Линн Шоулз - Paskutinė paslaptis

— Dabar tikrai turėsi kuo pasigirti, — tarė ji kišdamasi aparatą atgal į laisvų darbinių kelnių kišenę. — O aš turėsiu įrodymą.

Netrukus grįžo Nikas, nešinas panašiu į viskio buteliu tamsios odos dėkle. Kai jį iškėlė norėdamas visiems parodyti, Kotenę tiesiog apkerėjo margaspalviai dėklo gražiniai. Vienoje pusėje buvo užrašas Lineas de Nazca ir keli garsieji Naskos piešiniai: beždžionė, voras ir paukštis. Kiti paveiksliukai vaizdavo tolumoje dunksantį kalną snieguota viršūne ir spalvingai apsitaisiusią čiabuvę.

— Net gydytojas nebūtų išrašęs nieko geresnio, — išsišiepdamas iki ausų tarė Nikas. Jis išdalijo popierinius puodelius, atkimšo butelį ir kiekvienam po truputį įpylė. — Daktare, Chosė sakė, kad nuo šito bizalo ženklai ant lentelės bemat pasidarys krištolo aiškumo. Pagavot mintį? Krištolo aiškumo.

Polas pakėlė savo puodelį.

— Už Didįjį tvaną. Oi — ir už Nojų, velniškai sumanų laivų statytoją.

— Į sveikatą, — tarė Edelmanas. — Už visus Nojus.

Kotenė gurkštelėjo kelis lašus ir vos nepaspringo. Nieko panašaus į švelnų, aksominį jos mėgstamos švediškos degtinės skonį — veikiau atrodė, kad burnoje skutimosi peiliukai. Pirmą gurkšnelį nurijo vargais negalais, bet paskui pajuto ganėtinai malonų aiškiai juntamą pipirų prieskonį. Be to, gėrimas buvo stiprus ir nurytas sušildė iki pat skrandžio.

— Turiu pasakyti, neblogas — nors iš pradžių patiri šoką, — tarė Edelmanas ir ištuštino puodelį.

— Dar daug liko, daktare, — ištiesė butelį Nikas.

— Ką gi, — atsakė Edelmanas, — dar vienas gurkšnis nepakenktų.

— Taip, už visus Nojus, — pakeldama puodelį tarė Kotenė ir atsisuko į Edelmaną. — O kas kitoje lentelės dalyje — po tvano pranašystės? Ką sako tie taškai ir brūkšniai?

— Aš šiaip taip sugebėjau iššifruoti tik viršutinę lentelės dalį, — atsakė Edelmanas. — Man pasisekė: perskaičiau sunkiai atpažįstamus glifus. Aišku, padėjo ir tai, kad žinojau pasakojimą apie tvaną. Bet glifai nutrūksta lentelės viduryje, po įspėjimo, kad Dievas išvalys žemę antrą kartą, tik ne tvanu. Toje vietoje keičiasi visi lentelės rašmenys — glifų nebelieka. Atrodo, tie taškai ir brūkšniai grafiškai vaizduoja kažkokį kipą. Bet aš neišmanau apie šių ženklų vartojimą kalbai perteikti. Galiu tik spėti: kadangi pirmoje pusėje aprašomas Didysis tvanas ir kaip jį išgyventi, antroje, ko gero, kalbama apie panašius dalykus. Gal apie ką nors dramatiška — pavyzdžiui, kaip užkirsti kelią Armagedonui. Paskutinis dalykas, kurį man pavyko suprasti iš glifų — neva antras nusidėjėlių valymas dar tik įvyksiąs ir jam vadovaus angelo dukra.

Kotenė Stoun įsvirduliavo į savo palapinę. Ji vos laikėsi ant kojų, sunkiai kvėpavo. Išgėrus vienintelį puodelį naminės, jai ėmė suktis galva. Bet stipraus vietinio gėrimo padarinius nustelbė ką tik pasakyti Edelmano žodžiai.

Vadovaus angelo dukra.

Pilvą ėmė raižyti diegliai; pulsuojančiomis bangomis jie pasklido po visą kūną. Kotenei akyse ėmė temti, pirštų galiukai sudilgsėjo tarsi palietus elektros lizdą. Ji ėmė kvėpuoti rieškučiomis užsidengusi nosį ir burną, kad nuo per gilaus kvėpavimo pavojingai nesumažėtų anglies dvideginio kraujyje. Bandydama sutramdyti pašėlusiai besidaužančią širdį, Kotenė iš paskutiniųjų stengėsi tolygiai kvėpuoti ir atsipalaiduoti.

Nors apimta panikos, ji girdėjo tolumoje Edelmaną, Polą ir Niką. Jie juokėsi ir plepėjo — veikiau kažką sapaliojo.

Kotenė pasirausė rankinėje ir galop rado plastikinį buteliuką su ativano tabletėmis. Mintyse keikdamasi vargo bandydama atsukti kamštelį, sukonstruotą taip, kad negalėtų atidaryti vaikai. Galop kamštelis pasidavė, ir Kotenė išbėrė tabletes į delną. Tada vieną įsikišo giliai į burną. Sukaupusi visas jėgas nurijo tabletę kartu su seilėmis. Paskui subėrė kitas tabletes atgal į buteliuką, krito ant sulankstomosios lovos ir delnais užspaudė smilkinius, nes jie trinkčiojo kaip timpanas. Dingtelėjo mintis, ar krūtinę jai vis labiau gniaužia todėl, kad tuoj ištiks širdies smūgis.

Kotenė nejudėdama gulėjo, kaip jai pasirodė, valandą, kol galvoje nustojo smilksėti. Nors kalnų oras buvo vėsus, ją pylė prakaitas — ji niekaip negalėjo išmesti iš galvos Edelmano žodžių.

Vadovaus angelo dukra.

Tolumoje girdėjo Edelmano balsą. Jo taisyklinga angliška tartis buvo kažkokia groteskiška, neaiški. Ar jos palydovai vis dar nemiega? Nejaugi dar linksminasi?

Edelmanas sušuko jos vardą — klausė, ar iš rūko išniro ji.

Tada jis suriko.

JONVABALIAI

Būkite blaivūs, budėkite!

Jūsų priešas velnias

kaip riaumojantis liūtas

slankioja aplinkui,

tykodamas ką praryti.

— PETRO PIRMAS LAIŠKAS, 5, 8.

Kotenė atsisėdo lovoje ir tamsoje nieko nematydama nuleido kojas ant žemės. Ar Edelmano riksmas nebus jai tik pasivaidenęs? Greičiausiai taip ir buvo, nusprendė.

Ji atsistojo ir netvirtai laikydamasi ant kojų perbraukė veidą delnu — oda buvo šalta, lipni, plaukai kiaurai permirkę.

Pagrabinėjusi po lova rado žibintuvėlį. Nuspaudusi jungiklį pamatė, kad palapinėje tvyro tirštas rūkas: žibintuvėlio šviesa vargais negalais prasimušė iki palapinės angos vos už poros metrų. Ją gaubė debesis — drėgmės lašeliai. Žibintuvėlio šviesoje jie judėjo iš lėto it planktonas vandenyno gelmėse.

Kotenė atidengė palapinės angą, išėjo į lauką ir pajuto vėsą. Tik ji buvo nepanaši į tą, kurią čia jusdavo dėl kalnų aukštumo.

— Daktare Edelmanai! — sušuko ji. — Polai! Nikai!

Jokio atsako.

Tie kvailiai nusitašė kaip pėdai ir nusprendė ją pagąsdinti. Jai tai neatrodė juokinga. Aišku, jie negalėjo žinoti, kaip ją sukrėtė Edelmano išversti žodžiai. Jei būtų žinoję, nebūtų krėtę tokių kvailų pokštų. Ji kaip galėdama slėpė savo reakciją, atsiprašė iš vakarėlio — girdi, per daug išgėrė ir nekaip jaučiasi. Matyt, jie buvo pernelyg įkaušę ir nesuprato, kad kažkas dar jai negerai.

Ji pamatė iš tolo besiartinančią švieselę. Tie mulkiai bando prie jos prisėlinti, bet juos išduoda žibintuvėliai. Ji nenorėjo, kad jie suprastų, kaip ją išgąsdino jų išdaiga.

— Užteks, vyručiai. Žinau, ką jūs sumanėt, — sušuko ji.

Švieselė sustiprėjo, iš šviesiai oranžinės virto ryškiai rožine, paskui skaisčiai raudona. Tada pasigirdo nerimą keliantis plazdenimas — lyg burių audroje.

Staiga iš tiršto kalnų rūko iššoko Chosė — bent jau ji pamanė, kad čia jis, — tačiau jis buvo apsiaustas liepsnų, todėl negalėjo būti tikra.

— Chosė! — suspigo ji, kai jis pralėkė pro šalį ir vėl dingo tamsoje. Vadinasi, čia ne išdaigos.

— Viešpatie, kas čia darosi?! Polai! Nikai!

Kur jie?!

Tuomet stovyklą perskrodė kiti riksmai. Vienas balsas panėšėjo į Niko, bet ji nebuvo įsitikinusi.

Kotenė suvokė, kad iš rūko vėl kažkas artinasi — iš tamsios debesų sienos išniręs kažkoks švytintis daiktas.

Jonvabaliai.

Čia, aukštai kalnuose, Kotenė pamatė tūkstančius žibukų. Blyksinčiu kamuoliu jie sklendė prie jos, kol galop ėmė suktis aplink švytinčiais ratais. Nepaliaudami suktis jie skrido vis arčiau, kol ji pajuto orą srūvant oda. Atrodė, kad skrisdami jie skleidžia karštį. Užuodusi į jokį kitą nepanašų sieros tvaiką, ji užsispaudė delnu nosį ir burną. Tada ėmė pašėlusiai talžyti tuos šviesos taškučius. Jie zvimbė visai šalia, tarsi norėdami rasti būdą prasiskverbti pro odą, į ją įlįsti. Nors Kotenė įsakinėjo kojoms judėti, jos neklausė, o rankos staiga bejėgiškai nusviro, ir žibintuvėlis krito ant žemės. Jai neužteko jėgų net užmerkti vokus. Ji buvo paralyžiuota. Kas kaltas dėl jos būklės — jonvabaliai ar jos baimė? Akimirką jai dingtelėjo, ar ji išvis kvėpuoja.