Линн Шоулз: Paskutinė paslaptis

Kotenė, Polas ir Nikas dirbo kamuojami kalnų ligos, nuolatinės kiaurai persmelkiančios drėgmės ir vėsos. Jie fotografavo, filmavo kasėjus, ėmė interviu iš Edelmano, Chosė bei kitų čiabuvių. Ištisas valandas jie fiksavo vaizdajuostėse ekspedicijos atidengtas miesto dalis.

Kai buvo nufilmuoti visi sąraše numatyti vaizdai ir paimti visi reportažui reikalingi interviu, Kotenė pasakė Polui ir Nikui, kad to, ką turi, pakaks — jie pargabens viską į Limą ir atiduos Peru televizijos kanalui. Likti čia toliau nėra reikalo. Polas ir Nikas jai pritarė: jie pasiilgę tikro maisto, tikrų lovų ir tikro oro — bent jau oro, kuriame būtų daugiau deguonies.

Išvykimo išvakarėse Kotenė po pietų išėjo pasivaikščioti už stovyklos, norėdama viską apmąstyti ir įvertinti. Užduotis buvo menka ir prastai apmokama. Nieko, kuo galėtų pasigirti ar papuošti savo darbų sąrašą. Turimos medžiagos ji net nemontuos — viską, kas nufilmuota, atiduos ir grįš namo.

Stovyklos pakraštyje ji pamatė tarp dviejų medžių pririštą hamaką ir jame išsitiesė. Ką ji darys grįžusi? Rodės, dabar ji gauna tik vieną šūdiną darbą po kito, ir net tuos retai.

Kotenė įsmeigė žvilgsnį į dangų.

— Ko gi tu iš manęs nori?

Ji nesimeldė — netikėjo, kad maldos gali padėti. Bet jai reikėjo atsakymų iš kažko — negyvo ar gyvo, didingesnio už ją pačią.

— Tik pasakyk, ko iš manęs nori.

Jai pasirodė, kad debesys patamsėjo.

— Gal duosi man ženklą? Tiks bet koks.

Kotenė užsimerkė pamaniusi, kad gali leisti sau mažumėlę nusnūsti.

— Greičiau ateikit! — pasigirdo šauksmas iš kitos stovyklos pusės. — Mes kai ką radom. Haku! Haku!

Netikėtai pažadinta iš apmąstymų Kotenė atsisėdo ir nuleido kojas ant žemės.

Daktaras Karlas Edelmanas už kelių žingsnių atsistojo ir padėjo ant sulankstomojo staliuko dirbinį, kurį apžiūrinėjo.

— Kas nutiko, Chosė? — paklausė ji.

Kotenė žiūrėjo, kaip Chosė įlekia į stovyklą. Ji jau žinojo, kad šis indėnas yra ne tik vedlys, bet podraug ir kasėjų prižiūrėtojas.

— Utqhay. Paskubėkit. Turit tai pamatyti. Eime. Haku.

Chosė vėl prašneko gimtąja kečujų kalba, kad suprastų visi jį girdintieji. Mostaguodamas rankomis jis šaukė:

— Mana ininan kay! Neįtikėtinas daiktas! Įsakiau niekam jo neliesti, kol ateisite jūs, daktare Edelmanai.

Chosė apsisukęs nurūko, Edelmanas nuskubėjo jam pavymui. Kotenė su prisidėjusiais prie jos Polu ir Niku patraukė iš paskos. Gal tas Chosė ekstazę sukėlęs daiktas padarys filmuotą medžiagą kur kas įdomesnę ir įtikins Peru televizijos kanalą duoti jai dar vieną užduotį.

Eidama dabar jau gerai pramintu taku Kotenė užuodė aitrų pūvančių lapų kvapą. Čia, taip aukštai, viskas buvo amžinai drėgna nuo debesų, kabančių iš visų kalnų pusių.

Netrukus iš rūko išniro pirmi griuvėsiai. Per kelias pastarąsias dienas buvo atidengtas nedidelis statinys, Edelmano manymu, skirtas apeigoms. Chosė nenustodamas šūkaloti atatupstas įbėgo į kasinėjimų vietą ir pasuko prie statinio.

Pasirodžius Edelmanui, kasėjai nutilo.

— Štai čia, — tarė Chosė modamas ranka į iškastą griovį apspitusius vyrus vario spalvos oda.

— Traukitės! — sušuko jis. — Kutiriy. Praleiskite daktarą Edelmaną!

Ekspedicijos vadovas atsiklaupė prie griovio.

— Teptuką! — paliepė jis ištiesdamas ranką.

Chosė lyg koks chirurgo asistentas padavė jam teptuką dešimties centimetrų pločio šeriais.

Karlas Edelmanas atsargiai nubraukė ploną rausvų žemių sluoksnį. Kotenė stovėdama už jo palinko į priekį, kad pamatytų, kas guli griovio dugne. Ji išgirdo, kaip jis klūpodamas pratisai įkvepia.

— Kas ten? — paklausė Kotenė, o per petį pasiteiravo Polo: — Filmuoji?

Šis linktelėjo galvą ir įjungė ryškų skaitmeninės Sony vaizdo kameros prožektorių. Tylus juostos sukimo mechanizmo gausmas sumišo su vėjo šniokštimu medžių viršūnėse.

Kai Kotenė vėl atsigręžė į Edelmaną, jos akį patraukė spindinti šviesų vaivorykštė. Net pro prilipusias žemes ji pamatė kažkokį daiktą, iš pažiūros visai nesiderinantį su šiais senovės paminklais. Jis sugavo saulės spindulius pro tankių debesų properšą ir atspindėjo juos akinamų spalvų kibirkštėlėmis.

Edelmanas išsitraukė iš kišenės mentelę ir atsargiai atkasė daikto kraštus.

Stiklas? — pamanė Kotenė.

Supurenęs žemes Edelmanas pakišo mentelę po radiniu ir jį kilstelėjo.

— Duokit į ką suvynioti.

Chosė išvertė paliepimą, ir vienas iš darbininkų atmetė archeologui rankšluostį.

Vikriai, kaip gali tik daugiametę patirtį turintis žmogus, Edelmanas iškėlė radinį ir įvyniojo į audeklą.

— Nuostabu, — sušnabždėjo jis. — Kai Ričardas su Maraja grįš, negalės...

— Kas čia? — paklausė Kotenė.

Edelmanas atsistojo glausdamas radinį prie krūtinės it suvystytą kūdikį.

— Per šitiek darbo metų nebuvau matęs nieko panašaus.

KRIŠTOLO LENTELĖ

Tamsai nusileidus virš kalnagūbrio oras atvėsdavo. Dienomis skaisčiai šviesdavo saulė, būdavo šilta, bet sutemus temperatūra nukrisdavo iki dešimties laipsnių Celsijaus ar dar žemiau. Kotenė sužvarbusi standžiai apsimuturiuodavo skranda su gobtuvu. Tokiais vakarais visžalį Peru mišką apgaubdavo ūkana ir paslapties šydas. Pasak Chosė, kai kurie čiabuviai tiki, kad debesyse yra vartai į kitą pasaulį.

Kotenė girdėjo prislopintus vietos kasėjų balsus, kai ji, Polas, Nikas ir Edelmanas susirinko apšviestame plote priešais šio palapinę. Tamsoje burzgė generatorius.

Edelmanas parodė gulinčias ant stalo dvi aplipusias žemėmis kriaukles su išgręžtomis skylėmis.

— Tai čavinų naudoti muzikos instrumentai — ragai, — paaiškino Edelmanas. — Žinoma, kad čavinai buvo pirmieji Peru gyventojai.

Tada jis paėmė įgaubtą per vidurį akmenuką, gulėjusį šalia kriauklių.

— Piesta. Tikriausiai naudota augalo, čia vadinamo vilką , sėkloms grūsti.

— Kas ta vilkai — paklausė Kotenė.

— Tai medis, žaltinis karolmedis. Čavinai pakepindavo haliucinogenines jo sėklas, paskui sutrindavo į miltelius. Jie naudodavo kaulų vamzdelius — arba įkvėpdavo miltelių pro juos, arba vienas kitam įpūsdavo į šnerves.

— Ką jums sakiau apie kokamedžio lapų uostymą? — tarė Nikas. — Šitie vyrukai gaudo kaifą tūkstančius metų.

— Iki šiandien nieko ypatinga šioje vietovėje neradome, — nekreipdamas dėmesio į Niko žodžius kalbėjo Edelmanas. — Aš apžiūrėjau griovyje rastą daiktą prieš pasikviesdamas parodyti jums.

Polas įjungė kameros prožektorių, o Nikas tuo metu sureguliavo savo nešiojamojo garso rašytuvo lygį ir iškėlė Edelmanui virš galvos prie gervės pritvirtintą mikrofoną. Kotenė bandė apeiti stalą, kad geriau matytų, bet Edelmanas buvo uždengęs radinį tamsiai geltona zomša.

— Kitos įžvalgos ir įrodymai bylojo, kad ši vietovė skiriasi nuo kitų, — gurkšnodamas neskiestą Glenfiddich viskį aiškino Edelmanas. Jis turėjo vienintelį stiklą stovykloje, nes pareiškė, kad būdamas konservatyviai auklėtas britas negali gerti gero viskio iš plastiko puodelio — nepridera.

— Kokie įrodymai? — paklausė Kotenė.

— Akivaizdžiausias, pirmas stulbinantis mūsų pastebėtas faktas buvo tas, kad po pirmųjų čia gyvenusių inkų buvo didelis laiko tarpas, kai čia niekas negyveno. Matyt, pirmieji čia gyvenę inkai staiga išsikraustė. Dingo. Nuo tų laikų žemėje nėra jokių radinių iki naujausio apsigyvenimo čia.