Линн Шоулз - Paskutinė paslaptis

Kotenė įsižiūrėjo į priekyje ant kelio stovintį džipo tipo sunkvežimuką. Iš jo iššoko du vyrai žaliomis uniformomis, paskui nutempė nuo užpakalinės sėdynės liesą vyrą kelias savaites neskusta barzda. Jo rankos buvo surištos kaip ir jos; šautuvo vamzdžiu bakštinamas į nugarą jis krūpčiojo.

Prie Kotenės priėjo vyras su popieriaus lapu rankoje. Atsistojęs priešais pirma žvilgtelėjo į lapą, tik paskui įdėmiai nužiūrėjo ją. Jo skrybėlės kraštai buvo puošti aukso pyne, ant krūtinės žvilgėjo metalinis ženklelis su užrašu Policia Nacional.

— Kotenė Stoun? — paklausė jis su ryškiu akcentu.

— Taip, — apsimesdama neišsigandusi atsakė ji.

Uniformuotas vyriškis kilstelėjo tamsų antakį ir linktelėjo sukilėliams.

Vyrai paskubomis pasitarė, tada vienas iš pareigūnų įbruko kažkokį voką belaisviui į delną ir stumtelėjo prie sukilėlių ir Kotenės.

Tą pačią akimirką ji pajuto ranką, niūktelinčią į nugarą.

— Vaya 11, — paliepė sukilėlis stumdamas ją į priekį ir galva mostelėdamas į sunkvežimuko pusę.

Kotenė suprato, kad vyrai ne tik atsiima atlygį. Matyt, į sandorį įėjo dar ir mainai — liesą barzdotą belaisvį keitė į ją.

Ji pasuko prie sunkvežimuko. Uniformuoti vyrai buvo nukreipę šautuvus į barzdočių, tad ji neabejojo, kad sukilėliai nusitaikę į ją.

Eidama pro belaisvį Kotenė žvilgtelėjo į jį akies kampučiu. Negana, kad valdžia už ją sumokėjo, sukilėliai išsiderėjo dar ir mainus.

Kai iki sunkvežimio liko pora žingsnių, Kotenė atsigręžė. Sukilėliai paspaudė vienas kitam ranką, patapšnojo per nugarą ir juokdamiesi nuėjo. Į vairuotojo vietą atsisėdo kitas, tas, kuris lygino ją su nuotrauka plakate, kuriame buvo siūlomas atlygis.

Jis dar kartą pažiūrėjo į plakatą, paskui atsisuko ir patenkintas savim nužvelgė ją.

Kotenė pasisukiojo ant sėdynės ir jai pavyko atsigręžti, kad galėtų paskutinį kartą pamatyti savo pagrobėjus, bet jie jau buvo dingę džiunglėse. Su jais dingo ir menkiausia viltis amžinai likti dingusiai inkų kalno rūke.

— Aš esu vyriausiasis inspektorius Merida.

Vyras kalbėjo angliškai — oficialiai, bet aiškiai. Jis sėdėjo prie stalo priešais Kotenę tardymo kambaryje betono blokų sienomis kažkur Peru nacionalinės policijos būstinėje Kusko miesto centre. Merida buvo lieknas, su barzdele, atgal sušukuotais geliu suteptais juodais plaukais. Jis irgi vilkėjo žalia uniforma, tik su epoletais ir geltonomis ordinų juostelėmis virš marškinių kišenių. Jo kepurė Kotenei priminė tas, kurias nešiodavo nacistų karininkai.

Jis nukratė cigaretę į peleninę.

— Vadinasi, jūs — Kotenė Stoun?

— Taip. Tikiuosi, paaiškinsit, kodėl man teko tiek prisikentėti pastarosiomis dienomis?

Kotenė buvo suirzusi, nesmagiai jautėsi, bet suvokė turinti nerodyti nepasitenkinimo. Prieš atvedant į šį kambarėlį tardyti, jai buvo leista nusimazgoti veidą ir rankas, bet vis tiek jautėsi purvina ir žinojo jau seniai dvokianti šlapimu.

— Ką veikiate Peru? — paklausė Merida.

— Aš — laisvai samdoma reporterė, šiuo metu dirbanti Peru nacionalinei televizijai Limoje. Atvykau čia filmuoti medžiagos dokumentiniam filmui apie atrastą archeologinį paminklą prie Maču Pikčaus.

— Teisybė, — patvirtino Merida.

Tas žmogus mane užknis!

— Jūs mane tikrinate? Kam klausinėjat, jeigu jau žinot?

Merida atsilošė ant kėdės ir pabarbeno krumpliais į stalą.

Jis mirksėjo, nes dūmai, kylantys iš lūpų kamputyje nukarusios cigaretės, graužė akis.

— Kiek daugiau negu prieš savaitę prie jūsų minėto archeologijos paminklo buvo aptikti dvylikos vyrų lavonai. Tarp jų buvo jūsų operatorius ir garso operatorius iš Amerikos, Britanijos pilietis daktaras Karlas Edelmanas ir dar devyni. Visi negyvi. Mirę taip šiurpiai, kad net nenorėčiau pasakoti. Nužudyti. Sudeginti. Nušauti. Išsigelbėjote jūs vienintelė.

Jis giliai užtraukė dūmo.

— O jūs čia, gyva ir sveika. Jums tai neatrodo keista? Panele Stoun, kaip yra, kad jūs čia, gyva ir sveika?

Kotenė norėjo atsakyti, kad keldami į orą penkių tūkstantmečių senumo krištolo lentelę jonvabaliai nesivargino ir nesumaišė jai proto, neprivertė nusižudyti, kaip pasielgė su visais kitais, bet teištarę:

— Nežinau.

— Kodėl nepapasakojat man, ką žinot?

Vyriausiasis inspektorius sumaigydamas užgesino iki pusės surūkytą cigaretę.

Kotenė susikišo plaukus už ausies.

— Tą vakarą mes pavalgėm ir išgėrėm vietinės samanės, išvirtos čiabuvių iš kasėjų komandos.

— Samanės?

— Svaigalų — savadarbio gėrimo.

— A , guafarina, — atsakė Merida ir kažką užsirašė priešais gulinčiame bloknote. — Kas toliau?

— Gėrimas buvo stiprus, man nuo jo pasidarė bloga, tad palikau kitus ir nuėjau į savo palapinę. Bandžiau užmigti, bet iš pradžių nepavyko.

Merida pradarė popierinį maišelį, padėtą ant stalo šalia bloknoto.

Kotenė nutilo ir žiūrėjo, kaip Merida ištraukia iš jo rudą plastikinį vaistų buteliuką. Pavartęs rankoje, pareigūnas perskaitė užrašą etiketėje:

— Ativanas. CVS vaistinė, Fort Loderdeilas. Vaistai išrašyti Kotenei Stoun.

— Taip, jie mano, — patvirtino Kotenė. — Na ir kas?

— Jus kankina nerimas? Jaučiate nepakeliamą įtampą?

Jis papurtė buteliuką. Skardus į plastiką barškančių tablečių garsas, aidu atsimušęs nuo plikų kambario sienų, priminė uodegą žvanginančią barškuolę.

— Turbūt sunku, kai pakyli kaip jūs į tokias šlovės aukštumas, o paskui taip žemai nusiriti. Todėl jus ir kankina nerimas?

Merida nutilo, tarsi apgalvodamas kitą klausimą.

— Kam ryžtumėtės, kad vėl taptumėte įžymybe?

— Šiuo metu mano gyvenimas sudėtingas, bet tai niekaip nesusiję su tuo, kas įvyko kalnuose. Taip, ativanas skirtas nerimui gydyti, bet ne psichozėmis sergantiems ligoniams. Nesu gydoma dėl smurtingo elgesio — jeigu jūsų žodžius reikia suprasti kaip tokią užuominą. Neturiu nieko bendra su Edelmano ar kieno nors kito mirtimi. Tą naktį kažkas nutiko. Kažkas, sukėlęs jiems troškimą žudyti ar žudytis.

— Galite teigti neturinti polinkio smurtauti, bet aš nemanau, kad buvo ištirtas jūsų vaistų, sumaišytų su guafarina, poveikis. Gal tie du sumišę komponentai gali gerokai pakeisti asmenybę.

Merida staiga nutilo. Jo veide pasirodė keista išraiška, tarsi jam ką tik būtų apsireiškę Trys karaliai.

— Arba tarkime, kad didelė jūsų vaistų dozė per klaidą atsidūrė tame gėrime, — palinkęs į priekį kalbėjo jis. — Mes nežinom, kaip jie galėjo paveikti jį gėrusius žmones. O kas, jeigu toks mišinys sukelia haliucinacijas, žmogžudiškas ir savižudiškas mintis? Toks šalutinis poveikis yra žinomas. O gal jūs pati nusprendėte neragauti čiabuvių gėrimo? Kaip pasisekė — jūs vienintelė stovykloje neišgėrėte naminės. Tai paaiškintų, kodėl jūs gyva ir sveika. Hmm — kaip jūsų vaistai galėjo atsidurti tame gėrime?

Kotenę siutino jo pasipūtėliškas, globėjiškas tonas.

— Jūsų spėlionės man nepatinka. Klausykit, vyriausiasis inspektoriau Merida, aš niekuo dėta dėl to, kas atsitiko mano draugams ir daktarui Edelmanui. Aš ne mažiau nei kas kitas priblokšta jų mirties. Tą vakarą aš nekaip jaučiausi, todėl grįžau į savo palapinę ir miegojau. Kai pabudau, stovykloje siautė maišatis.

Ji neužsiminė, kaip ją sujaudino Edelmano išverstas įrašas lentelėje apie angelo dukrą. Merida nepaminėjo krištolo lentelės. Ar jonvabaliai iš tikro ją nusinešė? Kita vertus, neliko gyvas nė vienas žmogus, žinojęs apie lentelę. Edelmano užrašai buvo sudeginti, taigi jokių dokumentų niekur negalėjai rasti. Tik Edelmanas kalbėjosi apie ją su Ričardu ir Maraja. Kokia jų pavardė?