Линн Шоулз - Paskutinė paslaptis

Ji sunkiai kvėpavo: krūvis ir įtampa šiame aukštyje tiesiog dusino. Ji mirs Peru džiunglėse nuo kažkokio niekingo maištininkų būrelio, ir niekas nesužinos. Ji dingo jau beveik prieš dvi savaites, ir niekas nepasigedo.

Jeigu ją sugaus, ar pirma išžagins prieš sukapodami į gabalėlius — tokiu žvėrišku „firminiu ženklu“ „Spindintis kelias“ paženklindavo savo aukas? Jei pasiseks, ją nušaus, ir viskas bus baigta greitai.

Kotenė svirduliavo iš nuovargio, tad suprato turinti nedaug galimybių nusigauti toli. Jai trūko ištvermės — jau vien tas aukštis ją žudė. O sukilėliams šie kalnai, šios džiunglės buvo namai. Kotenė negalėjo nuo jų atitrūkti, bet kol kas ji neketino pasiduoti.

— Turiu ką nors sugalvoti, — gaudydama kvapą ištarė balsu. — Mąstyk, Kotene, mąstyk!

Staiga jai šovė mintis ir ji stabtelėjusi apsidairė. Paskui vėl brovėsi pirmyn, tyčia trypdama lapus, raudama vijoklius ir mesdama juos ant žemės, maigydama po kojomis krūmelius. Ji nuosekliai paliko paskui save vis mažiau pastebimą pėdsaką, stengdamasi pamažėle daryti jį visai nematomą, kad atrodytų, jog jis tiesiog pradingo miške. Bet jai reikėjo skubėti.

Galop ji atatupsta grįžo prie ką tik pastebėto itin tankaus brūzgyno. Kiek įmanydama atsargiau, neskubėdama, kad nesumaigytų žolės kuokštelių ir neaplaužytų šakučių, ji nusigavo į brūzgyną ir klūpomis nušliaužė po vešliais lapais ir nukritusiais sausuoliais. Ji susigūžė, nes siaubingai bijojo šioje irštvoje aptikti gyvatę ar vorą.

Bet kitos išeities nebuvo. Išsigelbėti tegalėjo pasislėpdama. Sukilėliai bus įsitikinę, kad ji bėgs nuo jų be perstojo, nors ir labai lėtai. Jie manys, kad bėga nesustodama, stengdamasi nuo jų atitolti.

Kotenė susirangė į kamuoliuką ir pataisė laukinius krūmokšnius aplink, kad būtų visiškai uždengta. Jeigu tylės ir nejudės, pagrobėjai gali jos ir nepastebėti — nebent užliptų tiesiai ant jos. Kokia tikimybė, kad jie praeis kaip tik šia vieta? Jeigu jie sekė jos pėdomis, galbūt pastebėjo, kad pėdsakas vis menkėja, kol galop dingsta visiškai. Gal tada jie nustojo jos ieškoję.

Ji meldėsi, kad nustotų.

Šalta žemė ir pūvantys lapai buvo drėgni, šleikštūs. Jie erzino kvėpavimo takus, tad Kotenei reikėjo atsikosėti, bet ji užsidengė burną delnu ir iš paskutiniųjų tvardėsi. Dar kelios minutės, ir poreikis atsikrenkšti tapo beveik nepakeliamas. Norėjosi verkti, bet žinojo nuo to būsiant tik blogiau.

Kai pagaliau tamsa it melasa užliejo Andus tiršta, neperskverbiama juoduma, Kotenė pasijuto visiškai bejėgė. Su tamsa nusileido ir rūkas. Kaip ir tą baisiąją mirties naktį šliauždamas džiunglėmis jis suėmė sunkiais gniaužtais kiekvieną lapelį ir šakelę.

Kotenės apdarai buvo permirkę visai kaip žemė, ant kurios gulėjo. Kiekvieną kūno plaukelį, kiekvieną kaulelį persmelkė tamsą atlydėjusi žvarba. Kotenei atrodė, kad persekiotojai dabar kelia mažesnį pavojų, bet jautėsi bejėgiškesnė prieš gamtą — šaltį ir džiunglėse gyvenančius naktinius padarus.

Kotenė svarstė, ar greitai ateis metas, kai nuspręs, kad verčiau jau mirti.

Jei bent matytų žvaigždes, gal nejustų tokio nerimo. Ji susirietusi drebėjo valanda po valandos, pavargusi kūnu ir dvasia. Norėjo miego, bet pernelyg bijojo užmigti, reikėjo ištuštinti šlapimo pūslę, bet nesiryžo.

Kur sukilėliai? Arti ar toli? Nežinant buvo blogiau negu žinant, kad jie čia pat. Ji prisiminė skystos šviesos potyrį. Gal sugebėtų jį vėl pajusti net nebūdama jokioje šventoje vietoje, be to, nei rami, nei taikinga. Bet jei pavyktų, gal jos pojūčiai tiek paaštrėtų, kad išgirstų persekiotojus, žinotų, kur jie ir ką kalba.

Kotenė susikaupė, kad nustumtų į šalį visas mintis, viską, kas galėtų trukdyti jos vidinei regai. Mintimis sukaupė vieną kūno dalį po kitos, nuo pėdų vis aukštyn, tuo pat metu atsipalaiduodama ir nurimdama. Ėmė nykti kalnų oro vėsa ir drėgmė — iš pradžių lėtai kaip smėlio pilis, graužiama viena po kitos krantą laižančių bangų.

Kotenė stengėsi įsivaizduoti plūduriuojanti šviesos duburio paviršiuje, tačiau tik šviesos atplaišėlės prasimušė pro jos mintis.

Netikėtai visas susikaupimas išgaravo. Apėmė toks jausmas, tarsi kurį laiką nešta povandeninės srovės staiga išniro į paviršių. Dingo ta vidinė šviesa ir jos šiluma. Jai nepavyks. Visas tas sumanymas pasitelkti į pagalbą inkų magiją buvo kvailas.

Slinko valandos, vis labiau šalo, ir Kotenė neiškentė nepabandžiusi vėl. Šiaip ar taip, prarasti neturi ko.

Kotenė pakartojo Jačako nurodymus, kaip pasiekti vidinę ramybę ir darną. Įsivaizduodama tą skaisčią, tyrą šviesą, pasikvietė ją į save. Šįsyk šviesa sutekėjo, tarsi jos kūnas būtų buvęs tobulas indas. Pajutus, kaip susilieja su ta šviesa, Kotenę apėmė ramybė ir šiluma. Vaizduotės pastangomis privertė šviesą suktis — iš pradžių nedideliais apskritimais, paskui vis platesniais tyros ratais, vos išsitenkančiais tarp viršugalvio ir pilvo apačios. Kuo toliau, tuo ramesnė ir mažiau išsigandusi ji jautėsi, tuo šilčiau darėsi.

Kaip mokė šamanas, Kotenė įdėmiai įsiklausė į aplinką.

Dabar aiškiai girdėjo garsus, kuriuos ligi tol nustelbė miškas. Gilus, vaiduokliškas gyvūno alsavimas. Tylus mintančių vamzdžių kramsnojimas. Šliaužiantis roplys. Net pūvančių augalų skleidžiamas garsas.

Paskui išgirdo kitką.

Plakančią širdį. Žiovulį. Užuodė aitrų žmogaus prakaitą.

Kažkas buvo šalimais.

Viduje nušniokštė baimės liepsnos, ir skysta šviesa išgaravo. Ausyse girdėjo vien besidaužančią širdį.

Banditai šalia. Nemiega kaip ir ji. Laukia išauštant.

Rodės, praėjo amžinybė, kol Kotenė išvydo virš žalio apkloto prasimušant pilką brėkšmą. Pamažu aušo apniukusi diena.

Nepasukdama galvos Kotenė apsidairė aplink. Bijojo net sukrutėti, nors raumenys maldaute maldavo pajudinami. Sprandas buvo užtirpęs, gėlė pavargusį petį, kuriuo rėmėsi į žemę. Pūslė dabar buvo tokia pilna, kad net skaudėjo, bet ji nedrįso atsistoti. Susiraukusi, kad neturi kitos išeities, Kotenė pajuto, kaip karštas šlapimas nuteka šlaunies vidine puse ir susigeria į žemę.

Staiga išgirdo garsą — netoliese kažkoks daiktas ar padaras lėtai, atsargiai slinko mišku. Vos girdimai čežėjo lapai, traškėjo šakelės, žliugsėjo įmirkusi žemė.

Tada taip pat netikėtai prapliupo liūtis — visai kaip išvakarėse. Ji įtempė klausą bandydama ką nors išgirsti, bet lapus ir žemę čaižančio vandens garsai viską nustelbė.

Netikėtai kažkas praskyrė krūmą, ir kietas, šaltas daiktas įsirėmė jai į šoną. Net nežiūrėdama į jį Kotenė suprato, kad tai šautuvo vamzdis.

MAINAI

— EST A AQUI, — sušuko sukilėlis. — La encontre!

Kotenei versti nereikėjo — jis šaukė, kad ją surado. Bandė stotis, bet skaudus spyris į šoną smailu batu paguldė ją kniūbsčią. Tada pagrobėjas paleido šūvį į orą.

— Puta 10 , — tarė jis ir iššovė antrą kartą. Po kelių akimirkų iš džiunglių išdygo kiti du ją pagrobę vyrai.

Jie vėl užrišo jai akis, surišo riešus, tada iš tankaus pomiškio nusivedė į taką. Netrukus jie tęsė pertrauktą žygį per kalnus.

Prieš vidurdienį takas tapo lygesnis, o paskui ir visai lygus. Retkarčiais ji girdėdavo cypiant ir šnypščiant nešiojamąjį siųstuvą-imtuvą bei trumpus pokalbius — pagrobėjai su kažkuo bendravo.

Į pavakarę eiti pasidarė lengviau. Kotenės kojos taškėsi balose, telkšančiose, spėjo ji, negrįstame kalnų kelyje. Išgirdusi besiartinančią mašiną ji pakreipė galvą. Sukilėlis truktelėjo ją už dilbio, kurį laikė tvirtai sugniaužęs, šitaip liepdamas sustoti. Ji išgirdo, kad mašina sustojo, bet variklis dirbo. Pagrobėjai persimetė keliais žodžiais su atvažiavusiaisiais. Tada vienas iš sukilėlių nurišo jai nuo akių kaklaskarę.