Линн Шоулз - Paskutinė paslaptis

Jačakas teisus — ji tai žinojo, ir jau senokai. Tam ji gimė, tam gyveno. Ji žinojo, kad Dievo — Virakočos — priešai pakišo tą pasaulio sukūrimo fosilijos klastotę, ją apjuodino ir diskreditavo. Tačiau buvo lengviau kaltinti ne juos, o save — už tai, kad kruopščiai visko nepatikrino. Gal taip ir buvo. Kaip lengvai ją nuvedė į tas aukštybes vien tam, kad galėtų iš jų kristi. Ją diskreditavo tam, kad ji negalėtų jų demaskuoti. Jai varė siaubą, kad sukeltų sąmyšį, baimę ir nesaugumo pojūtį — o Polui, Nikui ir Edelmanui tai baigėsi mirtimi.

Kotenė užgniaužė savyje baimę. Atrodė, kad ji neištvers gyvenimo, kurį įsivaizdavo laukiant jos ateityje.

— Negaliu, — aiškiu, ryžtingu balsu tarė ji. — Noriu būti drąsi, bebaimė, bet...

Ji vėl sudvejojo.

— Bet iš tikro tesu per daug nosį užrietusi reporterė. Nesu pasirengusi atlikti kokį žygdarbį. Nesugebėsiu to padaryti. Nejaugi nematote? Pasaulis negali pasikliaut manim. Dievas negali pasikliaut manim.

PITERIS PENAS

Lesteris Riplis supjaustė bananą diskeliais — trys greiti pjūviai vienas po kito, pauzė, paskui dar trys.

— Vienas, du, trys.

Gelsvi skridinėliai krito ant duonos, jau užteptos „Piterio Peno“ žemės riešutų sviestu. Lesteris paliko patį vaisiaus smaigalį žievelėje ir išmetė ją į šiukšlių kibirą.

Sudėjęs į daiktą vakarienę: sumuštinį, su krapais marinuotą košerinį agurką ir stiklinę pasukų — jų šiais laikais buvo sunku gauti — nuėjo prie sofos ir staliuko. Radiją — Nacionalinę visuomeninę stotį — Lesteris jau buvo įsijungęs. Ėjo „Mokslo penktadienio“ laida — pati geriausia.

Lesteris pasitaisė akinius. Kai vyniojo rėmų vyriukus lipnia juosta, vienoje vietoje klijai liko neuždengti, ir dabar prie jų prilipo antakio plaukelis. Lesterio veidas persikreipė, kai plaukelis išsirovė su visa šaknimi, bet akiniai dabar tvirtai laikėsi ant viršunosės.

Šalia ant sofos jis buvo pasidėjęs internete rastą testą nustatyti, ar žmogus yra „vienišius intelektualas“. Kol kas jis surinko tūkstantį taškų — na, beveik.

Ar jums gerai sekasi bendrauti su aplinkiniais?

Ar jūsų rega silpnesnė negu 20/40?

Ar žinote daugiau negu penkis skaičiaus »pi“ skaitmenis po kablelio?

Ar kada nors žaidėte šachmatų komandoje?

Ar mokate daugiau negu tris programavimo kalbas?

Jis atsakė į devyniasdešimt devynis tokius klausimus, o tada atėjo paskutinis, dėl kurio jam teko mesti visą anketą. Negali sakyti, kad Lesteris ramiai padėjo testą į šalį — šis paskutinis klausimas jį įsiutino, nes parodė visišką visuomenės nepagarbą intelektui.

Ar kada nors esate patyręs orgazmą programuodamas kompiuterį po keturių valandų ryto?

Argi tai nepatvirtina, koks teisingas jo visuomenės vertinimas? Milijonai ir pagarba atitenka vien sportininkams ir pramogų verslo atstovams. O jiems visai nereikia smegenų. Ir kas dėl to kaltas? Paprasti žmonės. Jie nusprendžia, kas yra vertinga ir kokius žmones reikia vertinti. Žmonija tapo neprincipinga.

Tuščia jo, pamanė Lesteris.

Jis atsikando sumuštinio ir sutelkė dėmesį į „Mokslo penktadienį“. Klausėsi įdėmiai. Pokalbio tema buvo kompiuterių ateitis. Laidos vedėjas kalbino daktarą Bendžaminą Feigelį.

Lesteris užsigėrė sumuštino kąsnį dideliu gurkšniu pasukų. Mintyse nenustojo sekęs pokalbio per radiją. Feigelis kažką užmiršo. Kažką svarbaus. Jam, Lesteriui, teks skambinti į laidą.

Jis tris kartus sukramtė dar vieną sumuštinio kąsnį, — vienas, du trys — perbraukė delnus į marškinių priekį, kad nusišluostytų žemės riešutų ir banano likučius, atsistojo ir priėjo prie telefono, kabančio virtuvėje ant sienos.

Surinko „Mokslo penktadienio“ telefoną — buvo užsirašęs jį ant darbastalio lentelės. Jis negalėjo leisti, kad laida tęstųsi, ir nepranešti, jog jau įrodė kvantinį silicio grandinės veikimą, naudodamas standartinę gamybos technologiją. Veikimo principas paremtas labai dideliu skaičiumi operacijų, valdančių sąveiką tarp kubitų, per laiką, mažesnį nei savitasis kvantinių bitų koherentiškumo laikas...

— Taip, čia Lesteris Riplis, — tarė jis, kai atsiliepė radijo stoties operatorė. — Man reikia pasikalbėti su jūsų laidos svečiu.

SAULĖTEKIS

Malda yra ryto raktas ir vakaro skląstis.

— MOHANDAS GANDIS

Kotenė negalėjo miegoti. Tos skystos šviesos potyris ją suintrigavo, jai norėjosi pamėginti dar kartą. Jeigu ji lavinsis, gal nurims dvasiškai, kaip žadėjo Jačakas. Šamanui ta šviesa tikrai padėjo — o tas kelias trumpas akimirkas ir ji pati pajuto ramybę. Ji nelabai geimai suprato, ką jis turėjo omenyje sakydamas, kad ji gali susikurti savo pasaulį. Kotenė pamanė, kad tai turi būti susiję su meditacija — tokia neatsiejama Naujojo amžiaus kultūros dalimi — nors, matyt, apėmė daugiau, negu ji matė ar girdėjo. Ko gero, ją apkerėjo Andai, inkų kultūros misticizmas, didelis atstumas nuo civilizacijos ir, aišku, Jačako pamokymai. Jai knietėjo pamėginti dar kartą, šįsyk vienai, ir pasižiūrėti, ar pavyks pasiekti tos darnos su Pačamama , kurią tąsyk pajuto. Ji norėjo vėl patirti tą ramybės pojūtį, tik dar stipresnį, ir kad jis truktų ilgiau.

Kotenė atsisėdo savo sulankstomojoje lovoje. Geriausias metas tam bus saulėtekis.

Kaimelį gaubė tyla. Užuodė vien silpną dūmų kvapelį, sklindantį iš seniai pelenais virtusio laužo, virš kurio buvo verdamas valgis. Ji gali iki aušros nemačiomis nusigauti prie huakos.

Kad apsisaugotų nuo šalčio, Kotenė užsimetė kaimo moterų duotą inkišką pončą. Išėjusi iš lūšnelės pažvelgė į pilnaties mėnulį. Šviesu vos ne kaip dieną. Jai tereikia nenuklysti nuo tako. Kotenė akimirką padvejojo: gal reikėtų sulaukti saulėtekio ir paprašyti Jačako, kad ją palydėtų. Ne. Jai rūpėjo įsitikinti, ar galės pasiekti tą patį potyrį viena. Ji juto, kaip ją traukia į tą šventą vietą — tiesiog negalėjo atsispirti.

Tyliai eidama kaimelio viduriu Kotenė dairėsi Jačako jai parodyto takelio. Juodas dangus jau pilkėjo — išauš mažiau nei po valandos. Dangaus fone ji jau įžiūrėjo pradedančias ryškėti kalnų apybrėžas.

Kotenė buvo pasiryžusi sėdėti ant uolos, pasirengusi įleisti vidun tą stebuklingą skystą šviesą, kai saulė pakils į dangų ir nubrėš didžiųjų Andų viršūnių siluetus. Ji norėjo būti ten vos pasaulis pajus naujos dienos šilumą.

Eiti taku buvo lengviau, negu Kotenė manė. Vis dėlto ji slinko lėtai ir atsargiai: bijojo, kad jeigu pargrius, jos neras daug valandų. Ji jau ganėtinai ilgai sveiko po to, kai griuvo bėgdama iš Rimanku — patirti tai dar kartą neturėjo nė menkiausio noro.

Galop pasiekė huaką. Pastovėjusi prie didžiulės uolos, iškirstomis pakopomis greitai užlipo į viršų.

Pašvaistė rytuose jau ryškėjo. Kotenė giliai įkvėpė. Vėsus ryto oras suteikė kūnui jėgų, o dvasiai pokylio ir jaudulio.

Kotenė prisiminė, ko mokė Jačakas. Ji vėl įsivaizdavo plūduriuojanti tos skystos šviesos duburyje. Netrukus šviesa tapo tokia skaisti, kad užgožė vis labiau aiškėjančią aušrą. Kotenė juto, kaip šviesa plūsta jai į vidų, sūkuriuodama pasiekia pačią jos esybę, išvalo ir be tos šviesos joje nebelieka nieko.

Ji nesipriešino, kai šviesa užtvindė visą jos kūną. Netrukus ji išgirdo upės ir miško garsus, pomiškyje krebždančius gyvūnėlius, šnarantį vėją, tolumoje spygaujančius paukščius...

Staiga į tuos garsus įsiterpė balsas: