Edelmanas nutilo ir įsmeigė akis į radinį.
— Bet įrašai šiame kristale nepasakoja apie Didžiojo tvano įvykius.
— Argi jūs ką tik nesakėte priešingai? — paklausė Polas.
— Ne visai, — atsakė Edelmanas. — Reikalas tas, kad įrašai lentelėje numato didžiulį potvynį. Jie skelbia, kad tvanas įvyks , ir pateikia konkrečių nurodymų, kaip jam rengtis.
— Atseit, pasistatykit didžiulį laivą ir poromis suvarykite į jį gyvūnus? — paklausė Kotenė.
— Taip, čia duodama konkrečių nurodymų, kaip pasistatyti didelį laivą, — braukdamas pirštu po kai kuriais glifais kalbėjo Edelmanas. — Tokį kaip Nojaus.
— Klausykit, aš augau JAV pietuose, juos dar vadina Biblijos zona, — tarė Polas. — Taigi mes linkę palaikyti fundamentalistus. Prisimenu, mane mokė, kad Didysis tvanas buvo sukeltas, nes Dievas norėjo išvalyti žemę nuo nusidėjėlių ir palikti joje vien Nojų su šeima.
Kotenė pastatė savo butelį alaus.
— Tuomet išeitų, kad Nojų buvo daugiau negu vienas.
Polas gurkštelėjo alaus ir sučepsėjo.
— Sakėte, ši tauta klajojo po visą pasaulį. Iš kur jūs žinot: gal kažkas davė lentelę Nojui? O gal jis ją padarė ar kas kitas jo užsakymu. Kaip vadovą ar kažką panašaus. O paskui kas nors atgabeno lentelę čia.
— Glifai, — priminė Edelmanas. — Nojus nebūtų mokėjęs nei juos parašyti, nei perskaityti.
Polas šiek tiek susigėdusiu veidu patraukė pečiais.
— Jei paaiškėtų, kad įrašas yra Didžiojo tvano čia, Peru, pranašystė, — tarė Kotenė, — tuomet spėjimas apie kelis Nojus paneigtų Biblijos pasakojimą apie Nojų.
— Fundamentalistai nenudžiugs, jei šis atradimas sudirbs Pradžios knygą, — tarė Polas ir atsigręžė į Kotenę. — Čia visiška priešingybė tavo istorijai apie fosiliją, patvirtinančią, kad žemę sukūrė Dievas.
Jis meiliai nusišypsojo ir pridūrė:
— Tu įsitikinusi, kad nori eiti šiuo keliu?
— Šiuo metu man nieko kito nelieka.
Kotenė pažiūrėjo į Edelmaną.
— Polas išsakė vertą dėmesio mintį dėl tų kelių Nojų, tiesa?
— Taip, — pritarė archeologas. — Bet tai dar ne viskas. Svarbu ne vien tai, kas čia parašyta. Mes turime tūkstančių metų senumo daiktą su įrašu kalba, susidedančia iš įvairių simbolių, bet nė vienas jų nėra būdingas jokiai kultūrai. Geriausiu atveju senovės meistrui būtų reikėję dirbti visą gyvenimą, kol būtų baigęs įrašą, bet ir tai tik jeigu būtų turėjęs labai tikslius deimantų pjaustymo ir panašius įrankius. O įraše pranašaujamas įvykis, kaip tradiciškai manoma, nutikęs daugiau kaip prieš penkis tūkstančius metų.
Edelmanas mostelėjo į krištolo lentelės pusę.
— Vadinasi, svarbiausias klausimas — ne kas joje parašyta, bet kas padarė įrašą?
Kotenė pajuto, kad jos širdis ima plakti su pertrūkiais.
— Galbūt mes matome Dievo braižą.
RŪKAS
Buvo tamsu nors į akį durk ir šalta, kai palapinėje-valgykloje Edelmanas, Kotenė, Polas ir Nikas sėdėjo prie didelio sulankstomojo stalo ir valgė ypatingą atsisveikinimo vakarienę.
— Reikėjo nusisamdyti virėją amerikietį, o ne čiabuvį, — tarė Polas. — Kažin ar kada įprasiu valgyti jūrų kiaulytes.
— Negalvok, kad čia jūrų kiaulytė, — mokė Kotenė. — Vadink ją perujietiškai — kuy — gal padės. Po teisybei, man visai skanu.
— Viskas priklauso nuo to, prie ko esi įpratęs, — įsiterpė Edelmanas ir pasmeigė šakute bulvyčių. — Žinot: moterims dažniau negu vyrams vienas ar kitas dalykas kelia pasidygėjimą. Gamta sukelia mums pasišlykštėjimą ir šitaip apsaugo nuo ligų. Išeina, kad moterys turi būti jautresnės — jos juk gimdo vaikus ir prižiūri kitus. Mokslininkai, atlikę tyrimą Jungtinėje Karalystėje, nustatė įdomų faktą: su amžiumi mažėjant gebėjimui pratęsti giminę, silpsta ir dygėjimosi pojūtis.
Polas pabaksnojo šakute į išpleiktą kuy, nesiryždamas pirmą kartą atsikąsti.
— Jei dabar būtume Korėjoje, galėtume užsisakyti puikios sriubos, vadinamos bosintang, — postringavo Edelmanas.
— Nedrįstu nė klausti, iš ko, — tarė Polas.
— Iš Brisiaus, — atsakė Kotenė ir amtelėjo.
Polas sudejavo.
— Galiu duoti tau universaliuosius adresus svetainių, skelbiančių egzotiškų valgių receptus, — tarė jam Edelmanas.
— Pasuoju, — knaibydamas kuy šakute tarstelėjo Polas.
Nikas palinko prie Kotenės ir sušnabždėjo jai į ausį:
— Tau tas visažinis šiknius baigia įgristi taip pat kaip ir man?
Atsakydama į klausimą Kotenė vos pastebimai linktelėjo. Jai irgi nusibodo Edelmano nuolat rodoma enciklopedinė išmintis, bet ji žinojo, kad šeimininką reikia gerbti.
Ji atsisuko į Polą.
— Nagi. Nebūk toks ištižėlis, — paragino. — Atsikąsk gabaliuką.
— Taip, brolau, atsikąsk, — antrino Nikas. — Aš pats mirštu iš alkio. Po velnių, dabar sudoročiau į šiaurę traukiančios lamos pietinį galą.
Jis susikišo nemenką gabalą mėsos į burną.
— Mmmm — gardumėlis!
Polas pakėlė šakutę.
— Tuoj sakysit man, kad skonis kaip vištienos, ar ne?
— Argi viskas neturi vištienos skonio? — pajuokavo Edelmanas.
— Gal ankstesniame gyvenime aš... kaip čia pasakius... gimdžiau vaikus ir prižiūrėjau aplinkinius, — tarė Polas. — Rupūs miltai, aš net negaliu nuryti sojų varškės, o dabar turiu valgyti... kuy.
Jis atsipjovė gabaliuką ir iš lėto pakėlė prie burnos.
Nikas kiek galėdamas plačiau išsišiepė kramtydamas antrą kąsnį, nurijo ir užsigėrė vandeniu iš butelio.
— Įsivaizduok, kad dalyvauji realybės šou, o pagrindinis prizas — milijonas žalių.
Polas įsidėjo kąsnelį į burną. Akimirką dvejodamas palaikė šakutę, paskui dantimis nubraukė nuo jos jūrų kiaulytės mėsą. Jo nosis išraudo, susiraukė, žandikauliai lėtai pajudėjo.
— Sakyčiau, visai nieko, — vis dar kramtydamas tarė jis. Galop nurijo.
Edelmanas pakėlė savo butelį vandens.
— Už gyvenimą ekstremaliomis sąlygomis, jaunuoli.
Kotenė išgirdo spygtelint toje pusėje, kur degė kasėjų laužas, nors vis labiau tirštėjančiame kalnų rūke blausaus jo švytėjimo jau nebebuvo matyti. Ji žinojo, kad darbininkai kaip ir kiekvieną vakarą linksminasi, tik gerdami šį tą stipresnio už vandenį — naminukę, kurios išsivirdavo kasdien.
— Norėčiau pasiūlyti tostą, — tarė Nikas. — Už atrastą daktaro krištolinį dirbinį ir už Polo ką tik pajustą potraukį leistis į kulinarines avantiūras.
Jis aukštai iškėlė vandens butelį ir ėmė pasakoti:
— Kai aludę uždarė nakčiai, ant grindų liko balutė išlieto Guinness alaus. Tada iš savo urvelio išlindo mažytis rudas peliukas. Jis pastovėjo blausioje mėnesienoje, nulaižė nuo grindų putotą skystį ir atsitūpė. Paskui kiaurą naktį girdėjai peliuką riaumojant: „Atveskit man, velniai rautų, tą katiną!“
Polas su Edelmanu nusijuokė, Kotenė papurtė galvą.
— Į sveikatą! — iškėlusi savo butelį tarė ji.
— Mums reikia to skysčio, kurį kas vakarą geria mūsų draugai, — tarė Nikas ir mostelėjo galva į besijuokiančių ir rėkaujančių kasėjų pusę.
— Tai eik ir paprašyk Chosė, kad pasidalytų su tavim, — pasiūlė Polas. — Jis man sakė, kad jie ką tik jo vėl išsivirė.
— Gal taip ir padarysiu, — stodamasis tarė Nikas. Jis palygino delnais kelnes ir dingo rūke.
Kotenė išsitraukė skaitmeninį fotoaparatą ir kelis kartus nutraukė Polą, baigiantį valgyti jūrų kiaulytę.
Читать дальше