Линн Шоулз - Paskutinė paslaptis

— Padaryk keletą kadrų ir fotoaparatu, — paprašė ji Polo.

Jis padėjo vaizdo kamerą į šalį ir ėmė fotografuoti skaitmenine Kodak kamera. Kai padarė užtektinai kadrų, linktelėjo Kotenei. Ši davė jam ir Nikui po butelį Crista l .

— Dabar jau ėmėme stumtis į priekį, — jiems susidaužus buteliais tarė Nikas.

Kotenė atsigręžė į Edelmaną, bet pamatė, kad šis giliai susimąstęs. Jis sėdėjo atsitraukęs kėdę toliau nuo stalo ir purtydamas galvą spoksojo į lentelę.

— Kas? — priėjusi prie jo paklausė Kotenė. — Dar kas nors?

Jis nurijo dar gurkšnį škotiško viskio, paskui antrą ir ištuštino stiklą.

— Jei aš suprantu šituos glifus...

— Norite pasakyti, žinote, kas jais parašyta?

— Daugmaž, — atsakė jis pirštu apvesdamas lentelės viršutinės dalies ribas. — Savo interpretaciją grindžiu tuo, kad šie glifai kažkiek panašūs į senovinius zapotekų ir majų užrašus. Visuose ankstyvuose Mezoamerikos raštijos paminkluose naudojami sudėtingi kvadratiniai paveikslėliai.

— Mezoamerikos? Mes esame Pietų Amerikoje, — paprieštaravo Kotenė.

— Taip, bet pasak naujausios teorijos, visos tos senovės tautos keliavo kur kas daugiau, negu anksčiau buvo manoma. Ar ši lentelė pagaminta čia, ar buvo atgabenta iš kur kitur? Į šį klausimą kol kas negaliu atsakyti.

— Vadinasi, jūs nemanot, kad ją pagamino inkai ar čavinai? — paklausė Kotenė.

— Tokios rašto kalbos jie neturėjo, — atsakė archeologas.

— Bet ją turėjo kažkokia tauta, senesnė už čavinus? Iš jūsų žodžių supratau, kad šie rašto kalbos neturėjo, — neatlyžo Kotenė.

— Tikrų tikriausia mįslė, ar ne? — atsakė Edelmanas.

Polas prisikišo alaus butelį prie lūpų, nurijo gurkšnį ir paklausė:

— Jūs teigiate, kad žmonės, pastatę Maču Pikčų ir šį rūmų bei observatorijų kompleksą, neturėjo rašto kalbos?

Edelmanas atlaidžiai nusišypsojo.

— Būtume naivūs, jei manytume, kad rašyti — tai išdėstyti žodžius rašikliu ir rašalu, kaip mes tai darom. Egiptiečiai naudojo akmenį ir papirusą, šumerai ir babiloniečiai rašydavo molyje. O inkai naudojo visai kitą būdą ir medžiagą, ir tai visai logiška, nes jie garsėja savo audiniais. Jie naudojo kipą — mazgelius ant virvučių ir siūlų. Anksčiau buvo manoma, kad kipai tėra apskaitos būdas, bet neseniai atlikti tyrimai rodo, kad tai galėjo būti trimatė rašto kalba, išreikšta septynženkliu dvejetainiu kodu. Ši kalba labai sudėtinga. Neužmirškite: mūsų kompiuterių veikimo pagrindas — taip pat dvejetainiai kodai.

— Inkai naudojo tą pačią technologiją kaip ir šiuolaikiniai kompiuteriai? — nustebo Polas.

Edelmanas linktelėjo.

— Pavyzdžiui, kai rašome elektronines žinutes, kompiuteryje jos egzistuoja kaip aštuonių skaitmenų deriniai — dvejetainis kodas, sudarytas tik iš vienetų ir nulių. Užkoduota žinutė siunčiama į kitą kompiuterį. Šis „išverčia“ ar vėl iškoduoja ją į siuntėjo spausdintą tekstą. Tokią sistemą inkai išrado mažiausiai penki šimtai metų anksčiau, negu Bilas Geitsas paleido į apyvartą Microsoft programinę įrangą.

— Gal mes nesam tokie protingi kaip tariamės, — balsu svarstė Nikas.

— Tikrai nesam, — pritarė Edelmanas. — Veikiau pasipūtę. Ispanai aprašo, kaip sučiupo inką, bandantį paslėpti kipą. Indėnas paaiškino, kad jame surašyti visi geri ir blogi dalykai apie jo gimtinę. Užuot išsaugoję kipą, ištyrę ir iš jo pasimokę, per savo pamaldumą ir tariamą išmintingumą konkistadorai jį sudegino kaip stabmeldžių garbinamą relikviją ir nubaudė vargšą čiabuvį už tai, kad jį turėjo. Tai, kas buvo padaryta toms Naujojo pasaulio kultūroms Dievo vardu, yra žvėriškumas, kurį mes linkę užmiršti. Jos buvo nušluotos nuo žemės paviršiaus.

Edelmanas vėl palinko ir ėmė apžiūrinėti ženklus ant lentelės. Tuo pat metu jis kažką rašė bloknote ir be perstojo purtė galvą, tarsi negalėtų patikėti tuo, ką rašo.

— Kas čia darosi? — kumštelėjęs alkūne Kotenei paklausė Polas.

Kotenė patraukė pečiais.

— Kas, jūsų manymu, čia parašyta? — paklausė ji.

Edelmanas iš karto neatsakė — rašė toliau. Polas klausiamai pažvelgė į Kotenę; jie abu kantriai laukė.

Galop Edelmanas pakėlė akis.

— Jei kažkas prieš tūkstančius metų ėmėsi tokios neįtikėtinai sunkios užduoties sukurti šį įstabų daiktą, jis tikriausiai norėjo pasakyti ką nors labai išmintinga — sutinkate?

Kotenė pakėlė galvą: ji pastebėjo, kad kalnų rūkas aplink tirštėja.

— Taip, — tarstelėjo ji.

— Kaip sakiau, turiu tik apytikslį vertimą, pagrįstą panašiais glifais, kuriuos tyriau, — kalbėjo toliau Edelmanas. — Vis dėlto nuostabiausias dalykas, padedantis man suprasti tuos ženklus, yra tas, kad žinau, kas norėta pasakyti. Tą žinią jau esu girdėjęs, jūs taip pat. Pats krištolas savaime yra neįtikėtina mįslė. Bet šitaip stulbina ne vien žinia, išraižyta lentelėje, o faktas, kad ją rašiusysis iš anksto žinojo apie šį konkretų įvykį.

— Apie kokį įvykį? — paklausė Polas.

— Apie Didįjį tvaną ir Nojaus laivą.

VENATORI

— Pone Vajatai, noriu padėkoti, kad atėjote, nors pakviečiau prieš tiek mažai laiko, — tarė arkivyskupas Felipė Montiagras, Vatikano apaštališkasis nuncijus Jungtinėse Amerikos Valstijose.

— Mane suintrigavo jūsų skambutis, Jūsų Ekscelencija, — atsakė Tomas Vajatas. Jis paspaudė ranką arkivyskupui, aukštam vyrui juodu kostiumu. Iš baltos stačios apykaklės buvo matyti, kad jis dvasininkas, bet niekas jo išorėje nerodė jo diplomatinio rango ar padėties Romos kurijoje.

Vajatas ilgai spėliojo, kodėl tokio aukšto rango diplomatas pakvietė jį atvykti į Vatikano ambasadą dėl siūlomo darbo, kaip jis pamanė, — Šveicarų gvardijoje. Nuo Virgin Atlantic lėktuvo sudužimo prieš metus jis šimtus kartų svarstė, ar neturėtų mesti darbo. Ištisas savaites po to, kai lėktuvas buvo numuštas, jis naktimis nemiegodavo: svarstydavo, ką dar galėjo padaryti, kad įtikintų lakūną apsigalvoti ir nesižudyti. Jis ir anksčiau buvo patyręs keletą nesėkmių, bet dažniausiai susijusių su vienu įtariamuoju ar teroristu. Jos nė iš tolo neprilygo žūčiai 280 nekaltų žmonių, skridusių 45-uoju reisu.

Montiagras mostu paragino Vajatą sėstis, o pats perėjo į kitą rašomojo stalo pusę.

— Nedažnai mums kyla tokių ypatingų poreikių ir galime rasti jūsų lygio ir patirties žmogų.

Šie du vyrai sėdėjo šiuolaikiškame, bet kukliai apstatytame kabinete, įsikūrusiame Vatikano valstybės ambasados Vašingtone, Masačiusetso prospekte, antrame aukšte. Erdvus kabinetas medžio plokštėmis apkaltomis sienomis buvo belangis. Ant sienos Montiagrui už nugaros kabojo didelis popiežiaus portretas.

— O kokie tie ypatingi jūsų poreikiai? — paklausė Vajatas. — Maniau, kad šveicarų gvardiečiu gali tapti tik Romos katalikas, turintis Šveicarijos pilietybę.

— Jūs teisus, pone Vajatai. Ir jeigu samdyčiausi jus į gvardiją, jūs tikrai neatitiktumėte reikalavimų. Bet Vatikano saugumą užtikrina ne vien ši institucija.

Vajatas smalsiai dirstelėjo į Montiagrą spėliodamas, kur šis suka. Nusikaltėlių psichologijos ir tarptautinės teisės mokslinius laipsnius turintis Vajatas pastaruosius septynerius metus dirbo Valstybės saugumo agentūros vyresniuoju ekspertu, žmogaus elgesio analitiku Fort Mide, Merilando valstijoje. Montiagras paskambino, kai po darbo dienos Vajatas buvo beišeinąs namo. Gal čia buvo proga susitvarkyti gyvenimą, atsikratyti tos lėktuvo katastrofos šešėlio. Vajatui dingtelėjo, kad darbas Vatikano saugumo sistemoje gali būti kaip tik ta permaina, kurios jam dabar reikia.