimai, kuriuos jis padarė, yra tokie svarbūs, kaip jis ir galvojo...

Ištisus metus jį lydėjo nuojauta, jog tęsdamas savo darbą jis privers blogio galias išlįsti iš šešėlių. Tikriausiai kiekvienas jo atradimas gundė jas vis labiau, kol pagaliau jos nebegalėjo leisti jam ilgiau pasilikti šioje žemėje.

Bet kurgi jie mane veda?

Stingdantis nakties oras siurbė šilumą iš drebančio kūno. Profesorius klupinėdamas lipo stačiu ir siauru taku į kalno gilumą. Jis atrodė apgailėtinai menkas šalia stambaus pagrobėjo, kuris stūmė jį aukštyn į tamsą. Balta barzda ir retėjantys plaukai šiaušėsi vėjyje, o blyškus veidas vaiduokliškai bolavo naktyje. Tačiau netgi šią akimirką jį guodė tai, ką jis matė aplinkui. Blankioje mėnulio šviesoje gamtovaizdis skleidė nežemišką grožį.

Jiems pasiekus nedidelę plokštumą, žemesnysis iš pagrobėjų, kuris kopė priešaky, atsisuko, išsitraukė iš švarko kišenės mažą dėžutę ir atidarė ją. Tamsoje profesorius Kentas negalėjo įžiūrėti, ką daro pagrobėjas. Stambesnysis užpuolikas, tvirtai laikęs profesoriaus rankas šiam už nugaros, staiga dar stipriau suspaudė gniaužtus ir parklupdė išsigandusią auką ant kelių.

Apimtas aklos panikos, profesorius ėmė spurdėti, tačiau tvirtas pagrobėjas lyg niekur nieko spaudė jį prie žemės, kol jo veidas paniro į žoles. Tada užpuolikas atrišo profesoriui burną.

Bet tik tuomet, kai antrasis vyras pritūpė šalia su švirkštu rankoje, profesorius Kentas ėmė rėkti. Pagrobėjas lėtai — nepaprastai lėtai — prikišo švirkštą profesoriui prie veido. Mėnulio šviesoje ant adatos galiuko suspindo lašas, panašus į gyvsidabrį. Tada žemesnysis prabilo: rodės, pats blogis šnypštė profesoriui į ausį.

— Ar norėtum dar ką nors pridurti prie savo melo juostų, seni?

Jis kalbėjo užsieniniu akcentu, tačiau nežinomos kilmės. Profesorius Kentas pasuko galvą, kad akies krašteliu pamatytų kankintojo veidą. Sutelkęs jėgas, jis sugebėjo iškvėpti klausimą.

— Jei visa tai melas, kodėl atėjote manęs?

Grėsmingasis užpuolikas paniekinamai nusijuokė ir adatos galiuku perbraukė profesoriui per kaklą. Kentas beveik nepajuto įdrėskimo, tačiau žinojo, jog to užteko. Jo plaučiai tučtuojau ėmė plėstis.

Jausdamas, kaip gyslomis teka nuodai, jis ūmai suvokė, jog buvo išlaisvintas iš didžiulės naštos. Dabar jam tesinorėjo, kad jie leistų ramiai numirti, tačiau jo budeliai tęsė savo kankinimus.

— Tu demonas, profesoriau Kentai. O demonai privalo grįžti į pragarą — kur jiems vieta.

— Mano filosofijoje nėra nei demonų, nei pragaro...

— Gana! — riktelėjo žemesnysis. Jo bendrininkas dar labiau prispaudė profesoriaus veidą prie žemės. Profesorius pajuto, kaip jį apleidžia jėgos.

— Nenoriu klausytis tavo melo. Ar tau niekada nešovė į galvą, profesoriau Kentai, kad praeitis ir ateitis yra privati nuosavybė ir jos tau nepriklauso? Jos priklauso svarbesniems žmonėms.

Kankintojo balse suskambo pyktis.

— Tikėjaisi apšovęs mus? Negi tikrai manei, kad tau būtų buvę leista atskleisti tai, ką atradai?

Jam kalbant, jo rankoje kažkas blykstelėjo. Skustuvo ašmenys.

Ką jis daro? Profesorius atsargiai žvilgtelėjo į jį. Juk jis jau pasmerkė mane mirti nuo nuodų.

Žemesniojo pagrobėjo balsas buvo persisunkęs sarkazmu.

— Mes geri. Graikų filosofui Sokratui buvo suteikta galimybė atimti sau gyvybę, todėl manome, kad tokią garbę turėtume suteikti ir tau... Nesiūlome tau smurtinės mirties. Tai gali sukelti klausimų, staigų susidomėjimą tavo neaiškiomis vadinamosiomis teorijomis. Savižudybė ne tokia įdomi kaip žmogžudystė — kaip manai?

Tą akimirką stambusis pagrobėjas paleido jo rankas. Profesorius instinktyviai pamėgino šliaužti, tačiau kūnas neklausė. Jis buvo paralyžiuotas.

Jo budelis beveik atsainiai atvertė auką ant nugaros. Paskui paėmė profesoriaus dešiniąją ranką ir perrėžė riešą skustuvu. Ant žolės trykštelėjo kraujas, tada pradėjo lėtai tekėti iš žaizdos. Budelis paleido suglebusią ranką ant žemės, paskui pakėlė kairiąją, įspraudė į delną skustuvą ir užgniaužė pirštus. Po to atsargiai padėjo ranką ant žemės.

— Tegu Dievas baudžia tave už tavo šventvagystes. Tavo laikas žemėje baigėsi, seni.

Profesorius sukaupė visą valią ir jėgas, kad atgniaužtų ranką ir paleistų skustuvą, tačiau jam nepavyko. Jis gulėjo nejudėdamas — savo paties budelis.

— Nėra biblinio Dievo, kuris galėtų mane nubausti. Mano įrodymas bus rastas... — Profesoriaus balsas nuslopo, nuodams pasiekus balso stygas.

Mažesnysis piktai išsiviepė.

— Betgi ir užsispyręs tipas. Iš kur tas bjaurus tikėjimas? Jis kaip tarakonas — neįmanoma sunaikinti.

Jis pasilenkė ir nuvalė profesoriaus kaklą vatos gniužulėliu.

— Tik pamanykit, kažkoks akademikas sukėlė tiek rūpesčių... Na štai — mes nepageidaujame jokių nesusipratimų. Grįžkime į viešbutį ir apieškokime jo kambarį. Turime sunaikinti net menkiausius įrodymus.

Keletą sekundžių jie žiūrėjo į nejudantį kūną, paskui tyliai ištirpo naktyje.

Profesorius Kentas visiškai nejudriu kūnu spoksojo į žvaigždes. Daugelį metų jis tyrinėjo dangaus paslaptis žengdamas į didžiąją tiesą ir netgi dabar, nepaisant beviltiškos padėties, jo protas skyrė visus pažįstamus žvaigždynus. Senkant gyvybei, jis galvojo apie savo paskutinį atradimą.

Taigi nuojauta manęs nepagavo. Aš atskleidžiau paskutinę paslaptį. Bet tai reiškia, jog pasauliui gresia mirtinas pavojus. Ar žemėlapiai saugūs? Ar kas nors supras, ką jie reiškia, kai manęs nebebus?

Tada jo gyvybė užgeso.

Pirma dalis

1

Buvo saulėtas ir neįprastai šiltas kovo antradienis, be penkių dvylikta. Katerina Donovan, 29-erių visų laikų jauniausia Oksfordo universiteto mokslinės draugijos narė, pro masyvių medinių vartų dureles įžengė į gražaus keturkampio fasado Visų Šventųjų koledžo ramybę. Veja maudėsi saulės spinduliuose, skleisdama šilumą mūriniams pastatams, o universiteto varpai lengvai skambėjo skelbdami netrukus stosiantį vidudienį.