Линн Шоулз - Paskutinė paslaptis

— Panele Stoun?

— Atleiskit. Bandžiau prisiminti, kas atsitiko. Po kokios valandos, kai vis dar mėginau užmigti, išgirdau daktarą Edelmaną šaukiant, tiksliau, klykiant. Išbėgau iš palapinės ir sušukau jam. Išgirdau kitus riksmus. Tada Chosė... aš pamačiau Chosė.

Vaizdas šmėstelėjo galvoje — aiškus, bauginantis — ir nors dabar ji prakalbo garsiau, balsas drebėjo:

— Jis bėgo per stovyklą, pro mane, apgaubtas liepsnų. Nežinojau, kas dedasi. Leidausi ieškoti draugų. Tada suklupau užkliuvusi už Polo Deiviso lavono. Jį nudūrė... perrėžė gerklę. Rankoje jis laikė peilį. Edelmaną radau jo palapinėje peršauta galva. Pistoletas gulėjo ant žemės šalia jo. Man pasirodė, kad girdžiu šaukiant Niką Maiklsą, bet taip jo ir nepamačiau.

Į galvą vienas per kitą lindo tokie ryškūs vaizdai, kad ją net pykino. Ji vis dar užuodė degančio Chosė kūną, girdėjo, kaip nuslydęs nuo palapinės brezento šlumštelėjo ant žemės Edelmano smegenų gniutulas.

— Aš siaubingai persigandau ir nežinojau, ką daryti. Aš pabėgau — iš stovyklos ir...

Atsidarė durys. Tarpduryje pasirodė kažkoks vyras elegantišku tamsiai mėlynu kostiumu.

— Turiu pranešimą, kurį jums, viršininke Merida, reikia pamatyti, — angliškai tarė vyriškis.

Merida staigiai atitraukė kėdę atgal ir atsistojo. Jo veidas raudo.

— Neikite čia be perspėjimo. Kad ir kokį reikalą turite, jis gali palaukti.

— Ne, pone, — mesdamas ant stalo kažkokį aplanką tarstelėjo vyras. — Negali.

FORT LODERDEILAS

Ačiū Dievui už Amerikos ambasadą, mintyse dėkojo Kotenė kėblindama laiptais į savo kuklų antro aukšto butuką Fort Loderdeile. Jeigu ji nebūtų įsikišusi, Kotenė geriausiu atveju vis dar tūnotų Meridos kalėjimo kameroje.

Naktis buvo švelni. Vis dar buvo justi stiprokas vėjelis, nors vandenyno pakrantė buvo už kelių kvartalų. Kotenė užsikišo už ausies užkritusią ant akies arbatos spalvos plaukų sruogą. Blausiai rausvoje liuminescencinių žibintų šviesoje mojuodamos šlamėjo palmės, metančios vaiduokliškus šešėlius ant plikų tinko sienų.

Dvidešimto amžiaus šeštame dešimtmetyje pastatytas namas iš pradžių buvo motelis sezoniniams žiemą šilumos trokštantiems turistams, čia vadinamiems sniegapaukščiais. Devinto dešimtmečio pradžioje jį pavertė nuomojamu daugiabučiu. Dar po dvidešimt penkerių metų namas buvo daugiau negu keistas, kaip jį mėgdavo apibūdinti Kotenė. Pasibaigus turistiniam sezonui butai jame būdavo pigūs, tad jai įkandami. Pirmame namo aukšte buvo registratūra, nes butus galėjai išsinuomoti savaitei, mėnesiui ir net savaitgaliui.

Jos kaimynai, daugiausia pravažiuojantys turistai ir juodadarbiai, su niekuo nebendraudavo. Už pirmą ir paskutinį mėnesį susimokėti reikėdavo iš anksto, pernuomoti butą buvo draudžiama. Šis būstas nė iš tolo neprilygo jos butui Niujorko Manheteno rajone. Viskas apsivertė aukštyn kojomis dėl vadinamosios pasaulio sukūrimo fosilijos. Skųstis kaimynais ji nelabai galėjo — būtų atrodę, kad puodas juokiasi iš katilo.

Kotenė priėjo prie registratūros rakto dublikato, nes jos raktas vis dar buvo kažkur Anduose. Peru policija jai grąžino tik piniginę, aišku, be pinigų. Laimė, bent jau mokėjimo kortelių ir vairuotojo pažymėjimo nenugvelbė. Visa kita, ką rado stovykloje, liks policijos žinioje, iki baigsis tyrimas.

Ji penkis ar šešis kartus nuspaudė skambutį, kol budėtoja atsiplėšė nuo sofos kontoros gale ir žiovaudama atėjo. Kotenė sumokėjo jai penkis dolerius už prarastą raktą, bet budėtoja su ja nė nepasisveikino.

— Sveika grįžusi namo, — tarė Kotenė atrakindama duris ir jas stumtelėdama.

Iš buto tvoskė gaižus pelėsių tvaikas. Gyvendamas prie vandenyno nuo pelėsių negalėjai pabėgt, nes oras čia visąlaik būdavo drėgnas. Apie Pietų Floridą, ypač artėjant uraganų metui, sakydavo: „Gerai, kad gyvename atogrąžose. Blogai — kad gyvename atogrąžose.“

Prieš išskrisdama į Peru Kotenė nustatė termostatą trisdešimties laipsnių temperatūrai. Ir padarė klaidą, pagalvojo čiaudėdama nuo aitraus pelėsių dvoko. Kita vertus, ji nemanė, kad taip ilgai užsibus.

Kotenė įjungė šviesą. Laimė, buto nuomą ji mokėdavo tris mėnesius į priekį, todėl tų pinigų neišleisdavo kitkam. Šitaip ji turėjo garantuotą pastogę, nes dabar niekada nežinodavo, kada gaus kitą čekį už darbą. Toks elgesys jai atrodė praktiškas ir drausmingas. Nors neabejojo pavėlavusi susimokėti už elektrą, ji nebuvo atjungta — kol kas.

Ji numetė Amerikos konsulo Peru žmonos jai duotą nedidelį krepšį ant marmurą imituojančių plytelių grindų, pasilipo ant sofos, atitraukė užuolaidas ir pakėlė stiklines žaliuzes. Į vidų plūstelėjo gaivus vandenyno oras.

Kotenė prižadėjo Tedui Kaselmanui paskambinti vos grįš namo, bet buvo penkiolika minučių po dviejų nakties.

Ji pažiūrėjo į laikrodį — ketvirtis devintos ryto Romoje.

Kotenė pakėlė belaidį telefoną ir surinko numerį. Jo ieškoti užsirašyto nereikėjo — jis įstrigo atmintyje. Tai buvo privataus telefono Vatikano mieste numeris, priklausantis svarbiausiam žmogui jos gyvenime — Džonui Taileriui.

Arkivyskupui Džonui Taileriui.

— Džonai, — tarė ji mintyse matydama jo šypseną, akis — mėlyniausias, kokias kaip gyva buvo mačiusi.

— Kotenė! Tu namie?

— Taip, — atsakė ji. — Man tik reikėjo išgirst tavo balsą. — Kotenei norėjosi apsiašaroti, bet susitvardė. — Tu vienintelis mane pažįsti. Gerą ir blogą.

— Skaičiau apie tą šiurpią tragediją Pietų Amerikoje. Kasdien minėjau tave savo maldose.

— Man jų reikia kuo daugiau.

Kotenė giliai įkvėpė.

— Peru... — pradėjo ji, bet neįstengė nieko daugiau pasakyti, nes jai užgniaužė kvapą.

Pradėjo iš naujo.

— Peru archeologinių kasinėjimų vietoje buvo rastas dirbinys — krištolo lentelė. Ji buvo išmarginta įrašais, pranašaujančiais Tvaną.

Kotenė papurtė galvą, tartum Džonas būtų galėjęs ją matyti.

— Tvaną? Turi galvoje tokį kaip Nojaus?

— Taip, bet tuo viskas tik prasidėjo.

Ji sudvejojo, nes gerklę vėl ėmė gniaužti.

— Tau viskas gerai?

— Įrašuose buvo užsimenama apie antrą valymą. Džonai, ten rašė, kad įvyks antras valymas, ir jam vadovaus angelo dukra.

Kotenė nebeįstengdama tvardytis ėmė kūkčioti.

— O dabar visi ten buvusieji negyvi. Visi, išskyrus mane. Varge, Džonai, ten buvo vabzdžių — jonvabalių — milijonai. Jie spiečiumi skraidė aplink lentelę ir ją nusinešė.

Žodžiai, ištarti jai dar nespėjus surikiuoti minčių, ūmiai veržėsi iš burnos.

— Žinau, kas jie buvo, Džonai. Tu irgi žinai. Bet kaip aš kada nors sugebėčiau paaiškinti, kas atsitiko? Niekas nepatikės manim. Tik tu...

— Kotene, — guodė jis, — tai neturi reikšmės. Tiesa tokia: tu žinai, kas atsitiko, ir suvoki, prieš ką stoji. Turiu tavęs paklausti kai ko svarbaus. Ar buvo antra įrašo dalis?

— Iš kur tai žinojai?

— Ar galėtum ją apibūdinti, o galbūt ir nupiešti?

— Ne, Edelmanas nesugebėjo jos perskaityti, bet jis manė, kad ji panaši į kipus. Vien taškai ir brūkšniai. Džonai, iš kur sužinojai apie antrą dalį?

— Dabar negaliu aiškinti. Pasistenk truputį pailsėti

— Nenumanau, ką daryti toliau. Aš...

— Vadovaukis nuojauta. Kai praėjusį kartą tau buvo pateiktas išmėginimas, ji neapgavo. Juk supranti tai?

— Bet tada tu buvai šalia, mane palaikei. Dabar aš viena.

— Tu niekados nebūsi viena.

Kotenė nusišluostė ašaras.