Линн Шоулз - Paskutinė paslaptis

ŠAMANAS

Iš pradžių Kotenė pajuto, kad visas kūnas kratosi, rankos maskatuoja, galvoje kažkas spaudžia. Paskui vargais negalais atsimerkė.

Iš pradžių viską matė lyg pro miglą, bet valios pastangomis ėmė regėti ryškiau.

Kulnai. Ji iš viršaus žiūrėjo į sudiržusius, suskeldėjusius basus seno žmogaus kulnus, kiūtinančius džiunglių taku. Kažkas ją nešė — kaulėtas petys smigo jai į pilvą. Ji kabojo galva žemyn, ir smakras trankėsi į prakaituotą odą.

Galvoje sukosi padrikos, atsijos mintys, bet nieko rišlaus. Kotenė sudejavo.

Ausyse zvimbė, paskui ėmė spengti, ir ji pajuto prarandanti sąmonę.

Dūmai.

Jie graužė nosį. Kotenė nusigręžė.

Paskui giedojimas.

Tylus, ritmingas. Kokia kalba?

Tie patys žodžiai dar ir dar kartą, aitrūs dūmai, lendantys į šnerves.

Kotenė pasuko galvą ir sudejavo.

Kažkas drėgna — gal audeklo skiautė — suvilgė jai lūpas. Jai reikėjo daugiau. Atsigerti. Liežuvis buvo prilipęs prie gomurio, burna tokia perdžiūvusi, kad degte degė.

Pro lūpas pasruvo kiek daugiau skysčio iš audeklo.

Vanduo. Gardus, gardus vanduo.

Giedojimas nutilo, dūmai nebebuvo tokie aitrūs.

Kotenei pasirodė, kad ima atitokti. Galop prisivertė atsimerkti.

Į ją spoksojo vyras — raukšlių išvagoto gelsvai žalio veido, juodų akių.

— Geras vaistas, — suraukęs kaktą tarė jis.

Kotenė sumirksėjo.

Jos akiplotyje ryškiai pasirodė kitas veidas, spoksantis vyrui per petį. Moters. Šikšna virtusi oda, žvilgančios juodos akys, prie sprando standžiai suimti ilgi juodi plaukai.

Kas jie? Kur jie ją atnešė? Kotenė mintyse bandė rasti atsakymus. Gal šie žmonės užpuolė archeologų stovyklą?

Vyras palinko prie jos, ir Kotenė krūptelėjo.

— Geras vaistas, — pakartojo jis, paskui kažką pasakė moteriai.

Kalbėdama kažkokia kalba — Kotenė nusprendė, kad kečujų — moteris linksėjo ir šypsojosi. Jos balse grėsmės nebuvo justi. Gal jie nesiruošia daryti jai nieko bloga.

Vyras irgi šypsojosi. Tobulos formos balti dantys.

— Aaa... — tarė moteris. Jos veidas ėmė trauktis atatupstas ir dingo iš akių.

Kotenei skaudėjo galvą, ypač dešinę kaktos pusę kiek aukščiau akies. Atsargiai palietė tą vietą pirštų galiukais. Kažkoks tvarstis — storas, lipnus.

— Geras vaistas, — dar kartą ištarė vyras.

Moteris grįžo ir prikišo Kotenei prie lūpų molinį puodelį.

— Gerk, — paliepė senasis indėnas.

Ji gurkštelėjo, ir moteris šypsodamasi suniurnėjo žodžius, tikriausiai skirtus padrąsinti Kotenę, pagirti už pastangas.

Iš skonio Kotenė suprato, kad skystis — ne grynas vanduo. Ji pajuto aitrų vaisiais atsiduodantį prieskonį, bet jis nebuvo nemalonus. Kotenė nurijo, ir eliksyras švelniai paglostė jai gerklę. Dalis išsiliejo pro lūpų kampučius ir nutekėjo kaklo šonais.

Nenustodama tauškėti moteris įsitaisė prie Kotenės, pakėlė jai galvą ir davė atsigerti daugiau to skysčio.

Kotenė nurijo nemažą gurkšnį, ir moteris vėl paguldė jos galvą ant demblio.

— Ačiū, — tarė Kotenė. Pagaliau jos burna sudrėko. Ji apsidairė ir pamatė esanti palmių lapais dengtoje trobelėje, padarytoje iš akmenų ir rąstų. Virš jos nuo sijų kabojo šimtai... kaip juos pavadinti... papuošalų? Daugybė ryškiai dažytų plunksnų — raudonų, geltonų, žalių, turkio spalvos; džiovinti ir neseniai nuskinti augalai; kažkokios virvelės.

Pamatęs jos smalsumą vyras atsistojo ir timptelėjęs vieną nukabino jai parodyti. Atrodė, kad papuošalas padarytas iš šviežių augalų dalių, panašių į kukurūzų šluoteles ir apačioje perrištų grubia virve. Nykščiu perbraukęs skersai, indėnas praskėtė dirbinį, kad parodytų, kas jo viduje.

Kotenė ne iš karto suprato ką matanti. Tarp šluotelių buvo pririštas ilgas, plonas tuščiaviduris kaulas.

— Kondoras, — tarė senis ir nuėjo į šalį.

Kotenė sekė jį akimis. Indėnas nupėdino prie duobutės, iškąstos plūktinėje asloje. Iš jos rangėsi skysta dūmų sruoga ir pakilusi skverbėsi pro palmių stogą lauk.

Vyras atsitūpė ir palaikė šluoteles duobėje, kol jos užsidegė. Senis papūtė ir ugnį užgesino, bet šluotelės toliau rūko skleisdamos dūmus.

Jis pamosavo šluotelėmis sau panosėje, giliai įkvėpdamas ir iškvėpdamas, paskui grįžo prie Kotenės ir pamojavo, kad ji irgi įkvėptų tų dūmų. Kotenė nenoromis pakluso. Tas pats kvapas, kurį užuodė atsibudusi.

— Dūmai išvaro piktąsias dvasias. Kondoras jas nusineša.

Indėnas paėmė jos delną ir prispaudė prie tvarsčio ant kaktos.

— Jos išnyksta su kondoru.

Visi tie daiktai, kabantys virš jos — fetišai ir talismanai, pamanė Kotenė. O šis žmogus — žiniuonis, šamanas, gydantis jos žaizdas.

Staiga ji prisiminė, kaip bėgo iš stovyklos į Rimanku ir kaip pargriuvo. Ji susitrenkė galvą ir tikriausiai prarado sąmonę.

— Ar aš seniai čia? — paklausė ji.

Senis pagrabaliojęs rado į kažkokį krepšį atremtą pagalį ir prikišo jai prie akių. Nužievintoje lazdelėje buvo trys įrantos.

— Trys dienos? — paklausė ji.

Šamanas palietė kiekvieną įpjovą ilgu rudu išsukinėtais sąnariais pirštu. Akivaizdžiai patenkintas savo gebėjimu užsirašinėti, jai nusišypsojo parodydamas baltus dantis.

— Rimanku, — tarė jis. — Ta vieta tau netinkama. Jie niekam neleidžia ten pasilikti.

— Kas tie jie?

Senis atsitraukė. Jo veidas buvo labai rimtas.

— Mahorelos — tamsiojo dangaus palikuonys.

Iš jo veido išraiškos Kotenė spėjo palietusi kažkokį čiabuvių mitą ar tikėjimo dalyką. Su pašaliečiais tokiomis temomis nesikalbama.

— Aš užkliuvau ir pargriuvau. Radote mane ten, Rimanku?

Senis linktelėjo.

— Man turbūt pasisekė, kad buvote netoliese.

— Man liepė ten nueiti ir tave rasti.

Jis atsistojo parodydamas, kad pokalbis baigtas.

— Pala, — tarstelėjo ji. — Kas jums liepė? Iš kur...

Kotenė pasirėmė alkūnėmis ir bandė sėdėti, bet sukliudė užėjęs svaigulys.

Indėnas nusisuko ir išėjo iš trobelės.

Ji norėjo dar apie kai ką jo paklausti, ypač apie draugus, bet aukštielninka griuvo ant demblio. Klausimai it šrapnelis įstrigo smegenyse.

Kotenę apėmė nerimas. Reikia iš čia dangintis, grįžti į civilizaciją. Kai tik pajėgs, bandys rasti kelią iš džiunglių, susisieks su valdžia, atsives į stovyklą žmones padėti ten esantiesiems.

Užsimerkusi regėjo šiltą, lipnų kraują, srūvantį iš žaizdos Edelmano galvoje, be gyvybės ženklų tysantį ant žemės Polo kūną, juto svilinantį karštį nuo Chosė apgaubusių liepsnų.

Tačiau viską užgožė vienas vaizdas: akinanti šviesa, sklindanti nuo jonvabalių tirštynės.

Ir ore kabanti krištolo lentelė.

GYDOVAS

Pabudusi kitą rytą Kotenė pasijuto stipresnė ir budresnė. Į trobelę sklido skaisti rytmečio šviesa, tad protas atrodė kuo blaiviausias, ir jai pasidarė smalsu.

Pakėlusi antklodę pasižiūrėjo, kuo vilki. Jos drabužius pakeitė aplink ją apvyniota plati minkšto audeklo juosta. Per vidurį ji buvo surišta audeklo diržu, o prie peties sukabinta gero pusės sprindžio sege su kvadratine galvute, papuošta geometriniais raštais. Atrodė, kad segė iškalta iš vario. Kotenė pasitaisė apdarus ir ėmė stebėti duris.

Kaip ir tikėjosi, netrukus pasirodė jos kasdieniai lankytojai, tad ji atsisėdo.

— O — šįryt gerai jautiesi, — įeidamas į vidų tarė šamanas. Jis buvo apsirengęs ne taip kaip Kotenė — vilkėjo ponču, o žemiau kelių ir ant kulkšnių tabalavo spurgai.