Линн Шоулз: Paskutinė paslaptis

00:10:19

— Kapitone, mums lieka visai nedaug laiko.

Vajatas prispaudė delną prie kaktos žiūrėdamas į lygų it stiklas ežero paviršių, kuriame atsispindėjo aukštos pakrančių pušys ir sabalpalmių tankynės. Jo vasarnamis buvo vienintelis beveik dvidešimties kilometrų spinduliu. Tomui pavykdavo keletą kartų per metus nusigauti čia atsipūsti ir pažvejoti. Šiandien žūklės nebus.

— Kapitone Kruli, šiame pasaulyje gyventi nelengva, aš žinau. Gal kiti nesupranta, kaip žmogų gali paveikti stresas, bet aš suprantu.

Tomas Vajatas dar kartą peržvelgė faksogramą. Jis nusprendė, kad informacijoje apie Krulį nėra nieko, dėl ko jam galėjo pasimaišyti protas. Jokių finansinių ar šeimyninių sunkumų. Nepiktnaudžiauja narkotikais ar svaigalais. Tai tik sunkino Vajatui užduotį. Jis neturėjo nieko, už ko būtų galėjęs užsikabinti — jokių argumentų, kuriais būtų galėjęs įtikinti lakūną, kad jis, Vajatas, yra jo draugas, galbūt vienintelis, kurį jis šią akimirką turi. Vajatui reikėjo, kad Krulis juo pasitikėtų, bet jei neras ko nors, kas padėtų užmegzti pokalbį, Krulis nieku gyvu nežiūrės į jį kaip į sąjungininką. Žodžiu, nieko gero. Tuomet galimybės atkalbėti Krulį žudytis bus visai menkos.

— Kapitone Kruli, — prašneko Vajatas žinodamas turįs šią paskutinę galimybę sutrukdyti lakūno ketinimams — kad ir kokie jie būtų, — prie jūsų lėktuvo iš paskos artinasi reaktyviniai naikintuvai F-18. Vienas netrukus priskris prie jūsų lėktuvo šono, duos ženklą mažinti greitį, nusileisti į trijų tūkstančių metrų aukštį ir skristi jam pavymui į tūpimo taką. Supratote?

Tyla buvo tokia pat tuščia kaip ir Vajato viltys. Jis vėl dirstelėjo į laikrodį.

— Ką pasakysite, kapitone?

00:09:25

— Dieve! — sušuko moteris, sėdinti keliomis eilėmis toliau už 2K, ir parodė ranka pro iliuminatorių. — Jie mus numuš!

Dar neseniai aerobuso keleiviai sunerimę šnabždėjosi, dabar jie puolė į paniką. Negalėdami patikėti visi spoksojo į kairį lėktuvo šoną, ir keleivis 2K pamatė grėsmingą aptakų naikintuvo siluetą. Du galiniai kiliai jam priminė peilių ašmenis. Ilga į adatą panaši nosis panėšėjo į besirengiantį gelti vabzdį. Beveik susiliejančioje su lėktuvo korpusu kabinoje sėdintis lakūnas pamojo ranka bandydamas patraukti kapitono Krulio dėmesį.

Pro iliuminatorių mėgindamas geriau pamatyti naikintuvą keleivis 2K išvydo tai, dėl ko jam ėmė tankiau plakti širdis ir užgniaužė kvapą: po karinio lėktuvo sparnu buvo pritvirtinta nedidelė mėlyna valdomoji raketa. Ar ji pavers 45-uoju reisu skrendantį aerobusą siaučiančiu liepsnos kamuoliu ir nublokš į apačioje tyvuliuojančius šaltus vandenis?

— Viešpatie su viešpačiukais! — sušuko netoliese sėdintis paauglys.

— Prašau visus likti ramius, — nustelbdama keleivių klegesį riktelėjo stiuardesė. — Viskas vyksta kaip įprasta. Šis lėktuvas skrenda tik tam, kad saugiai palydėtų mus iki artimiausio tūpimo tako.

— Kodėl? — suspigo tas pats paauglys. — Kam mums reikia lydinčio lėktuvo? Kodėl mes negalim nutūpti Kenedžio oro uoste?

— Skrenda ir antras! — sušuko keleivis iš kitos salono pusės.

Antras F-18 skrido taip arti, kad galėjai matyti lakūno veidą.

Keleivis 2K sudribo ant sėdynės ir pajuto, kaip jam pakerta kelius. Jis nusiėmė akinius ir užsimerkė.Kaip įprasta? — pamanė jis. — Lydės mus iki tūpimo tako? Jeigu antras lakūnas negyvas, o įgulos vadas grasina nusižudyti, kas vairuos lėktuvą?

00:04:02

— Kapitone Kruli, žinau, kad jau matote naikintuvus F-18 iš abiejų lėktuvo pusių.

Vajatas vaikščiojo po namelio verandą. Kaktą jam išmušė prakaitas. Po kojomis girgždėjo sutrešusios nuo vėjo ir lietaus sijos. Jis girdėjo, kaip čirškia mėlynieji kėkštai, besipešantys dėl žemės riešutų, kuriuos Vajatas išbarstė ant žolės prieš pat pasigirstant skambučiui. Ak, kad jo bėda būtų tokia menka kaip dabar jų!

00:03:23

— Kapitone, tie lakūnai girdi kiekvieną mano ištartą žodį. Šiaurės Amerikos oro erdvės gynybos vadovybės viršininkas taip pat. Jeigu jis pajus, kad mudviem nepavyksta susitarti, nedvejos. Jis ir jo lakūnai yra prisiekę atlikti pareigą — saugoti Jungtinių Amerikos Valstijų piliečius. Kapitone, jiems duotas įsakymas yra tikrai nedviprasmiškas ir griežtas. Užteks vieno mano žodžio, ir naikintuvai nuskris tolyn. Žinau, kad esate geras žmogus, tėvas ir vyras. Dabar jūsų rankose daugybės žmonių gyvybė. Prašom pasakyti man, ko norite. Aš nuversiu kalnus, kad gautumėte, ko jums reikia. Aš galiu tai padaryti. Esu padaręs tai kitiems. Būkit malonus — ką nors pasakykit.

00 : 01:02

Pasigirdo duslus pokštelėjimas, ir visi verslo klasės keleiviai sustingo, tarsi kas būtų paspaudęs DVD grotuvo pauzės mygtuką. Keleivis 2K atsistojo ir žengė žingsnį prie lakūnų kabinos durų. Burnoje jis pajuto kartumą, akiniai nukrito ant grindų. Priekyje už poros žingsnių stovėjo stiuardesė, kita artinosi tarpueiliu.

— Įleiskite mus! — sušuko stiuardesė. — Atidarykite duris! Keleivis 2K nustūmė merginą į šalį ir iš visų jėgų spyrė į duris. Koją tartum liepsna nutvilkė skausmas: jam pasirodė, kad spyrė į didžiulį akmenį. Jam iš už nugaros atėjo kitas keleivis su gesintuvu rankose. Jis kelis kartus lyg kokiu taranu trenkė į duris jo apačia, bet jų neatidarė, tik paliko raudonus dažų dryžius.

Staiga lėktuvo nosis palinko žemyn, ir visi žmonės lėktuve pargriuvo. Moteris už kelių eilių nuo keleivio 2K suspigo:

— Mes sudušime!

Laineris pakrypo dar žemiau.

Bagažas, antklodės, pagalvės, gėrimai ir keleiviai griuvo ant grindų ir ėmė slysti pirmagalio link.

2K gaudydamas kvapą griuvo ant kelių, nes ant jo užkrito vyras su gesintuvu. 2K prasižiojo norėdamas šaukti vyriškiui trauktis nuo jo, bet tuo metu jo ausis pasiekė garsas, panašus į griaustinio driokstelėjimą. Jis pasuko galvą ir pažiūrėjo į tarpueilį. Be akinių vaizdas buvo neryškus, bet jis suprato, ką regi. Ugnies siena šniokštė jo link it viską savo kelyje deginanti banga. Jis paskutinį kartą įkvėpė ir suriko, nes suprato, kad ta maža mėlyna valdomoji raketa neprašovė pro šalį.

00:00:00

GILIO FOSILIJOS

Mes esame tai, ką mąstome. Visa, kas mes esame, kyla mūsų mintyse. O mintimis mes sukuriame savąjį pasaulį.

— BUDA

Dinozaurų slėnis, Teksasas.

— Pasaulis netrukus pasikeis, Tedai, — tarė Kotenė Stoun į mobilųjį telefoną, laikydama jį vienoje rankoje, o išsinuomoto automobilio vairą kitoje. Ji važiavo 67-ąja autostrada į Glen Rouzo miestelį Teksaso valstijoje. — Dabar daugybė žmonių bus sukrėsti.

— Labai įdomu, — atsakė Tedas Kaselmanas, bet jo balsas buvo bedingstąs.

Kotenė pažiūrėjo į mobiliojo telefono garso stiprumo indikatorių — rodyklė virpčiojo netoli nulio. Moteris vylėsi, kad ryšys nenutrūks. Tedas buvo jos viršininkas, kai ji dirbo Palydovinių žinių tinkle. Nors iš ten išėjusi tapo vyriausiąja NBG — Valstybinės radijo ir televizijos kompanijos — tiriamųjų laidų korespondente, Tedas liko jos draugas ir patarėjas.

— Mačiau visus tuos sensacingus žiniasklaidos pranešimus, Kotene, bet, aišku, viską gaubia paslapties šydas. Tavo būsimą laidą puikiai išreklamavo. Maniau, kad tai tėra reklaminis triukas — tikrai nenujaučiau, kad čia rimti dalykai. Ar seniai juos gvildeni?

— Porą savaičių. Laukiau, kol aprims ažiotažas dėl numušto Virgin Atlantic lėktuvo. Vis dar negaliu patikėti, kad keleivinio lėktuvo lakūnas galėjo šitaip siaubingai pasielgti. Nejaugi netikrinama, ar jų psichika stabili?