Линн Шоулз: Paskutinė paslaptis

Kotenei užteko ją pamatyti, ir širdis ėmė plazdenti. Ji prisimerkė ir mintyse bemat pamatė tamsiai mėlynas jo akis. Dieve, kaip jo pasiilgo! Ji žinojo: jeigu jis nebūtų kunigas, jųdviejų gyvenimas būtų susiklostęs kitaip.

Kotenė nuspaudė mygtuką norėdama jam paskambinti, bet iškart atšaukė skambutį: kai kalbėdavo su Džonu, norėdavo būti susikaupusi ir niekur neskubėti. Ne metas tai daryti, kai maklinėji oro uoste.

Mobiliojo telefonų sąraše rado Polo Deiviso pavardę. Jis buvo operatorius, su kuriuo dirbo vykdydama paskutinę užduotį — sudilusio skatiko nevertą reportažą apie tai, ar nustatant senovinės relikvijos autentiškumą reikia kreipti dėmesį į joje aptiktą fluoridą. Pasak vienų, fluoridas yra medžiaga, šiais laikais dedama į vandentiekio vandenį. Taigi jei jo randama kokiame dirbinyje, tai įrodo, kad jis klastotė. Šios teorijos priešininkai klausė: ką paprastai daro žmogus, radęs senieną? Nuplauna ją vandeniu iš čiaupo — štai ir atsiranda fluorido pėdsakai. Esmė ta, kad tie dalykai nerūpėjo niekam, tik saujelei archeologų, be galo mėgstančių rietis ir šaipytis vienas iš kito ir bandančių įrodyti savo pranašumą prieš kolegas. Plačiajai visuomenei tie dalykai buvo nė motais. Juodu su Polu smagiai prisijuokė rengdami reportažą. Todėl gavusi šią užduotį ji pakvietė Polą filmuoti jai medžiagą, o jis savo ruožtu susitarė su Niku Maikelsu, draugu garso operatoriumi, susitikti su jiedviem Limoje.

Kotenė buvo beišsiunčianti Polui žinutę, bet išgirdo pažįstamą balsą.

— Kotene!

Pakėlusi akis pamatė Polą Deivisą — braudamasis pro minią salėje jis mojo ranka. Jis priėjo, ir Kotenė pasisveikindama jį apkabino.

Polas buvo aukštas, lieknas, tamsiai rudų plaukų. Iš paskos jis tempėsi vaizdo aparatūrą, sukrautą į apkaustytą sidabrinę dėžę — Kotenė prisiminė ją iš paskutinės jųdviejų užduoties.

— Susipažink — Nikas Maikelsas, — pristatė Polas palydovą. — Geriausias garso operatorius į pietus nuo Oberno Alabamos valstijoje. Be to, ruošia puikų mėsos troškinį su aitriosiomis paprikomis.

Kresnesnis už Polą Nikas rudus plaukus buvo susitepęs geliu, kad atrodytų pasišiaušę ir styrantys į visas puses, o jo akys intriguojančiai, šelmiškai žioravo.

— Tigras?2 — spausdama Nikui ranką tarė Kotenė. — Aš pati Vilpišė3 — gimiau ir augau Kentukyje.

— Atleidžiu tau už tai, Kotene, — nusišypsojo Nikas.

— Dėkoju. Kiek laiko turime iki lėktuvo į Kuską?

— Lygiai tiek, kad išlenktume po garsųjį Limos kokteilį pisco sour, — atsakė Polas mostu rodydamas į barą salėje.

Po trumpo skrydžio į Kuską trijulė įlipo į traukinį. Jos laukė septyniasdešimties kilometrų kelionė į Maču Pikčų — penkioliktame amžiuje statytą senovės inkų miestą-tvirtovę. Pirmiausia stačiu, vingiuojančiu keliu jie pasiekė Agvaskaljentą. Kotenė gailėjosi, kad jie nepakratė kišenių ir nevažiavo prabangiu traukiniu, pavadintu Hiramo Binghamo — Maču Pikčų atradusio amerikiečių tyrėjo — vardu. Vaizdai tiesiog gniaužė kvapą, nors į juos žiūrint barškėjo dantys.

Agvaskaljente jie sėdo į autobusą. Iš pradžių šis važiavo palei Urubambos upę, paskui įveikęs nemažai staigių posūkių pakilo į kalną ir pasiekė kelionės tikslą, apsuptą debesų pustrečio kilometro aukštyje.

— Ar galėsime apsidairyti, kol čia būsime? — paklausė Polas, kai jie išlipo iš autobuso netoli Maču Pikčaus.

— Vargu ar užteks laiko, — atsakė Kotenė, kai jie stačiais laiptais kopė į turistų priėmimo aikštelę. — Apie pusę trijų Šventyklos viešbutyje susitiksime su vedliu. O iš ten laukia varginanti poros valandų kelionė pėsčiomis iki galutinio tikslo.

Vis dėlto jiems bent jau pavyko rasti laiko tam, ką Nikas pavadino auksiniu kadru. Prie Prižiūrėtojo lūšnelės Kotenė išsitraukė savo skaitmeninę kamerą Canon elph ir paprašė pro šalį einančio turisto nufotografuoti juos tris taip, kad fone matytųsi Maču Pikčus.

— Gaila, kad neturim daugiau laiko, — prieš pasukant į Šventyklos viešbutį tarė Kotenė.

— Gal turėsim grįždami, — atsakė Polas. — Būtų apmaudu sukorus tokį kelią nė kiek čia nepabūti.

Jis smalsiai apsidairė.

— Kaip, jūsų manymu, inkai visa tai pastatė?

— Jiems padėjo kokamedžio lapai, — atsakė Nikas.

— Tie lapai buvo inkų didikų ir žynių privilegija, — paprieštaravo Kotenė.

— Vis tiek galiu lažintis, kad valstiečiai vieną kitą lapą nusigvelbdavo, — nenusileido Nikas.

— Mums reikėtų paragauti jų parduodamos arbatos, verdamos su kokainmedžio lapais, — tarė Polas. — Sako, ji padeda nuo kalnų ligos.

Jis kreipėsi į Kotenę:

— Ką žinai apie gyvenvietę, į kurią vykstam?

Kotenė gūžtelėjo pečiais.

— Žinau tik, kad ją neseniai aptiko ir vis dar tiria. Niekas nežino, kas ją pastatė ar kas nutiko jos gyventojams.

— Skamba šiurpiai, — tarė Nikas.

Puiku, pamanė Kotenė. Kaip tik tai, ko man reikia.

RIPLIS

Lesteris Riplis mirksėjo stovėdamas Ilinojaus universiteto Čikagoje Fizikos fakulteto vyrų tualete, ir jo skruostais sruvo ašaros. Kaskart, kai kišdavosi į akį prakeiktą kontaktinį lęšį, jis baisiai snargliuodavosi ir ašarodavo. Lesteris užspaudė smiliumi vieną šnervę ir išsišnirpštė į praustuvę. Paskui išsišnirpštė užspaudęs kitą šnervę. Jis visuomet taip vargdavo, kol įstatydavo lęšį. Kodėl ta procedūra negali būti paprastesnė?

Lesteris vėl uždėjo lęšį ant piršto galiuko. Nubraukė atgal nešvarius šviesius plaukus ir veidrodyje stebėjo, kaip kiša lęšį vis arčiau akies. Jis bandė įsivaizduoti, kad lęšis — liliputų akvariumas. Aišku, be žuvelės. Kai iki taikinio liko vos centimetras, abi akis ėmė perštėti, o nosis varvėti. Lesteris sučiaupė storas lūpas, kad putlūs žandai prisitrauktų arčiau skruostikaulių ir kiek įmanydamas plačiau atmerkė žydras akis. Pagaliau po pirmo prisilietimo lęšis prilipo prie akies obuolio. Lesteris vėl pamirksėjo ir nusišluostė akis nosine, kurią buvo pasikabinęs ant praustuvės krašto. Tada prisimerkė, suraukė nosį. Dabar bent jau matė. Kairės jo akies regos aštrumas buvo 20/20, dešinės — tik 20/200. Matė ja prastai ne dėl nelaimingo atsitikimo ar traumos — ji visada buvo silpna. Nuo mažų dienų jis nesugebėdavo išlaikyti pusiausvyros, klupinėdavo, kliūdavo už daiktų, tad buvo puikus taikinys mušeikoms. Iš pradžių akiniai pataisė jam regėjimą, bet tapo dar viena keistenybe, dėl kurios prie jo kabinėdavosi kiti vaikai. Tėvas norėjo, kad „tas vaikiščias“ užsigrūdintų, atsilygintų skriaudėjams, nebūtų toks ištižėlis. Bet motina suprato Lesterį. Ji nuslėpė pinigų, paskui vienuolikto gimtadienio proga nupirko jam kontaktinį lęšį.

— Tik nesakyk tėvui, — įspėjo ji.

Tai nutiko prieš septyniolika metų, bet jis iki šiol nepriprato prie to prakeikto daikto. O dar keisčiau, kad tėvas nieko nepastebėjo.

Lesteris pažiūrėjo į laikrodį. Jis atėjo per anksti: dar tik dvi, o pokalbis dėl darbo paskirtas be penkiolikos trys. Nieko baisaus. Jam reikėjo to papildomo laiko. Jo turėdamas jautėsi saugus. Juk maršrutinis autobusas galėjo vėluoti. Pakeliui galėjo įvykti avarija. Lesteris galėjo suviduriuoti, jį galėjo užpulti dilgėlinė ar šienligė — tada jam būtų reikėję laiko, kol pradės veikti imodiumas, cetirizinas ar klaritinas. Galėjo nutikti daugybė negerų dalykų, ir jis būtų pavėlavęs. O tada apie darbą galėjo nė nesvajoti.

Lesteris sulankstė nosinę į kvadratėlį, padėjo ją ant praustuvės krašto, patapšnojo tris kartus, apvertė kita puse ir vėl patapšnojo skaičiuodamas balsu: „Vienas, du, trys.“ Tada įsikišo į kairę užpakalinę kelnių kišenę.