Линн Шоулз - Paskutinė paslaptis

— Kodėl jie taip išsidangino? — paklausė Kotenė.

— Geras klausimas.

— Gal juos išnaikino kita gentis, — spėjo Polas.

Edelmanas gūžtelėjo pečiais.

— Gal, bet nėra jokių kapų, jokių antkapių ar žmonių palaikų — tik neseniai čia gyvenusiųjų.

— Ar tai ne keistoka, turint galvoje, koks miestas didelis? — paklausė Kotenė.

— Kad nėra kapų — keistoka. Kad gyventojai dingo — keista, bet nėra negirdėta. Per istoriją tai nutiko nemažai kartų. Didelė kultūra ar civilizacija išnyksta tiesiog žaibiškai. Galbūt mums niekados nepavyks tiksliai išsiaiškinti, kas privertė tuos žmones palikti miestą. Geras ir, ko gero, jums žinomas pavyzdys yra jūsų Amerikos pietvakarių indėnai anasaziai.

— Uolų gyventojai? — pasitikslino Polas.

— Taip. Kaip daug senovės civilizacijų jie buvo išradinga, greitai sugebanti prisitaikyti tauta, staiga dingusi be jokio pėdsako. Gal taip įvyko dėl nederliaus, sausros, ligos ar konflikto.

Edelmanas linktelėjo Polui.

— Tiesa yra ta, kad niekas gerai nežino, kodėl kai kurios iš šių civilizacijų dingsta. Nesama jokių požymių, kad gyventojų būtų ėmę mažėti laipsniškai, o taip būtų atsitikę nederliaus ar sausros atveju. Vieną dieną jie čia, kitą — nė kvapo.

— Rodos, turint šiuolaikinį mokslą ir techniką tokios paslaptys turėjo būti išaiškintos, — tarė Kotenė.

— Taip atrodo, sutiko Edelmanas. — Kartais nedideli pavieniai būreliai gyventojų lieka, bet dažniausiai visi dingsta be pėdsako. Susimąstykit, pavyzdžiui, apie Atlantidą. Platonas rašė, kad tokios esama, bet jeigu ji buvo, kas jai nutiko?

Edelmanas pasukiojo galvą, pamasažavo kaklą, bet zomšos vis nenuėmė nuo radinio.

— Iš kai kurių kitų dirbinių, mūsų rastų čia, galima spėti, kad žmonių šioje vietovėje gyventa gal net tūkstančiais metų anksčiau už inkus ir čavinus, — kalbėjo archeologas. — Kai kurie radiniai byloja apie visai kitokią, kol kas nežinomą kultūrą. O dabar dar šis radinys. Šis neįtikėtinas gaminys sukelia dar didesnę maišatį sprendžiant apie šios vietovės gyventojus. Kai Ričardas ir Maraja grįš, reikės viską permąstyti.

— Ar kalbėjotės su jais? — paklausė Kotenė ir gurkštelėjo alaus Cristal. Šis perujietiškas alus ne itin malšino troškulį. Ji mieliau būtų išgėrusi savo mėgstamos degtinės Absolut, tad pasigailėjo nepasičiupusi poros miniatiūrinių buteliukų skrisdama iš Fort Loderdeilo į Limą. Nors jai labiausiai patikdavo gerti ją tiesiai iš šaldymo kameros, mielai būtų gurkšnojusi ir vakare atšaldytą vien vėsaus kalnų oro.

— Žinoma, — atsakė Edelmanas. — Skambinau jiems palydoviniu telefonu. Vos tik jie parengs prašymą dėl dotacijos, pirmu lėktuvu grįš į Limą. Ričardas pyktelėjo, kad nebuvo čia, kai aptikom radinį. Jis dirba vietoj atostogų. Darbas teikia jam malonumą.

Ričardas Hapsburgas — Jeilio universiteto antropologas, o jo žmona Maraja — prekiautoja meno kūriniais ir profesionali prašymų dėl dotacijų rašytoja. Jeilio archyvuose nagrinėdamas garsiojo tyrėjo Hiramo Binghamo 1911 metų ekspedicijos užrašus Ričardas aptiko paminėtą antrą vietovę. Binghamas nusprendė, kad ji nesvarbi, ir apie ją paskelbė per mažai informacijos, kad ja galėtų pasinaudoti kiti. Pasitelkęs į pagalbą naujausius terminio vaizdo technikos laimėjimus Hapsburgas ir jo Jeilio specialistų grupė nustatė labiausiai tikėtinas paslaptingos vietovės koordinates. Ištisas savaites kapoję tankią augalijos sieną, Hapsburgas, Edelmanas ir jų kasėjų komanda pagaliau išvydo pamirštą miestą.

— Štai kodėl man kyla tiek daug klausimų apie šią vietovę, — tarė Edelmanas. Vienu rankos mostu jis nutraukė zomšą ir vėl susmuko ant kėdės. — Pasigrožėkite.

Kotenė įsmeigė akis į daiktą ant stalo, ir jai atvipo žiauna iš pagarbios baimės.

Dirbinys buvo krištolinis — toks permatomas ir žvilgantis, kad galėjai palaikyti skystu. Jis buvo stačiakampis, maždaug penkiolikos ir dvidešimt penkių centimetro kraštinių, apie pustrečio centimetro storio.

— Gražu, — sušnabždėjo Kotenė. — Neapsakomai gražu.

Krištolas atspindėjo kameros prožektoriaus šviesą pluoštais, panašiais į visų vaivorykštės spalvų voratinklių gijas.

— Pereik čia, Polai, — tarė Kotenė neatitraukdama akių nuo dirbinio. Jo paviršius buvo išmargintas įmantriais ženklais. Viršuje kažkas išgraviruota — glifai4 ar simboliai — o apatinėje pusėje buvo taškų ir brūkšnių virtinės.

— Ar galiu paliesti? — paklausė ji.

Edelmanas linktelėjo ir kalbėjo toliau:

— Antropologiniai duomenys rodo, kad kvarco kristalai praeityje atliko ir vis dar atlieka svarbų vaidmenį Peru šamanų apeigose. Bet šis daiktas... nieko panašaus aš nė negalėjau įsivaizduoti. Gal jis paaiškina, kodėl jie taip žavisi kristalais. Ar jūs gerai išmanote apie kristalus, panele Stoun?

— Ne itin. Žinau tik pagrindinius dalykus iš mokyklos kurso.

Ji perbraukė pirštais nugludintą paviršių.

— Meistriškai pagaminta.

Kotenė išsitraukė iš kišenės skaitmeninę kamerą ir keletą kartų nufotografavo lentelę iš arti.

— Taip, — pritarė Edelmanas ir pasitraukė į šalį, kad Polas galėtų filmuoti geresniu kampu. — Lentelė sveria kiek daugiau negu keturis kilogramus. Manau, ji išpjauta iš vientiso kvarco kristalo. Pažiūrėjau pro didinamąjį stiklą ir nusprendžiau, kad ji išpjauta kryptimi, priešinga natūraliai kristalo ašiai. Visi dirbantys su kristalais, ypač skulptoriai, kuriantys iš kristalų, puikiai žino apie šią ašį — ji lemia molekulinę kristalo simetriją. Jei pjausi priešinga kryptimi, kristalas subyrės. Net šiuolaikiškiausios technologijos kristalams pjauti — itin modernūs lazeriai ir panašūs dalykai — ne visada sugeba atlikti šią užduotį.

— Bet ar ši lentelė nebuvo pagaminta prieš šimtus metų? — paklausė Kotenė.

— Matydamas tuos ženklus spėju, kad veikiau prieš tūkstančius, — atsakė Edelmanas.

Neatitraukdamas akių nuo lentelės jis patapšnojo pirštais į smakrą.

— Neseniai kalbėjau su Ričardu Hapsburgu telefonu ir klausiau, koks įrankis ar apdirbimo būdas galėjo būti panaudotas lentelei pagaminti. Jis perskambino man maždaug prieš pusvalandį. Sakė pasitaręs su kolegomis. Pradinė teorija: kristalas ir glifai turėjo būti išpjauti deimantais, o smulkesnės detalės išraižytos smėlio ir vandens mišiniu. Aišku, darydami išvadą jie rėmėsi mano pasakojimu, nes iš čia siųsti vaizdų neturiu galimybės.

Archeologas nutilo ir gurkštelėjo škotiško viskio.

— Jeigu jis teisus, teks spręsti dar vieną keblų galvosūkį: patyrusiam meistrui būtų neužtekę viso gyvenimo — būtų reikėję šimto metų ar daugiau — pabaigti tokį darbą.

Jis suglumęs mostelėjo į lentelės pusę.

— Nuostabu, bet aš nematau nė menkiausio įbrėžimo, iš kurio galėčiau spręsti, koks įnagis naudotas.

— Vadinasi, jūs sakote, kad šios krištolo lentelės tiesiog būti negali, — tarė Kotenė.

— Taigi. Hapsburgas buria patikimus bendradarbius vykti čionai, — atsakė Edelmanas. — Reikia, kad į šį dirbinį pasižiūrėtų visas būrys ekspertų.

— Ar jis jau kalbėjo su žiniasklaidos atstovais?

— Ne. Turėsime geriau patikrinti, tik tada galėsime paskelbti apie radinį.

Archeologas metė į ją supratingą žvilgsnį.

— Nesijaudinkite, panele Stoun. Jūs gausite teisę į išskirtinį reportažą.

Kotenei dingtelėjo: gal šis reportažas išgelbės jos karjerą. Jai reikėjo kuo daugiau tokių palankių progų.