Линн Шоулз - Paskutinė paslaptis

Vienas stovėdamas po dangumi, panašiu į sidabrinį dailininko teptuko potėpį, įkvėpdamas iš griuvėsių sklindantį senų laikų orą, studentas išpūtęs akis spoksojo prieš save. Jis suprato, kad anasazių dvasia amžiams apsigyveno jo viduje.

Elis Ladingtonas susidomėjęs žiūrėjo vakaro žinias. Išvakarėse jis sulaukė telefono skambučio ir apie žemės drebėjimą sužinojo anksčiau, negu pranešimai apie jį pasklido eteriu. Filmavimo grupės, reporteriai ir mokslininkai sulaukė aušros, o tada sugužėjo į tą vietovę pasižiūrėti jo padarytos žalos. Žemės drebėjimas sukėlė didžiulę griūtį, o jos padariniai visus nustebino. Klausydamasis, kaip televizijos žurnalistas trumpai praneša naujieną, Elis juto viduje neapsakomą džiugesį.

— Šiąnakt dykumą nuošaliame Naujosios Meksikos kampelyje-sukrėtė penkių su puse balo žemės drebėjimas, — pranešė diktorius. — Pasak seismologų, jo epicentras buvo maždaug už penkiasdešimt trijų kilometrų į pietus nuo Farmingtono. Nors žemės drebėjimas laikomas nestipriu, jis sukėlė kanjono šlaito griūtį, ir ši atidengė neregėtus dalykus. Pirmieji įvykio vietoje pasirodę specialistai, apžiūrėję vietovę, buvo apkerėti. Pasirodo, jie rado ką tik atsidengusius kažkokios senovės indėnų civilizacijos griuvėsius. Pasak pradinių pranešimų, archeologai ir antropologai visiškai suglumę. Šiomis vietovėmis pėsčias keliavęs astronomijos studentas buvo vienintelis įvykio liudytojas. Per žemės drebėjimą jis nenukentėjo. Apie aukas nepranešama.

— Pagaliau mes radom, kur tu buvai paslėpta, — sušnabždėjo Elis.

Jis nuėjo prie savo baro ir įsipylė didelį stiklą džino Tanqueray su toniku: per keturis pirštus džino, per du — toniko, ledukus velniop.

— Motina Gamta visada ateina į pagalbą, — tarė Elis balsu. Jis pakėlė stiklą ir akis, tarsi matytų skradžiai lubas. Gėrimo nė kiek nepalaikė rankoje — išmaukė trim gurkšniais. Šypsena iš jo veido buvo pranykusi tik tol, kol nurijo svaigalus. Naujiena buvo nepaprasta.

Jis tuoj pat įsipylė dar vieną stiklą to paties gėrimo, tik šįsyk šildė jį rankoje toliau žiūrėdamas reportažą apie žemės drebėjimą. Vos pasibaigus šiai žinių daliai, suskambo varpus mėgdžiojantis laukujų durų skambutis.

Tos dienos pavakare Elis atleido namų tarnus, tad nepaleisdamas gėrimo iš rankos duris atidarė pats. Jis jau žinojo, kokius svečius pamatys už durų — pats juos pakvietė.

Erdviame marmuriniame prašmatnaus Ladingtono namo portike stovėjo Maraja ir Ričardas Hapsburgai.

— Kokia nuostabi naujiena, Eli! — tarė Maraja ir pabučiavo jį į skruostą.

Elis paragino porą įeiti į vidų.

— Reikia atšvęsti, — tarė Maraja.

— Labas vakaras, — tarstelėjo Ričardas eidamas pro tarpduryje stovintį Elį.

— Turėtum būti linksmesnis, Ričardai, — uždarydamas sunkias ąžuolines duris papriekaištavo Elis. — Ši diena tiesiog puiki.

Jis praėjo pro svečius ir tarė:

— Atnešiu jums išgerti.

Jis padėjo kokteilį ant baro ir perskaitė kelių šampano butelių etiketes. Galiausiai išsirinko 1983 metų Salon de Mesnil. Atkimšęs butelį išsiliejusius lašus nušluostė krakmolyta balta servetėle, prispausta prie kakliuko.

— Tau, Maraja, — tarė pildamas šampaną į aukštą krištolo taurę ir paduodamas jai. — O tu, Ričardai? — paklausė kilstelėdamas butelį ir antakius.

— Mielai, — atsakė Hapsburgas. — Kodėl gi ne.

— Pagirtina.

Elis pripylė šampano taurę Ričardui ir pasiėmė savo stiklą su džinu ir toniku.

— Pagaliau sulaukėme šios akimirkos. Mes žinojom, kad iš pradžioje buvusių dvylikos lentelių yra likusios trys. Suradus vieną Peru, teliko dvi. Leiskite dar kartą pagirti jus už darbą ten.

Elis įdėjo butelį į sidabrinį šampano kibirėlį.

— Mieli draugai, viena iš dviejų dingusių lentelių tikrų tikriausiai yra toje naujoje vietoje, kurią taip maloniai parodė mums žemės drebėjimas. Mes daug metų bergždžiai ieškojome jos griuvėsiuose dideliame plote aplink Keturis kampus13, bet taip ir nesužinojome apie šią švenčiausią vietą. Privalome rasti lentelę, kol kas nors kitas negavo tokios galimybės. Susitariau su Naujosios Meksikos valstijos ir vietos valdžia, kad kasinėjimams toje vietoje vadovausi tu, Ričardai.

Maraja padovanojo Eliui žavią šypseną, šis atsidėkojo tuo pačiu.

— Tu jam padėsi, Maraja, — tarė Elis. — Kai rasite dirbinį, praneškit man, ir aš pasirūpinsiu, kad jis tučtuojau būtų sunaikintas. Kaip visuomet nerizikuosime, kad kas kitas pamatytų lentelę ir iššifruotų užrašą.

Maraja išgėrė šampaną ir atkišo taurę.

— O kaip su paskutine lentele? — paklausė Ričardas.

Elis suprato: Ričardas jaučia šiokį tokį malonumą primindamas jam apie vienintelę lentelę priešo rankose. Elis pasijuto, lyg jo savimeilę trintų švitriniu popieriumi. Taigi jis iškart nukreipė savo dėmesį nuo Ričardo ir pirštų galiukais paglostė Marajai skruostą. Tada pasuko jos galvą, perbraukė voką nykščiu, o delnu suėmė kitą skruostą.

— Dailumėlis! — tarė jis.

Maraja prispaudė jo delną sau prie veido, paskui priglaudė plaštakos viršų sau prie lūpų ir pabučiavo.

— Ačiū tau, Eli. Niekados nepamiršiu.

Tik dabar Elis atsisuko į Ričardą.

— Saugokis Kotenės Stoun, — nuleidęs negirdomis Ričardo klausimą apie paskutinę lentelę įspėjo jis. — Netrukus ji gaus raktą.

Važiuojant visureigiu atgal į namus mieste, Maraja patapšnojo vyrui per šlaunį.

— Ko toks surūgęs?

— Pati žinai ko, — atšovė jis vairuodamas mašiną medžiais apsodintu keliu. — Jis velniškai mane erzina. Amžinai tave liečia... o tu tada... pavirsti kažkokiu man nepažįstamu žmogum. Atrodo, tarsi tau patiktų. Tu jį skatini šitaip elgtis.

Jis nutilo ir įdėmiai pažvelgė į žmoną.

— Ne, pasakysiu kitaip. Tu erzini Elį, leidi jam suprasti, kad jei manęs nebūtų šalia, dūlkintumeis su juo, kol jam neatlaikytų širdis. Pasakysiu tau atvirai: kartais aš noriu, kad taip atsitiktų.

— Pažiūrėk į mane, — paliepė Maraja.

Ričardas papurtė galvą.

— Ričardai, pažiūrėk į mane. Pažiūrėk man į akis.

Galiausiai jis akimirkai atitraukė akis nuo kelio ir dirstelėjo į ją.

— Aš visuomet būsiu dėkinga Eliui. Už viską esu skolinga jam. Galbūt tu niekad to nesuprasi, nes nematei manęs po avarijos.

— Man tai būtų buvę nesvarbu, Maraja. Tu juk žinai, kad...

— Niekados neprašyk manęs ką nors atsakyti Eliui, — pertraukė jį žmona. Jos balsas buvo įtaigus kaip ir jos žodžiai. — Myliu jį, bet ne taip, kaip myliu tave, savo vyrą. Tu tarnauji jam dėl savo protėvių, savo kilmės. Tu neturi iš ko rinktis. O aš sąmoningai nusprendžiau jam tarnauti. Niekados nepamiršk, Eli: jis prikėlė mane iš mirusiųjų.

Po velnių — kokia jų pavardė? — galvojo Kotenė stengdamasi prisiminti amerikiečius iš Edelmano ekspedicijos. Edelmanas sakė skambinęs jiems palydoviniu telefonu dėl krištolo lentelės. Jie galės patvirtinti, kad dirbinio esama, ir taip ji gal sužinos atsakymą į klausimą, kas nutiko Peru. Visi mačiusieji lentelę negyvi. Kaip ir Virgin Atlantic oro linijų lakūnas, jie išprotėjo ir nusižudė.

Gal tie žmonės, kurių pavardės ji negali prisiminti, galės paliudyti, kad lentelė egzistuoja. O gal net Edelmanas apibūdino antrą užrašo dalį taip gerai, kad iš jo žodžių jie kažką užsirašė ar padarė eskizus.

— Kokia jų pavardė? — balsu tarė Kotenė. Moters vardas prasidėjo raide M. Ji mintyse perkratė virtinę vardų: Merė, Moryn, Merilina, Maindė, Margaret, M... M... Marija. Staiga prisiminė: