Том Мартин: Piramidė

Katerina nusišypsojo apstulbusiems studentams.

— Dogonų nuomonė — jei tai tinkamas žodis jų astronomijai — pirmą kartą pasiekė išorinį pasaulį 1940-aisiais per prancūzų antropologą, tačiau mes tikrai žinome, kad jų teorijai mažiausiai 1800 metų, ir gali būti, kad iš tiesų daug daugiau. Dangaus kūnų judėjimą dogonai iliustravo smiltainio diagramomis. Netrukus aš papasakosiu jums, kaip jos išsilaikė. Bet čia, kairėje skaidrės pusėje, jūs matote dogonų diagramą, kurioje pavaizduotos susijungusios Sirijaus orbitos ir jų tamsusis palydovas. O dešinėje pusėje — šiuolaikiniai astronominiai duomenys apie Sirijaus A ir Sirijaus B judėjimą.

Auditorija vėl aiktelėjo.

— Kaip matote — jos kuo puikiausiai atitinka. Šiandien mes žinome, kad orbitinis Sirijaus B, arba „Po“, kaip jį vadina dogonai, ciklas yra tiksliai 49,1 metai, — tad neolitinė gentis beveik pataikė kaip pirštu į akį sakydama 50! Tačiau dogonų astronominės žinios apie visatą tuo nesibaigė. Pavyzdžiui, jie visada žinojo, kad Jupiteris turi keturis mėnulius, o Saturnas — žiedus. Kaip ir Sirijaus B, nei Saturno žiedų, nei Jupiterio mėnulių neįmanoma įžiūrėti plika akimi — tam reikalingas teleskopas, ir geras. Tai ar gali kas nors paaiškinti, kaip dogonai visa tai sužinojo?

Sausakimša auditorija suošė. Katerina buvo įsitikinusi, jog vieną dieną paslaptingos dogonų žinios apie Sirijų bus racionaliai ir moksliškai išaiškintos. Juk negali būti, kad primityvios praeities gilumoje žmonija galėjo turėti puikiai išplėtotas technologijas, kuriomis įžiūrėjo mažesnes žvaigždes. Kad ir kaip ten būtų, tai viena iš jos mėgstamiausių kosminių paslapčių, kuri visada sukeldavo klausytojų susidomėjimą. Išsižioję ir išplėtę akis, pirmųjų eilių studentai atsisuko į galą — gal kam nors kilo kokių minčių. Tačiau visi tylėjo.

Tą akimirką, tarsi to laukusios, sugirgždėjo durys tolimajame auditorijos gale. Visi klausytojai sužiuro ten link.

Įėjo vienas iš koledžo apartamentų šveicorių. Jis atrodė šiek tiek sunerimęs ir kostelėjo, prieš neryžtingai kilstelėdamas ranką.

Katerina atsisuko į auditoriją.

— Minutėlei atsiprašysiu.

Nervingai lygindama sijono klostes, ji nulipo nuo pakylos ir truputį susidrovėjusi nužingsniavo į koridorių.

Jis atskubėjo jos pasitikti.

— Atsiprašau, kad sutrukdžiau, ponia. Jus skubiai kviečia direktorius.

— Ką? Negi negalima atidėti to pusvalandžiui?

— Jis sakė, kad ne, ponia. Sakė turįs labai blogų žinių.

Katerinos širdis ėmė plakti smarkiau. Atsisukusi į didžiulę klausytojų minią, ji tarė:

— Prašau man atleisti. Bijau, kad atsitiko kažkas rimta ir mane skubiai kviečia. Apgailestauju dėl to. Labai tikiuosi, kad ši paslaptis — patikėkit manimi, tai tikrai paslaptis — suteiks jums įkvėpimo būsimoms savaitėms. Esu tikra, kad kiekvieną atostogų dieną jūs ruošitės kitam semestrui, tačiau jei turėsite laisvą minutę, pasvarstykite, ar galėtumėte išspręsti Dogonų Sirijaus galvosūkį. Sėkmės! Jei pasiseks, duosiu jums laisvą vasaros semestrą...

2

Visų Šventųjų koledžo direktoriui priklausantį būstą sudarė erdvūs, ąžuolu dekoruoti apartamentai, kurių langai išėjo į Mokslo tarybos sodą su gėlynais ir nepriekaištingai tvarkoma šimtamete samanų veja. Šešiasdešimt penkerių direktorius buvo tarsi koks universiteto gyvenimo veteranas. Tai buvo energingas žilas vyriškis didele nosimi ir tankiais antakiais. Visa jo laikysena reikalavo didelės pagarbos. Jis buvo ne tik koledžo kasdienių reikalų administratorius, bet ir garsus filosofas bei logikas.

Tačiau šiandien jam teko nemaloni pareiga pranešti siaubingą žinią. Temzės slėnio policijos pareigūnas ką tik informavo jį, kad profesorius Kentas, puikus kolega ir geras draugas, rastas negyvas Maču Pikču įkalnėje Peru. Mirties priežastis — širdies smūgis; tačiau, regis, smūgį sukėlė bandymas nusižudyti. Pareigūnas pasakė, kad šioje tyrimo stadijoje į smulkmenas geriau nesigilinti. Specialiojo poskyrio ryšių tarnybos pareigūnas Limoje dirba su Peru policija.

Sėdėdamas prie didžiulio seno ąžuolinio stalo, nusvirusiais pečiais ir nuleista galva, direktorius kaire ranka ėmė lėtai masažuoti kaktą. Giliai dūsaudamas jis galvojo, kad tikriausiai pirmą kartą gyvenime nežino, ką daryti ir kaip elgtis.

Ką galėčiau pasakyti Katerinai? Profesorius buvo jai tarsi antras tėvas.

Tą minutę pasigirdo beldimas į duris.

— Įeikite.

Katerina švytėjo kaip visuomet, ir žiūrėdamas į jos jaunatvišką laikyseną direktorius vėl pajuto gailesčio dūrį — kodėl jam tenka pranešti tokią baisią žinią? Katerinos veide irgi jau ryškėjo nuogąstavimas ir susirūpinimas.

— Direktoriau, kas atsitiko?

— Mano brangioji mergyt, apgailestauju, bet profesorius Kentas mirė.

Katerina papilkėjusiu veidu susmuko ant arčiausiai stovėjusios kėdės. Tada susitvardė.

— Kaip? Kada?

— Manoma, kad jis mirė prieš dvi dienas Peru — prie Maču Pikču... netoli inkų griuvėsių... mane aplankė policija — jie ką tik išėjo. Aš iškart paprašiau, kad pakviestų tave...

Katerinos žvilgsnis prarado bet kokią išraišką, kaip žmogaus, patyrusio šoką:

— Aš negaliu tuo patikėti — kas gi atsitiko? Gal tai kokia klaida? Profesorius man sakė vykstąs į Meksiką — jis turėjo grįžti vakar vėlai vakare...

Direktorius stengėsi kalbėti kuo švelniau:

— ... Mes dar nežinome. Tačiau Peru policija nustatė, jog tai savižudybė...

Šoką Katerinos veide pakeitė nepatiklumas.

— Ne! Tai neįmanoma. Niekada — tai didžiulis nesusipratimas.

Direktorius atsistojo ir apėjo aplink stalą. Nežinodamas ką daryti, jis įpylė į stiklinę vandens ir ištiesė Katerinai.

— Mano brangioji, man labai gaila. Policija viską išsiaiškins... Pasistenk nusiraminti.

Katerina purtė galvą. Direktoriui prisiartinus, ji pakėlė į jį akis:

— Profesorius Kentas neturi šeimos. Jo vienintelė sesuo mirė prieš trejus metus. Nėra kam pranešti, nėra kam organizuoti laidotuvių. Tai siaubinga... Bet aš noriu žinoti daugiau. Tai tikrai klaida. Esu tikra. Negali būti, kad profesorius nusižudė... Aš noriu pati pasikalbėti su policija.

Direktorius jai švelniai nusišypsojo.

— Katerina, brangioji, aš puikiausiai tave suprantu. Tačiau palaukime tyrimo išvadų iš Peru. Esu tikras, kad britų ryšių tarnybos karininkas Limoje tuo pasirūpins. Jei norėsi, galėsiu eiti kartu su tavimi į nuovadą, kai bus atsiųstas pranešimas. Tačiau šiandien mes daugiau nieko negalime padaryti, be to, šią popietę turiu keletą susitikimų — negaliu jų atšaukti, kad ir kaip norėčiau...

Jaunatviškas Katerinos veidas įgavo ryžtingą išraišką.

— Žinoma, direktoriau. Aš suprantu. Dėkoju, kad nedelsdamas man pranešėte. Teisingai pasielgėte. Turiu pasirūpinti, jog viskas būtų kaip reikiant. Jis buvo artimiausias mano draugas, bent jau šioje šalyje. Jūs žinote, kad... Turiu eiti namo ir apgalvoti, ką daryti.

— Taip, žinoma, mieloji. Kokia klaiki diena. Baisu... Profesorius Kentas buvo puikus mokslininkas ir, dar svarbiau — nepaprastai geras žmogus. Man labai labai gaila.

Katerina atsistojo, pasiėmė rankinę ir pasuko prie durų. Kai jos ranka suėmė durų rankeną, direktorius vėl prabilo.

— Dar kai kas...

Ji atsisuko. Jai pasirodė, kad jo balso tonas pasikeitė... bet gal tik dėl to, kad ji tokia nusiminusi.

— Gal profesorius ką nors tau pasakė, kai mateisi su juo paskutinį kartą? Gal jis tau ką nors davė?

Kažkur giliai Katerinos pasąmonėje suskambo pavojaus varpai.