Линн Шоулз: Paskutinė paslaptis

Kotenė pastatė automobilį prie NBC 5 Dalaso-Fort Vorto televizijos sunkvežimio, stovinčio priešais Gilio krautuvę. Jis buvo pasiruošęs transliuoti kitą pasaulį pakeisiantį jos reportažą į orbita skriejantį palydovą, o iš jo laukiantiems televizijos žiūrovams. Netrukus ji parodys pasauliui dinozauro kaulą su įstrigusiu ietigaliu — įrodymu, kad žmonės gyveno šalia dinozaurų.

Išlipusi iš automobilio Kotenė pakėlė akis į debesuotą Teksaso dangų. Žiūrėkit neišvirskit iš koto! — pamanė ji. Kotenė Stoun tuoj vėl sudrebins pasaulį per vakaro žinias.

Praėjus vos savaitei po to, kas turėjo tapti jos triumfo valanda, Kotenė Stoun vėl stovėjo prieš kameras. Tik šį kartą jos žandai neraudo iš jaudulio, o balse nebuvo jokio entuziazmo. Užtat vokus slėpė storas makiažo sluoksnis, kad nebūtų matyti, kokie jie užtinę. Visas kūnas atrodė suglebęs, o kai prašneko, balsas buvo persmelktas gėdos.

— Norėčiau atsiprašyti visų, kuriuos išdaviau ar įžeidžiau, — tarė Kotenė stengdamasi nežiūrėti į vaizdo kamerą. Nors neatitraukė akių nuo užrašų, juto, kaip studijos darbuotojai žaibuoja į ją — jų panieka buvo tiesiog apčiuopiama. — Neketinau meluoti NBC ir jos dukterinių bendrovių žiūrovams. Neturėjau tikslo ką nors apgauti. Mane apkaltino ignoravus įrodymus, iš kurių matyti, kad vadinamoji pasaulio sukūrimo fosilija buvo sumani klastotė. Griežtai neigiu iš anksto žinojusi, kad tai falsifikatas. Niekada neketinau nieko apgauti ar apmulkinti. Labai atsiprašau, jeigu užtraukiau gėdą kokiam asmeniui ar jų grupėms. Viliuosi, kad man atleisite.

Kotenė paleido užrašus ir jie nuslydo ant studijos grindų. Ji išėjo iš ryškios šviesos ir studijos. Niekas neišsekė jai pavymui, niekas nepalinkėjo sėkmės. Jai atrodė, kad niekada nenusigaus prie durų ir nepabėgs nuo tos klaikios tylos.

Lauke ant šaligatvio būriavosi minia. Žinių fotografai spragsėjo į ją aparatais ir šaukė klausimus.

— Panele Stoun, ar tiesa, kad jus privertė išeiti iš darbo?

— Ar jūs bandysite ir toliau įrodinėti, kad Biblija rašo tiesą apie pasaulio sukūrimą?

— Ką darysite toliau, kai praradote darbą?

Ji pamatė prie geltono taksi stovintį Tedą Kaselmaną. Jis pamojo jai prieiti, o jai prisiartinus atidarė automobilio dureles.

— Pamaniau, kad pati nenorėsi stabdyti taksi, — tarė jis.

Kotenė pabučiavo jam į skruostą.

— Ačiū, kad atvažiavai. Tu visada buvai man ramstis.

— Jau sakiau — tu man kaip tikra dukra.

Kotenė atsisėdo ant užpakalinės sėdynės, Tedas neįlipdamas į vidų palinko prie jos.

— Tu įsitikinusi, kad nori išvažiuoti iš Niujorko? — paklausė jis.

Kotenė linktelėjo.

— Pietų Floridoje dabar man būtų labai neblogai.

— Atmink, kad turi draugų čia.

Kotenė jam šyptelėjo.

— Na, gerai, mergyte. Tu kartą jau pabuvai pragare ir ištrūkai. Žinau, kad gali padaryti tai dar sykį.

Jis pabučiavo jai į kaktą ir uždarė dureles.

Automobilis pajudėjo, ir Kotenei pasirodė, kad jos siela garma į prarają.

PERU

Po metų

Kotenė Stoun atrėmė galvą į šaltą lėktuvo iliuminatorių. Žemės paviršius pasirodydavo tik akimirką, nes beveik visą laiką jį slėpė tiršti debesys. Kotenė pasižiūrėjo į laikrodį. Tiksliai pagal grafiką. Lėktuvas ėmė artintis prie Chorchės Čaveso tarptautinio oro uosto, ir jai užgulė ausis. Kotenė ganėtinai išsigandusi laukė, kada išgirs išleidžiamų ratų gaudesį. Ji užsimerkė. Lima. Naujas reportažas. Nauja pradžia. Ji vylėsi, kad po skaudžių metų, kai reikėjo grumtis su depresija, o darbų po baisios nesėkmės su fosilijos klastote beveik neturėjo, dabar gaus galimybę reabilituotis.

Dunktelėjus lėktuvo važiuoklei Kotenės pirštai sugniaužė parankę. Protu ji suvokė keliamosios ir varomosios jėgų teoriją, bet intuityviai jai sunkiai sekėsi įtikinti save, kad jos gali priversti skristi tokį griozdišką ir sunkų daiktą kaip lėktuvas. Nerimavo ir dėl to, ar pavyks suvaldyti besileidžiantį lėktuvą ir jis nesirėš į žemę ir nesuduš į tūkstančius gabaliukų. Štai kodėl jos pirštai dar smarkiau suėmė parankę. Lėktuvui kylant ir tupiant ji kalbėdavo maldas.

Mintyse šmėstelėjus žodžiui „maldos“ Kotenę net nupurtė šiurpas, nes pajuto tokį šaltuką, kad jis, rodės, sugnybo sprando apačią. Prisiminimai ėmė daužyti jos viduje suplūdusių jausmų užtvanką. Melsdavosi ji retai. Kotenė giliai įkvėpė pro nosį ir iškvėpė pro burną. Prieš išvykdama iš Fort Loderdeilo ji nusipirko daugiau lorazepamo... dėl viso pikto. Jai pavyko maldyti nerimą pasitelkus į pagalbą vizualizaciją ir kvėpavimo pratimus, bet dabar nuo lėktuvo pasirengimo tūpti ir staiga užplūdusių prisiminimų derinio prarado gebėjimą susikaupti.

Kotenė pasimuistė ant sėdynės, paskui užkišo ranką tarp saugos diržo ir raktikaulio. Judesius varžantis diržas darė ją dar nerimastingesnę. Norėjo jį atsisegti — kad jos neliestų, nekaustytų. Noras atsistoti, judėti putojo joje it suplaktas gazuotas vanduo butelyje — jeigu nepavyks jo sutramdyti, išsiverš lauk.

Kotenė vėl pasimuistė ir tuo metu pamatė apačioje šviečiančius žiburius. Lėktuvui leidžiantis žemiau pro šalį lėkė tik retų į musliną panašių debesų kuokšteliai. Dar truputis , ir nusileisime. Liko visai nedaug. Po paraliais, jei būtų pasilikusi tą lorazepamą kišenėje, galėtų dabar išsitraukti ir išgerti. Bet tabletės gulėjo krepšyje, padėtame ant lentynėlės viršuje. Jeigu Kotenė atsistos ir nusiims krepšį, visi keleiviai į ją sužiurs, o kai kurie gal net pažins.

Kotenė vėl užsimerkė ir bandė sutelkti dėmesį į kvėpavimą ir atpalaiduoti kūną, pradėdama nuo kojų pirštų, išjudindama visus raumenis iki pat viršugalvio. Kvėpavo giliai, lėtai, tolygiai, įkvėpdama pro nosį, iškvėpdama pro burną.

Palietę tūpimo taką ratai sužviegė. Lėktuvas du kartus šoktelėjo, paskui sklandžiai nuriedėjo taku. Reaktyvinis laineris sumažino greitį, ir jo variklių kauksmas Kotenei dabar veikiau panėšėjo į gražią serenadą. Dabar ji kvėpavo lengvai, pirštai paleido parankę. Sprandą atvėsino drėgnas prakaitas. Kotenė nugrimzdo giliau į sėdynę, džiaugdamasi, kad „blogumas“ — šis žodis jai patiko labiau negu „priepuolis“ — praėjo, tik nebuvo įsitikinusi, ar įveikė jį savo pastangomis, ar tiesiog saugiai nutūpus stresas sumažėjo iki pakenčiamo lygio. Viskas gerai: ji ant žemės.

Naujoji užduotis nežadėjo nieko ypatinga, tačiau už ją mokėjo kaip laisvai samdomai žurnalistei, be to, ji padėjo atgauti šiek tiek pagarbos. Prieš metus Teksase ištikusi nesėkmė jai kainavo darbą NBC, įvaizdį ir žmonių pasitikėjimą. Negana to, jai iš po kojų buvo ištrauktas savigarbos kilimėlis. Tokioje padėtyje atsidūrusi daug tikėtis negalėjai.

Galop Kotenė išgirdo tyliai skimbtelint išsijungiantį užrašą „Prašom užsisegti saugos diržus“. Ji palaukė, kol tarpueilis liko tuščias ir visi keleiviai išlipo iš lėktuvo. Tik tada atsistojo ir paėmė nuo viršutinės lentynėlės krepšį. Kilo mintis jį atsisegti ir išsiimti lorazepamo, bet susilaikė.

Jai lipant ant trapo lėktuvo įgula atsisveikino, kaip reikalavo instrukcija. Kotenė mandagiai linktelėjo ir nutaisė šypseną — pati žinojo, kad ji veikiausiai atrodo nenuoširdi, bet nieko daugiau nepajėgė iš savęs išspausti.

Eidama oro uosto pastatu atsiimti bagažo Kotenė išsitraukė iš kišenės mobilųjį telefoną. Atvožė dangtelį norėdama adresų sąraše rasti Polą Deivisą. Vos įjungusi telefoną pamatė, kad praleistas vienas skambutis. Ji nuspaudė mygtuką, ir ekranėlyje pasirodė Džono Tailerio pavardė.