Линн Шоулз - Paskutinė paslaptis

Paskui staiga vabzdžiai pradingo — tamsą perskrodė šviesos ruožas.

Kotenė sumirksėjo tarsi išsivaduodama iš transo, ir visi pojūčiai grįžo.

Vėl pasigirdo siaubo riksmai — kažkas šaukė kečujiškai. Kuris nors kasėjas?

Kotenė pakėlė žibintuvėlį nuo žemės ir nusliūkino per stovyklą bijodama bėgti — dar kas pasipins po kojomis ir ji pargrius. Atrodė, kad jos pranašystė išsipildė: ji už kažko užkliuvo ir kniūbsčia išsitiesė ant žemės beviltiškai maskatuodama rankomis, skaudžiai užsigaudama kelius. Į burną prilindo žemių. Kotenė tuoj pat pasirėmė kaire alkūne ir pasišvietė palei kojas pasižiūrėti, už ko užkliuvo. Ant žemės gulėjo Polo lavonas perrėžta gerkle. Rankoje jis laikė didelį kruviną peilį.

— O, Dieve! Po paraliais!

Spirdamasi kojomis, bet nesikeldama, ji atatupsta pasitraukė toliau nuo Polo kūno. Nejaugi jis pats persipjovė gerklę?

Kotenė sunkiai atsistojo. Drebančioje rankoje laikomo žibintuvėlio šviesa pašėlusiai šokinėjo rūke. Priešakyje prie pat palapinės-valgyklos angos stovėjo stalas, prie kurio ji su draugais valgė paskutinę vakarienę. Ant aliuminio padėklo stalo viduryje dar buvo likusi kuy, naminės butelis gulėjo parvirtęs ant šono.

— Nikai! — negarsiai šūktelėjo. — Kur tu?

Ji išjungė žibintuvėlį ir liko nakties tamsoje. Su degančiu žibintuvėliu ją lengvai pastebėtų. Dabar šviesa sklido vien iš Edelmano palapinės. Ji nusėlino prie jos.

— Edelmanai?! — sukuždėjo atidengdama palapinės angą. Tada išgirdo tyliai dūzgiant ir pajuto vos pastebimai judant orą. Kotenė atsigręžė, ir tuo metu pro ją į palapinę plūstelėjo tirštas spiečius jonvabalių, lydimas alpinančio karščio ir to dusinančio sieros tvaiko. Šįsyk vabzdžiai nekreipė į ją dėmesio — susispietę skraidė aplink stalą. Paskui nutūpė ant krištolo lentelės ir ją visą uždengė. Šalia jos gulėję Edelmano popieriai užsidegė, virto pelenais ir nusklendė į šalį.

Kotenė atatupsta ėmė trauktis į palapinės galą ir atsitrenkė į kažkokią dėžę. Pažvelgė žemyn ir vos susilaikė nesušukusi, kai pamatė, kas guli jai po kojomis.

GRIUVĖSIAI

Kotenė žiūrėjo į Edelmano lavoną, tysantį ant žemės. Matyt, jis griuvo ant dėžės, o nuo jos nusirito ant žemės. Šalia gulėjo pistoletas. Tamsi parako dėmelė dešiniame smilkinyje juosė nedidelę skylutę su vos pastebimais kraujo pėdsakais — čia įėjo kulka. Kotenė atsiklaupė ir pakėlė archeologo galvą. Atmerktų akių vyzdžiai išsiplėtę, nejudantys. Galva pasviro į šoną ir pasirodė kulkos išėjimo anga.

— Dieve! — sušnabždėjo ji ir užsidengė burną. Dešinės galvos pusės buvo nelikę.

Pasigirdo tylus pliumptelėjimas, ir ji pakėlė galvą. Edelmano smegenų gumulas nuslydo nuo brezento ir krito ant žemės. Kotenė pajuto, kaip kyla viskas, kas buvo skrandyje. Ji krūptelėjo ir šiaip ne taip susilaikė nesusivėmusi. Chosė sudegintas gyvas. Polui perrėžta gerklė. O Edelmanas ištaškė sau smegenis. Kas, po velnių, dedasi?!

Staiga jonvabaliai ėmė švytėti ryškiau. Kotenė suakmenėjusi spoksojo į krištolo lentelę: nematoma po žėruojančių vabzdžių šydu ji pakilo į orą per kelis pirštus nuo stalo. Šis siurrealistiškas reginys Kotenę pakerėjo, ir ji negalėjo nuo jo nusigręžti. Ją apėmė ekstazė: jos akyse dedasi antgamtiniai dalykai, ir ji pati tiesiogiai juose dalyvauja. Tačiau jau kitą akimirką ji pajuto koktulį, nes suvokė, kad būtybė ar būtybės palapinėje — tikrų tikriausias blogis.

Sukaupusi visas jėgas Kotenė prisivertė atsistoti ir atsargiai apėjusi Edelmano lavoną bei radinių stalą pro žibukus prasmuko iki palapinės angos, o tada pasileido tekina.

Ji akimirksniu nusprendė vengti kasėjų stovyklos, baimindamasi išvysti ten daugiau tokių siaubų. Nukreipusi žibintuvėlio spindulį į žemę Kotenė nubėgo priešinga kryptimi — į kasinėjimų vietą vedančio takelio link. Takas buvo nelygus, be to, ji vis prarasdavo pusiausvyrą užkliuvusi už kyšančių šaknų. Kalnų rūkas ritosi pro ją bangomis — čia tirštas, čia retesnis. Prožektoriaus šviesa vos prasimušė pro tą ūkaną.

Kotenė stengėsi stumti tuos mirties vaizdus iš minčių, bet galvoti apie ką nors kita buvo neįmanoma. Atrodė, kad jos draugai nusižudė arba nužudė vienas kitą.

— Dieve, Dieve, Dieve...

Jos žodžių ir žingsnių ritmas sutapo.

Kotenė kartą atsigręžė ir jai pasirodė, kad mato mažyčius šviesos taškelius — jonvabalius.

Kas jie? Kažkokie agresyvūs vabzdžiai, panašūs į bites-žudikes? Gal jie pakėlė Polo peilį taip pat kaip krištolo lentelę? Gal jie padegė Chosė, kaip sudegino Edelmano užrašus ir privertė jį nusišauti? O gal jie egzistuoja tik jos vaizduotėje todėl, kad išgėrė tos čiabuvių naminės — kažkokie vietinėje narkotinėje medžiagoje esantys haliucinogenai sureagavo su jos vaistais, ir tiek? O gal viskas aiškintina anksčiau ją ištikusiu panikos priepuoliu?

Ne, ji griuvo užkliuvusi už Polo lavono, ji juto Chosė apgaubusių liepsnų karštį, ji laikė dar šiltą Edelmano galvą. Nors Niko daugiau nematė, ji beveik neabejojo, kad tąsyk girdėjo šaukiant jį. Ne, tai ne haliucinacijos.

Uždususi nuo išretėjusio kalnų oro, Kotenė stengėsi nenuklysti nuo tako. Per kelias pastarąsias dienas ji neblogai pažino šį painų kelelį, vedantį prie griuvėsių.

Staiga iš tamsos išniro pirmas iš masyvių statinių – baltų granito akmenų siena. Stengdamasi neįgriūti į tranšėją ir neužkliūti už kasėjų įrankių — vienų ir kitų čia netruko — stačiu šlaitu ji pasuko prie kupolo pavidalo statinio, apie kurį klausė Edelmano. Jis paaiškino, kad tai inkų observatorija. Nors dabar tamsoje ir tirštame rūke jo nematė, Kotenė aiškiai ji prisiminė. Lipdama prie observatorijos, ji metė žvilgsnį per petį ir įsitikino, kad niekas jos neseka.

Pasirodė apskrita išorinė siena, takas perėjo į laiptus. Kotenei gėlė kojas, ji gaudė kvapą, nes plaučiai nespėjo aprūpinti deguonimi. Ji prisiminė siaurą taką, lanku vedantį į tą, kuriuo jie čia atkako.

Rimanku visai nuo čia netoli, pamanė Kotenė. Jeigu jį rastų, galėtų ten slėptis iki išauš — kol susigaudys, kas darosi. Tada nusigaus į Maču Pikčų ir viską praneš valdžios atstovams.

Atrodė, kad aplinkui sklindantis rūkas gyvas, jis judėjo rangydamasis aukštyn žemyn it milžiniškas pro šalį plaukiantis bestuburis gyvis. Giliai džiunglėse, toli nuo stovyklos, ji pagaliau sustojo ir nugara atsišliejo į medžio kamieną. Rimuku turėjo būti jau netoli. Kotenė palaukė, kol atgavo kvapą, tada patraukė toliau. Pasišviesdama į priekį žibintuvėliu, ji pagaliau pamatė prie medžio prikaltą raudoną rąstgalį.

Netrukus Kotenė rado įėjimą į vieną iš Rimantu statinių. Ji pasilenkė, uždėjo delnus ant kelių ir iš palengvėjimo apsiverkė. Tada atgalia ranka nusišluostė nosį ir pajuto, kaip žemės išterlioja veidą. Tarp griuvėsių pamatė kambarį, užvestą įgriuvusios sienos — ji neatlaikė augmenijos svorio. Iš akmeninių grindų augo juodas medis, susiraitęs lyg saldyšaknės plaukeliai. Jo viršūnė dingo tamsoje, o kamienas apačioje buvo sulig stambaus vyro juosmeniu.

Kotenė nušliurino gyvų ir pūvančių augalų kilimu į tolimąjį kampą už to storojo medžio ir ten susigūžė. Lanku sukdama žibintuvėlį apžiūrėjo kur esanti, paskui atsirėmė į akmenį, iškritusį iš griūvančios sienos, ir taupydama baterijas išjungė žibintuvėlį.

Be pašėlusiai dunksinčios širdies, jokio kito garso negirdėjo. Šnerves pasiekė gaižūs džiunglių, kiaurus metus tvyrančios drėgmės, senų akmenų ir dirvos kvapai.