Линн Шоулз - Paskutinė paslaptis

— Es ella? 6

Kotenė staigiai atsilošė. Plačiai atmerkė akis, bet jas tuoj pat apakino ryški šviesa. Ji pakėlė ranką ir užsidengė akis nuo tos skaudžios šviesos. Pamažu ėmė kažką matyti ir išvydo, kad prie jos stovi trys žmogystos. Viena laikė iškėlusi rankoje kažkokį popierių ir, matyt, lygino tai, kas buvo pavaizduota jame, su ja. Kitas vyras buvo nukreipęs žibintuvėlio spindulį į ją.

— Si 7 , — tarė kitas žvilgčiodamas čia į popieriaus lapą, čia į ją. — Separece a ella 8 .

Jis dar kartą pažiūrėjo į Kotenę.

— Si.

— Parate 9 , — tarė, paskui pridūrė angliškai: — Stokis!

Kotenė ne iškart suprato, kad šį žodį jis ištarė angliškai.

Stodamasi ji pamatė, kad visi trys nutaikę į ją ginklus — kulkosvaidžius.

Vienas mostu paliepė lipti jai žemyn, o kad būtų įtikinamiau, ginklo vamzdžiu dar ir parodė kur.

Kotenė pakluso.

Vos kojomis palietė žemę, stiprios rankos užlaužė rankas už nugaros ir ją apsuko. Jai surišo riešus, akis uždengė kaklaskare. Stumtelėję į nugarą liepė eiti taku.

Kotenė juto, kad upė teka jai iš kairės, ir suprato, kad ją veda tolyn nuo kaimelio. Nuojauta jai kuždėjo, kad čia ji niekados nebegrįš.

SPINDINTIS KELIAS

Ištisas valandas Kotenė užrištomis akimis klupčiojo nelygiu kalnų taku. Tada pajuto pirmus lietaus lašus tykštant į veidą. Dar po minutės prapliupo ledinis kalnų lietus, kiaurai ją permerkęs ir pavertęs taką pavojingai slidžiu.

Nuo tada, kai ją netikėtai užklupo huakos viršuje, paėmę ją į nelaisvę vyrai bemaž nekalbėjo. Bet ispanų kalbą ji mokėjo taip prastai, kad vis tiek nebūtų supratusi. Vis dėlto vieną žodį — recompense — „atlygis“ ji suprato. Kad ir kas buvo tie vyrai, ją surado norėdami gauti atlygį. Matyt, popieriaus lape, kurį jie turėjo, kai Kotenė pirmąsyk juos pamatė, buvo jos nuotrauka ir apibūdinimas. Tai galėjo reikšti viena: valdžia jos ieško. Kotenė vylėsi tai dar reiškiant, jog vyrai paliks ją gyvą, kad gautų atlygį.

Per vieną jųdviejų pašnekesį Jačakas minėjo, kad tose apylinkėse vis dar esama maištininkų židinių — senos „Spindinčio kelio“ sukilėlių organizacijos likučių. Jie mielai pasinaudotų proga gauti keletą solių maistui, drabužiams ir šaudmenims, pamanė Kotenė.

Ji tirtėjo nuo kaulus stingdančio lietaus, kuris merkė visą būrelį iš lėto einantį mišku. Kotenė ne kartą paslydo, bet ją tuoj pat pastatydavo ant kojų vyras, sugniaužęs jos ranką.

Staiga Kotenę pastūmė ir parvertė ant žemės. Ji vis dar girdėjo lyjant, bet ant jos nebetiško. Tikriausiai jie pasislėpė po kokia uola ar urvo žiotyse.

Ji gulėjo ant šono, susirietusi į kamuoliuką, kad būtų šilčiau. Nors vyrų negalėjo matyti, girdėjo juos pakuždomis kalbantis. Jie atsitraukė toliau nuo jos. Kotenė gailėjosi nesuprantanti, ką jie sako.

Kotenė vylėsi, kad būtų atspėjusi jų ketinimus. Kita vertus, gal pagrobėjai ją nužudys. Gal tam, kad gautų atlygį, užtenka jos lavono.

Ji klausėsi stengdamasi nugirsti žodį ar frazę, iš kurių ką nors suprastų apie jų ketinimus. Pasigirdo atmosferos trukdžių traškesys, paskui greitakalbe išberti žodžiai — tikriausiai viskas sklido iš nešiojamojo siųstuvo-imtuvo. Vienas iš jos pagrobėjų kažką į jį pasakė, pasigirdo trumpas atsakas.

Kažkuris vyras nusijuokė, tartum jam būtų labai linksma. Kotenę nukrėtė šiurpas. Tada balsai pagarsėjo, jie atrodė susijaudinę. Kotenė kažką užuodė — nusprendė, kad tai romas, — kartu ir marihuanos kvapą. Netrukus vyrai ėmė ginčytis. Gal jiems dabar rūpi tik savi reikalai ir jos nestebi? Kotenė pasukiojo riešus norėdama patikrinti, ar gali atlaisvinti virvę. Ji jau dabar buvo laisvesnė negu tada, kai Kotenę surišo — gal nuo ilgo ėjimo ir šalčio. Galop jai pavyko nusmaukti vieną virvės žiedą po nykščiu, ir ji ėmė stumti jį delnu žemyn. Kuo arčiau pirštų galiukų slinko virvė, tuo giliau į švelnią riešo odą rėžėsi priešingas jo galas. Kotenė sukando lūpą. Virvė vis slinko. Galiausiai nusmaukė ją nuo pirštų galiukų, ir virvės žiedas atsilaisvinęs dabar gulėjo jai prie rankos. Kotenė pakrutino riešus į šonus ir pajuto, kad jų niekas nebeveržia. Ak, kad matytų, kur yra vyrai ir ką jie daro!

Staiga jie nuščiuvo.

Velnias! — mintyse nusikeikė Kotenė. Jie žino, ką ji padarė. Ji gulėjo nekrustelėdama, bijodama net kvėpuoti.

Žingsniai. Kažkas artinosi.

Kitas vyras šūktelėjo, žingsniai nutilo. Tada prašneko kitas. Akimirkos tyla, paskui riksmai. Tas, kuris artinosi, vėl nuėjo-atgal. Daugiau šūksmų. Ko jis ėjo jos link? Akivaizdu, jos riešų nepamatė, antraip būtų ką nors daręs. Gal ketino ją išžaginti, o kiti paprieštaravo — o gal patys norėjo pasismaginti su ja pirmi?

Reikia sprukti! Kotenė išlaisvino vieną ranką iš virvės, pamažu pakėlė po skruostu ir patraukė akis dengiančią kaklaskarę žemyn.

Visi trys vyrai stovėjo už kokių penkių metrų nuo jos, jai iš dešinės, olos nišos kampe. Jeigu pavyktų greitai pašokti ant kojų, galėtų nudumti priešinga kryptimi, o kol jie imtų vytis, spėtų pasislėpti džiunglėse. Ji labai norėjo tikėti esanti jiems reikalinga... reikalinga gyva, kad galėtų gauti atlygį — tokiu atveju jie nešaudytų. O jeigu ir šaudytų, tai tik kad sužeistų, o ne nukautų. Ji neprisivertė galvoti apie kitą variantą — kad jiems užtenka ir lavono.

Ji gulėjo lyg suakmenėjusi, kaupdama drąsą staigiam žingsniui. Nagi , bėk! ragino save mintyse. Stokis ir bėk!

Atrodė, kad vyrai kalba nebe taip piktai, be to, tyliau. Reikia bėgti, kol jie taip įnirtingai ginčijasi. Lietus, rodės, rimsta. Kuo toliau, tuo labiau viskas sukosi prieš ją. Jeigu bandys bėgti, privalo daryti tai dabar. Vos tik nustos lyti, jie prieis prie jos ir bemat pastebės, kad riešai atsirišę.

Dabar!

Kotenė pašoko ant kojų ir nurūko. Bėgdama iš slėptuvės olos nišoje medžių link ji išgirdo šauksmus.

Kitą akimirką balsus nustelbė kulkosvaidžio kalenimas.

IRŠTVA

Šalti, šlapi lapai gėlė bėgančiai Kotenei veidą ir rankas, pliaukšėjo per odą. Pro šalį zvimbė kulkos — jos plėšė augalus į skutelius ir taškė jais merginą. Kai ištrūkusi iš nišos pasuko iš tako, bėgti tapo neįmanoma. Miško paklotę dengė tankūs vijokliai ir pomiškis, jai teko skintis kelią pro krūmų ir medžių sieną. Ji per lėtai stūmėsi į priekį, bet nedrįso rizikuoti ir grįžti į taką, nes ten būtų lengvas taikinys.

Kotenė kėlė baisų triukšmą, tad žinojo: sekti ją bus visai lengva. Kiekvienas žingsnis reikalavo didžiulių pastangų, o kadangi neturėjo mačetės ir negalėjo prasikirsti kelio, jėgos greitai seko. Ji žinojo turinti neleisti banditams ją pasivyti ir likti jų nematoma.

Dirstelėjusi per petį pamatė, jog miškas toks tankus, kad iškart užsitraukia jai praėjus ir nelieka bemaž jokio ženklo, rodančio ją prasibrukus. Kotenė vargais negalais skverbėsi į priekį jusdama, kaip erškėčių spygliai ir sausos šakos, pradūrę pončą bei ilgą indėnišką apdarą, drasko odą. Sukilėliai pažinojo džiungles, be to, per tą trumpą akimirką, kai akys jai dar nebuvo užrištos, ji spėjo pamatyti ant diržų kabančius dėklus — tikriausiai juose buvo mačetės. Taigi pagrobėjai lengvai galėjo prasikirsti kelią ir ją pasivyti. Draskoma džiunglių augalų ir baimės, Kotenė nesusivaldydama raudojo ir aimanavo.

Nesustok, nesustok! Tie žodžiai galvoje sukosi kaip mantra ir vertė žengti žingsnis po žingsnio.