Линн Шоулз - Paskutinė paslaptis

Iš anglų kalbos vertė

Vytautas Petrukaitis

Turinys

PROLOGAS

NUMUŠTAS LĖKTUVAS

GILIO FOSILIJOS

PERU

RIPLIS

RADINYS

KRIŠTOLO LENTELĖ

VENATORI

MŪŠIO LAUKAS

PRANAŠYSTĖ

RŪKAS

JONVABALIAI

GRIUVĖSIAI

ELIS

ŠAMANAS

GYDOVAS

SKYSTA ŠVIESA

PITERIS PENAS

SAULĖTEKIS

SPINDINTIS KELIAS

IRŠTVA

MAINAI

FORT LODERDEILAS

BULVARINIS LAIKRAŠTIS

ŽEMĖS DREBĖJIMAS

SODAI

VAIDUOKLIŲ ŠEŠĖLIAI

AROMATAS

DEMONAI

HUAKA DYKUMOJE

BALSAI

SKAITMENINIAI VAIZDAI

PERSIŲSTI KADRAI

ČONSIO RAŠTELIS

INTENSYVIOSIOS SLAUGOS SKYRIUS

DŽINAS

SUPERDIDVYRIS

BAKINGEMO RŪMAI

DU PAPLŪDIMIAI

GYVATĖS KERĖTOJA

SIUVĖJA

ESMĖ

TUALETAS

PAGUNDA

HALKAS

KRISTUPAS KOLUMBAS

ZIGZAUERIS

ENERGIJOS TINKLAS

GUNDYMAS

VIOLETA

SĄRAŠAS

SAVIŽUDYBĖ

EISMO ĮVYKIS

NAKTIES SVEČIAS

ŠOKOLADO SKONIO GĖRIMAS

GENAI

LAUKIAMASIS

DU LONDONAI

KVANTŲ LYGMUO

POPIERINE FOTOGRAFIJA

DINGUSIOS CIVILIZACIJOS

TRANSLIACIJA

DVI KRANTINĖS

ALIGATORIŲ EŽERAS

Šėtonas — vadinkit šitaip jį nuo šiol;

Ankstesnio vardo jo danguj nebeišgirsi.

— DŽONAS MILTONAS,

PRARASTASIS ROJUS.

PROLOGAS

Nuo neatmenamų laikų žmonijai neduoda ramybės įvairios paslaptys, nepaaiškinami reiškiniai ir keisti nutikimai. Kai kuriuos jų buvo galima aiškinti gamta ar mokslu. Bet vienas kitas mitas, perduodamas iš kartos į kartą, išlieka gyvas net šiandien. Kai kurie taip ir nebuvo paaiškinti.

Vienas toks minimas Senojo Testamento Būties knygoje ir yra susijęs su milžinų paderme, pavadinta nefilimais — puolusiaisiais. Dievo išvyti už tai, kad palaikė Liuciferį Didžiajame mūšyje dėl dangaus, nefilimai buvo pasmerkti klajoti žemėje prakeikti per amžius. Jie negalėjo nei mirti, nei vėl patekti į dangų. Per šimtmečius puolusieji išvaizda ir elgesiu prisitaikė prie žmogaus, tad ilgainiui buvo beveik pamiršta, kad jie gyvena šalia.

Šėtono vadovaujami nefilimai iki smulkmenų suplanavo dieną, kai suduos atsakomąjį smūgį Dievui ir atims iš Jo tai, ką jis labiausiai brangino, jo vertingiausią kūrinį — žmogų.

Artinosi galutinio susidūrimo metas. Pradėjusi burtis tamsioji nefilimų kariauna laukė. Jiems kliudė vienas dalykas — vienintelis žmogus, kada nors turėjęs jų kilmę ir jų kraujo. Kotenė Stoun kartą jiems jau sukliudė. Puolusieji antrą kartą tos pačios klaidos nepadarys.

NUMUŠTAS LĖKTUVAS

00:20:15

Keleivis, sėdintis Virgin Atlantic linijų aerobuso A340 biznio klasės kėdėje 2K, pro storus akinių lęšius įsispitrijo į lakūnų kabinos duris. Vos prieš dešimt sekundžių jis staiga pakėlė galvą nuo žurnalo Newsweek, kai už jų pasigirdo garsus pokštelėjimas.

Dabar kaip ir kiti keleiviai aplinkui jis apstulbęs klausėsi iš garsiakalbių griaudžiančių lakūno žodžių.

— Kalba kapitonas Krulis. Susidūrėme su techniniais sunkumais. Prašom likti savo vietose.

Skrendant iš Londono į Niujorką kapitonas darė ir kitų pranešimų, bet šįsyk jo balsas atrodė įsitempęs, nervingas.

Stiuardesė atsargiai išėjo iš virtuvėlės, skiriančios pirmos klasės saloną nuo lakūnų kabinos. Ji tylėdama stovėjo priešais nepaprastai sustiprintas duris. Rankoje tebelaikė rankšluostį, kuriuo valė dėmę iš prijuostės. Kėdėje 2K sėdintis keleivis pasekė jos žvilgsnį, nukreiptą į užrašą lėktuvo kabinos durų viduryje: Lėktuvui skrendant įeiti draudžiama.

Jam bežiūrint stiuardesė paėmė nuo sienos telefoną ir nuspaudė mygtuką, kaip pamanė keleivis, sujungiantį ją su kabina. Ji kažką pasakė ir laukė atsakymo. Keleivis pamatė, kad jos veido išraiška besiklausant ima keistis. Paskui ji iš lėto padėjo telefoną ir užsidengė burną delnu. Išbalusi ji atsigręžė į keleivius.

Keleivis stumtelėjo akinius aukščiau ant nosies ir bandė stotis.

— Prašom likti savo vietoje, pone, — paliepė stiuardesė.

— Kas čia darosi? — sušuko kažkokia moteris.

— Po velnių — kas ten per garsas buvo? — paklausė kitas keleivis.

Nepaisydamas jos paliepimo keleivis 2K atsistojo.

— Kas nors negerai lėktuvui? — paklausė jis.

— Ne, su lėktuvu viskas gerai, — atsakė stiuardesė, matyt, vis dar bandydama suvokti ką tik išgirstus žodžius.

— Kažkas bando užgrobti lėktuvą? — paklausė 2K.

Ji sukando apatinę lūpą.

— Kapitonas Krulis sako, kad jis nušovė antrą lakūną ir tuoj nusižudys pats.

Ji žengtelėjo atgal į virtuvėlę.

— Į kabiną įeiti ir jam sukliudyti neįmanoma.

00:12:0 6

— Kapitone Kruli, aš esu Tomas Vajatas.

Aukštas, lieknas Vajatas su išblukusiais džinsais ir džinsinio audinio marškiniais stovėjo savo vasarnamio verandoje šiaurės Floridoje. Iš čia atsivėrė tamsūs Aligatorių ežero vandenys.

— Ar girdite mane? — paklausė jis per palydovinį telefoną.

Ragelyje tyla.

— Kapitone, aš noriu jums padėti.

Ragelyje vien trukdžiai.

Vajatas žinojo, kad pokalbio, nukreipto tiesiai į lėktuvo ryšio sistemą, klausosi mažiausiai šimtas žmonių. Jis įsivaizdavo būrelius kariškių ir civilių Valstybės saugumo departamente, Pentagone, Gynybos departamente, Šiaurės Amerikos oro erdvės gynybos vadovybėje, Federalinėje aviacijos administracijoje ir daugybėje kitų žinybų palinkstančius prie savo elektroninių prietaisų garsiakalbių. Vajatui buvo skaudu, nes suprato turįs nedaug laiko, kol viskas pakryps tragiška linkme. Virgin Atlantic oro linijų lėktuvas, skrendantis 45-uoju reisu, siuntė į eterį kodą 7500 — užgrobimas. Lėktuvui, prie kurio šturvalo sėdi norintis nusižudyti lakūnas, neleis nusileisti Niujorke ir net prie jo prisiartinti.

Prispaudęs telefoną prie ausies Vajatas tarė:

— Kapitone, nesvarbu, kodėl jūs dabar taip nusistatęs — laiko apsigalvoti dar yra. Kalbame ne vien apie jus, kapitone, bet ir apie du šimtus aštuoniasdešimt nekaltų žmonių jūsų lėktuve. Jie nenusipelno mirti. Kad ir kokių nuoskaudų turite, jie dėl jų nekalti. Patikėkime jūsų bėdas žinovams — jie viską sutvarkys.

Vajatas dirstelėjo į laikrodį. Jis žinojo, kad dviem reaktyviniams naikintuvams F-18 Hornet jau įsakyta sulaikyti aerobusą. Jų lakūnai privalo elgtis griežtai pagal taisykles, nustatytas užgrobimo atveju: priversti lainerį nutūpti kokioje saugioje vietoje arba, jeigu reikės, į jį šauti ir numušti. Naikintuvų pilotai lengvai pataikys į didelį, gremėzdišką aerobusą.

00:11:0 4

— Kapitone, jūs septyniolika metų tarnavote karinėse oro pajėgose, — žiūrėdamas į atsiųstą trijų puslapių faksogramą kalbėjo Vajatas. — Kiti lakūnai gali tik pavydėti jums to, ką pasiekėte. Turite dvi dukras, dešimtmetes dvynukes. Nejaugi jūs pasirengęs palikti jas be tėvo? Jei niekuo nekalti lėktuvo keleiviai žus, tai atsilieps šimtų, o gal net tūkstančių širdgėlos draskomų artimųjų ir draugų gyvenimui. O jeigu jūs rėšitės su lėktuvu, žus dar ir žmonių žemėje. Gal pasakykite, ko norite — padarysiu visa, ką galiu, kad padėčiau įvykdyti jūsų norą. Dar ne vėlu.

Vajatas žinojo, kad paprastai įkaitai imami dėl trijų priežasčių: norint tapti kankiniu, ką nors nužudyti ar nusižudyti. Iš jam perduotos informacijos buvo akivaizdu, kad čia — pastarasis variantas. O savižudybės buvo Tomo Vajato specialybė.