Линн Шоулз - Paskutinė paslaptis

— Jei siūlote man darbą ne Šveicarų gvardijoje, tai kokį? — paklausė Vajatas.

— Ar žinote apie Venatori? — klausimu į klausimą atsakė Montiagras.

— Be abejo, Jūsų Ekscelencija. VSA — Valstybės saugumo agentūra — reguliariai keičiasi informacija ne tik su FTB ir CŽV, bet ir su šiuo Vatikano žvalgybos padaliniu.

— Puiku, — atsakė Montiagras. — Venatori yra popiežiaus sosto agentūra, renkanti informaciją. Jai patikėta informuoti popiežių apie tarptautinius reikalus. Agentūra apdoroja jūsų agentūros kasdien siunčiamus duomenis. Jūs žinote, kad mes kasdien rengiame ataskaitas, perduodamas VSA ir kitoms Vakarų agentūroms.

Vajatas linktelėjo. Jam toptelėjo, kad apie Venatori žinoma mažai — be to, kad tai viena iš seniausių šnipų organizacijų pasaulyje.

— Mes manome, kad šioje organizacijoje mums trūksta vienos srities analitiko. Skirtingai negu šveicarų gvardietis, Venatori agentas neprivalo būti katalikas. Yra šalių, kur mūsų agentai net nėra krikščionys. Suprantate, pone Vajatai, popiežiaus sostas vadovaujasi žmonių ir Dievo įstatymais. Kartais mes pernelyg pasineriame į savo reikalus ir pamirštame, kad esama dalykų, kuriuos galima ir būtina aiškinti logika bei faktais. Mes tikimės, kad toks žmogus kaip jūs padėtų mums neatitrūkti nuo tikrovės analizuojant duomenis ir informaciją.

Tikrai keistas pasiūlymas, pamanė Vajatas. Kodėl jie susirado jį, o ne ką kitą?

— Labai gerbiu jus dėl jūsų rango ir popiežiaus sostą dėl jo padėties tarptautinėje bendrijoje, bet nelabai suprantu, kokioms užduotims jums gali reikėti tokio žmogaus kaip aš.

Montiagras sunėrė pirštus ir pasidėjo rankas ant stalo.

— Keletą pastarųjų metų mes stebime, kaip jūs deratės dėl įkaitų paleidimo ir su žudytis pasirengusiais fanatikais. Stebėjome, kaip geroje dešimtyje incidentų šioje šalyje ir svetur derėjotės su teroristais. Vatikanui svarbu gelbėti žmonių gyvybę.

— Esu dėkingas jums už pasitikėjimą, bet man ne visuomet pavyksta. Esu patyręs ir nemažai nesėkmių.

— Mes tai suprantame, — atsakė Montiagras. — Ir žinome, kad jūs labai skausmingai reagavote, kai buvo numuštas Virgin Atlantic lėktuvas.

Vajatui užgniaužė kvapą. Jis vylėsi, kad Montiagras šios temos nebetęs.

— Mums daro įspūdį tai, kad JAV vyriausybė tiek pasitiki Tomu Vajatu, kad kviečiasi jį kritiškiausiose situacijose.

Tam, kad savo darbą mestų dėl kito, Vajatas turėjo geriau suprasti, koks tas naujasis darbas.

— Vis dar nesuprantu, kokiais pranašumais galėčiau jums padėti. Jūs nekariaujate. Jūs neturite reguliariosios kariuomenės, jums nekyla jokių fizinių grėsmių — nekalbėsiu apie religinius fanatikus, su kuriais visi susiduriame kasdien.

— Gal taip, o gal ir ne, — atsakė arkivyskupas ir padėjo delnus ant stalviršio. — Deja, jūs klystate visais savo paminėtais klausimais, susijusiais su karu, armijomis ir fizinėmis grėsmėmis popiežiaus sostui. Pavyzdžiui, kalbant apie karą, mes...

Sučirškė Vajato mobilusis telefonas. Analitikas išsitraukė jį iš dėklo, pritvirtinto prie diržo, ir pamatęs skambinančiojo pavardę iškėlė ranką prašydamas arkivyskupo patylėti.

— Labai atsiprašau, Jūsų Ekscelencija, bet turiu atsiliepti — skambina iš agentūros.

— Suprantu, — atsakė Montiagras.

Vajatas atsistojo, paėjėjo toliau nuo stalo ir tik tada nuspaudė pokalbio pradžios mygtuką. Kurį laiką įdėmiai klausėsi, paskui vėl atsigręžė į arkivyskupą.

— Jūsų Ekscelencija, ar turite čia televizorių? Praneša naujieną, kurią, manau, mudu abu turėtume pamatyti.

— Žinoma, — atsakė Montiagras, atsistojo ir atidarė didelę spintelę. Ten stovėjo televizorius didžiuliu ekranu. Nuncijus nuspaudė pultelio mygtuką, ir ekrane pasirodė garso lydimas vaizdas iš Palydovinių žinių tinklo studijos.

Pirmi kadrai buvo masyvaus ugnies kamuolio, lekiančio nakties dangumi. Nors nebuvo matyti jokių orientyrų, Vajatas spėjo, kad skrisdamas užsiliepsnojo ir sudegė kažkoks didelis daiktas.

— Šis vaizdas nufilmuotas netoli rytinės Afrikos pakrantės, — pranešė diktorius. — Jūs matote, kaip tarptautinė kosminė stotis tampa nevaldoma ir sudega atmosferoje. Įspūdingas reginys nakties danguje buvo matomas tūkstančių kilometrų spinduliu. Apie šią siaubingą tragediją sužinojome, kai Rusijos kosminė agentūra pranešė, kad trijų žmonių įgula — JAV karinio jūrų laivyno kapitonas, Rusijos karinių oro pajėgų pulkininkas ir rusų kosmonautas — išvedė stotį iš orbitos ir visi nusižudė. Netrukus stotis krito į Indijos vandenyną.

Arkivyskupas Montiagras atrodė sustingęs. Jis negalėjo atplėšti akių nuo vaizdų ekrane.

— Neįtikėtina, — tarė per tą laiką prie jo priėjęs Vajatas.

— Tiesą sakant, nieko čia neįtikėtino, — atsigręžęs į analitiką tarė arkivyskupas ir uždėjo delną Vajatui ant rankos. — Dėl to, pone Vajatai, jus čia ir išsikvietėme.

MŪŠIO LAUKAS

Montiagras pritildė televizoriaus garsą.

— Nesuprantu, Jūsų Ekscelencija, — tarė Vajatas.

— Netrukus suprasite. Tomai, mes kariaujame. Kas akimirką, kas sekundę, kiekvienu įkvėptu oro gurkšniu, mes kaunamės dėl savo gyvybės — dėl savo sielos. Tas karas toks pat tikras, siaubingas, skausmingas ir kruvinas, kaip ir vykstantys dešimtyje kitų šios planetos vietų. Karas, į kurį mes įsivėlę, prasidėjo seniai. Ir jis nesibaigs, kol laimės viena pusė — tikintieji žmogaus gerumu ar matantieji vien tamsą žmonių širdyse.

Nuncijus pažvelgė į tiesioginės transliacijos vaizdą televizoriaus ekrane.

— Niekada nepamanytumėte, bet mes esame mūšio lauko viduryje. Bažnyčia atsidūrė pačiame karo dėl žmonių sielų centre.

Jis pažiūrėjo į analitiką.

— Mums reikia tokio žmogaus kaip jūs, kad padėtų kautis šiose grumtynėse. Jūs išmanote žmonių elgseną. Viena iš priemonių, padedanti mūsų priešui laimėti mūšį — tai priversti žmogų padaryti didžiausią nuodėmę prieš Dievą — savižudybės nuodėmę. Armijai, su kuria kariaujame, vadovauja šėtonas. Nefilimai iki smulkmenų suplanavo dieną, kai suduos atsakomąjį smūgį Dievui ir atims iš Jo tai, ką Jis labiausiai brangino, Jo vertingiausią kūrinį — žmogų.

— Nefilimai?

— Palikuonys puolusių angelų, maištingųjų angelų, išvytų iš rojaus po Dangaus mūšio.

— Jūs manote, kad visos savižudybės įvyksta todėl, kad žmones apsėda kažkokios demoniškos jėgos? — paklausė Vajatas. Jam visai patiko mintis, kad čia ir glūdi esmė, nors jis ne itin tikėjo velnius ir demonus. Bet jeigu iš tikrųjų yra taip, jį mažiau slėgtų atsakomybės dėl numušto keleivinio lėktuvo našta. Juk įkalbėti nesižudyti žmogų ir įtikinti demoną — toli gražu ne tapatūs dalykai.

— Ne visos, — atsakė Montiagras. — Bet mes manom, kad karas aršėja.

— Kodėl jūs taip manot?

Arkivyskupas Montiagras parodė į televizorių.

— Todėl, pone Vajatai, kad gausėja tai rodančių ženklų.

PRANAŠYSTĖ

— Nojaus laivas? Peru? Turbūt juokaujate, — tarė Kotenė. Išgirdusi Edelmano žodžius ji taip skėstelėjo rankomis, kad alus išsilaistė iš butelio.

— Kažkas čia nesueina, — tarė Polas, ir Nikas jam pritardamas linktelėjo galvą.

Edelmanas vėl atlaidžiai nusišypsojo, žvilgtelėjo į Polą ir tik tada atsisuko į Kotenę.

— Ne, panele Stoun, aš nejuokauju. Bet gal išties netyčia jus suklaidinau. Leiskite paaiškinti. Pasakojimas apie Didįjį tvaną paplitęs daugelyje kultūrų ir paprastai perduodamas iš kartos į kartą žodžiu, bet vėliau atsiranda ir rašytiniuose šaltiniuose. Net inkai turėjo mitą apie tvaną. Pasak inkų legendos, pirmosios Andų tautos buvo išlikusieji po Didžiojo tvano ir apsigyvenusieji šiame krašte žmonės. Visame pasaulyje yra šimtai mitų apie tvaną — Skandinavijoje, Azijoje, Afrikoje, Australijoje, Artimuosiuose Rytuose, Ramiojo vandenyno salose. Nerasi nė vieno planetos kampelio, kuriame nebūtų pasakojimo apie tvaną. Teologai visuomet mielai pabrėžia šį faktą, nes tos kultūrinės legendos ir senieji tekstai patvirtina įvykį, užfiksuotą Šventajame Rašte.