Линн Шоулз - Paskutinė paslaptis

Kotenė atitraukė sėdynę ir atlošė galvą į atramą. Ji užsimerkė ir sutelkė visą dėmesį į kvėpavimo ir atsipalaidavimo pratimus, kurių ją išmokė gydytoja. Bet širdis vis dar daužėsi, ir ji negalėjo suvaldyti ją apėmusios panikos. Staiga galvoje išgirdo šnabždesį ir mintyse išvydo Jačaką sakantį:

Išmesk mintis, trukdančias vidiniam regėjimui. Noriu, kad įsivaizduotum plūduriuojanti šventos, tyros šviesos duburyje. Ta šviesa skysta... tokia skaisti, kad užtemdo visa kita.

Pamažu, jai įsivaizduojant, kaip šviesa šildo ją iš pačių jos gelmių, panika atslūgo, ir Kotenė atsimerkė. Puikiai susitvarkė — bent jau įveikė šį priepuolį be vaistų. Tai ją džiugino.

Kotenė dirstelėjo į bulvarinį laikraštį ant sėdynės. Ji žinojo negalėsianti nieko daryti, kol jo neperskaitys. Pasidėjusi National Courier ant vairo, neskubėdama išskleidė.

Skaitydama vis labiau pyko, bet panikos nejuto — vien tikrų tikriausią įniršį. Kai baigė skaityti straipsnį, grįžo prie eilutės su autoriaus pavarde: Tempest Star, etatinė laikraščio bendradarbė.

— Kvaiša! — tarė balsu. — Tokį vardą gali turėti tik striptizo šokėja ar kekšė. Tikriausiai neišlaikė egzaminų koledže, negalėjo rasti padoraus darbo, tad turėjo tenkintis dvokiančiu bulvariniu laikraštėliu. Nė kruopelės etikos. Jai svarbiausia parašyt sensacingą antraštę. O jau pavardė — neduok tu Dieve!

Straipsnyje Tempest Star atpasakojo oficialų Peru policijos pranešimą: kasinėjimų vietoje ekspedicijos dalyviai išgėrė naminės, kurioje buvo gausu haliucinogenų, galėjusių sukelti savižudiškus polinkius. Toliau ta šliundra Star postringavo savais žodžiais, nemesdama jokių tiesioginių kaltinimų, kad jos ir niekšiško jos laikraštpalaikio nebūtų galima paduoti į teismą už šmeižtą. Ji tik niekingai, apeliuodama vos ne į pasąmonę, leido suprasti, esą Kotenė Stoun, kadaise garsi, veikli žurnalistė, sumanė surengti katastrofą, kuri taptų visą pasaulį apskriesiančia sensacija, vien tam, kad pati atsidurtų įvykių centre:

Ar gali būti, kad pasaulinio lygio žurnalistė sugalvojo ir įvykdė šėtonišką planą norėdama vėl tapti reikšminga? Ar dėl psichologinio smūgio, patirto taip siaubingai praradus reputaciją viso pasaulio akyse, ji galėjo griebtis tokio šlykštaus dalyko? Smalsuoliams tai rūpi.

Kotenė plojo delnais per vairą. Kas pasidarė žmonėms? — pamanė. Nejaugi kas nors gali patikėti tokiu mėšlu?!

Kotenė purtydama galvą trankė per vairą. Paskui stvėrė laikraštį, suglamžė į gumulą ir metė ant sėdynės.

— Smalsuoliai gali pabučiuoti man į subinę!

Grįžusi į butą padėjo pirkinius ir krito ant lovos. Gal jai reikėtų paduoti į teismą. Kažkas juk turi už tai atsakyti. Ta šliundra Star elgiasi visiškai neatsakingai. Ji net nebando pranešti naujienos, tik drabstosi purvais — niekingai, užgauliai. Ne straipsnis, o idiotiškas šlamštas.

Ir jį visoje šalyje skaito milijonai.

Po valandos, suvalgiusi kalakutienos sumuštinį ir išgėrusi dietinės kolos, Kotenė sėdo prie nešiojamojo kompiuterio. Pirmiausia patikrino savo banko ataskaitą. Ji patvirtino tai, ką Kotenė ir pati žinojo: jai reikia pinigų, o greitai jų gauti tegalės parduodama reportažą, prie kurio kelis mėnesius dirbo prieš išvykdama į Peru. Jeigu pavyktų pradėti bendradarbiauti su kokiu televizijos kanalu, gal viskas vėl stotų į normalias vėžes. Ji atsidarė kompiuteryje aplanką „Toksinis sąvartynas“ ir peržvelgė ką užsirašiusi.

Po kelių minučių Kotenė pakėlė belaidį telefoną ir surinko NBC numerį.

— Fran, čia Kotenė, — prisistatė išgirdusi pažįstamą balsą. — Atleisk, kad senokai neskambinau. Šiek tiek užgaišau per paskutinę užduotį, bet jau grįžau.

Nesulaukusi atsakymo kalbėjo toliau:

— Klausyk, rašau neįtikėtiną reportažą. Žinau, tave jis sudomins.

Ir nė akimirkos nestabtelėjusi išklojo:

— Miesto pakraštyje kuriasi toks uždaras prašmatnus kvartalas su golfo aikštynu. Prieš keletą mėnesių man paskambino kraštovaizdžio specialistas. Nesileisiu į smulkmenas, bet statant kvartalą visi pasodinti augalai nunyko — du kartus. Tas specialistas tada atsisakė sandorio, bet jau buvo praradęs krūvą pinigų. Iki tol jis nebuvo matęs, kad ištisuose hektaruose šitaip niekas neaugtų. Taigi jis ėmė knaisiotis — atleisk už šį žodžių žaismą — ir iš senų aerofotografijų sužinojo, kad tame sklype vienu metu buvo nelegalus sąvartynas, tikriausiai nuodingų medžiagų — dažų, tirpiklių ir panašiai. Jas turėjo gabenti į tam skirtus sąvartynus, bet tai nebuvo daroma. Taigi šis kvartalas pastatytas ant nuodingų atliekų.

Kotenė nutilo.

— Na — ką manai?

Kotenei nusviro pečiai išgirdus Fran atsakymą.

— Nesuprantu, — tarė Kotenė. — Ką turi omeny — reportažas ne jums? Iš jo būtų galima padaryti sensaciją. Garbės žodis, Fran — galėtume susprogdinti tikrą bombą!

Ji vėl pasiklausė.

— Gerai. Tau taip pat.

Neįtikėtina! — pamanė. Reportažas tiesiog pasakiškas. Skandalas, galimos sveikatos problemos, bandymai viską nuslėpti — nestinga nieko, kad reitingai šaute šautų aukštyn. Kodėl Fran atsisako?

Ką gi — bala nematė. Kotenė pabandys kitus kanalus. Televizijos vandenyne plaukioja gausybė žuvų. Bet Fran ji visada galėdavo pasikliauti. Jai visuomet patikdavo Kotenės reportažai. Kažkas čia ne taip. Kodėl ji staiga atsuko nugarą?

Ji galėjo prašyti Tedo Kaselmano, seno draugo, patarėjo ir angelo sargo iš Palydovinių žinių tinklo, bet jos reputacija buvo sutepta, tad ji nenorėjo sutepti ir jam. Jeigu Kotenė paprašys, jis atsiųs jai darbo, bet ji negalėjo prisiversti prašyti. Būtų negerai. Jis jau užtektinai dėl jos padarė. Net per daug.

Keli kiti pokalbiai telefonu baigėsi taip pat kaip pirmas. Tada Kotenė paskambino senai draugei, dirbančiai vieno televizijos kanalo filiale Tenesyje.

— Kotenė? — iš balso atrodė, kad moteris nuoširdžiai nudžiugo, sulaukusi jos skambučio.

— Taip, čia aš, Bile. Kaip laikaisi?

Paprastai Bilės vardą tardavo kaip vieną žodį su pavarde Mej — pietų valstijoms tai būdinga — bet, kaip labai dalykiškai moteriai, jai labiau patikdavo, kai į ją kreipdavosi tiesiog Bile.

— Puikiai, panele Garsenybe, — atsakė pašnekovė. — Netgi fantastiškai. Vyrelis ir vaikučiai tiesiog nuostabūs. Kaip, velniai rautų, laikaisi tu?

— Gyvenu čia kaip rojuj — kiauras dienas bimbinėju paplūdimyje. Pamaniau, laikas vėl imtis darbo.

Kotenė suvaidino besijuokianti. Pro žaliuzes ji matė lopinėlį Atlanto.

Vyras, nepanašus į pigaus daugiabučio nuomininką, per tą laiką grįžo: sėdėjo ant suoliuko autobusų stotelėje gatvės kampe. Šį kartą laikraščio neturėjo.

— Brangute, jei manai, kad kas nors tiki, jog dykinėji paplūdimyje, vadinasi, gyveni fantazijų pasaulyje. Klausyk, lėlyte, visi žino kur buvai, ir mūsų versle neatsiras nė vieno, kuris po to Peru šūdo prie tavęs prisiliestų. Sakau tau tik todėl, kad esi mano draugė. Nenoriu, kad patirtum gėdą bandydama ką nors įsiūlyti.

Kotenė susverdėjo, bet tuoj pat suėmė save į nagus ir dabar stovėjo nekrustelėdama.

— Pažiūrėk tiesai į akis, lėlyte, — gavai vilko bilietą, — kalbėjo Bilė. — Žinau: baisiai nemalonu, bet tikrovė tokia. Niekas su tavim neturės jokių reikalų. Jei ką nors tau pasiūlyčiau, mano vadovybė bemat paguldys mane ant kankinimų suolo. Žinau: tie gandai neturi jokio pagrindo. Po šimts velnių, visi dirbantieji šiame versle žino, kad tai netiesa, bet negalima nepaisyti žalos, kurios pridaro apkalbos. Nesvarbu, ką mano tavo kolegos — svarbiausia čia įvaizdis.