Линн Шоулз - Paskutinė paslaptis

— Mums žinoma, kad vieną iš krištolo lentelių per pirmą kryžiaus žygį, maždaug 1095 metais, turėjo Šešėliai. Ištisos organizacijos kartos ir toliau vykdė užduotį saugoti Bažnyčios lobius ir lentelę. Baigiantis tryliktam amžiui, kai į valdžią atėjo Pilypas Gražusis, kryžiaus žygiai tapo nuožmiausi. Šešėliai suprato, kad relikvijoms, kurias saugodami jie pasiryžę paguldyti galvas, kilo pavojus. Lentelės dabar gviešėsi ne vien puolusiųjų angelų — nefilimų — armija, bet ir Pilypo Gražiojo kariuomenė. Suvokdami, kokia rimta grėsmė jiems kilo, Šešėliai sugalvojo planą. Lobį pasiims ir paslėps jų vadovas. Jis vienintelis žinos, kur jis. Taigi, net jeigu organizacijos narius kankintų, iš jų nepavyktų išgauti, kur paslėptas lobis. Vadovas prisiekė niekada neatskleisti, kur paslėptos brangenybės. Po daugelio metų gulėdamas mirties patale Prancūzijoje, Langedoke, jis sunerimo, kad jam mirus lobis bus prarastas amžiams. Taigi jis atskleidė, kur paslėptas lobis, savo patikimam įpėdiniui. Šis irgi prisiekė niekam neišduoti lobio slėptuvės paslapties. Visi paskesni Šešėlių vadai nešė tą slėptuvės paslapties ir priesaikos naštą. Taip buvo iki 1398 metų, kai Šešėlių vadovas seras Džeimsas Ganas ištraukė brangenybes iš slėptuvės ir pasiėmė jas plaukdamas laivu į Naująją Škotiją. Kelionėje jį lydėjo garsus škotų aristokratas Henris Sinkleras.

— Ar Sinklerai nesusiję su Tamplierių ordinu? — paklausė Vajatas.

— Net labai, — atsakė Taileris.

— Viskas buvo laikoma paslaptyje iki 1722 metų, — pasakojo popiežius, — kai Škotijoje, Orknyje, po bažnytėle buvo rastas užkastas trijų dokumentų ryšulėlis. Du dokumentai buvo šifruoti, tad popiežius Inocentas pasikvietė ekspertus jų iššifruoti. Pasirodo, viename buvo nurodyta, kur paslėptas lobis, o kitame buvo išsamiai aprašyta, kaip jį paimti. Trečias dokumentas buvo žemėlapis, sudarytas garsaus kartografo, tamplieriaus Nikolo Zeno, tuokart plaukusio kartu su Sinkiem ir Ganu. Popiežius Inokentijus bemat išsiuntė laivus į Ouko salą Naujojoje Škotijoje.

— Jūs kalbate apie garsiąją Ouko salos „Pinigų šachtą“? — paklausė Vajatas. — Kiek žinau, buvo manoma, kad ją iškasė piratai savo lobiui paslėpti. Esu skaitęs, kad šachtoje gausu visokių spąstų. Kaskart, kai kas nors mėgina joje kasti, ją užlieja vanduo.

— Šachta skirta dėmesiui nukreipti, — paaiškino Džonas. — Ganas su palydovais iškasė vadinamąją Pinigų šachtą dėl viso pikto — jei kas nors įtartų, ką jie sumanę. Šachtoje jie įtaisė visokių šėtoniškų kliūčių, kad visiems ją tyrinėjantiems nedingtų azartas. Krištolo lentelė buvo paslėpta kitoje salos vietoje.

— Spėju, lentelė buvo atkasta, — tarė Vajatas.

— Taip, — atsakė popiežius. — Ji buvo atgabenta į Vatikaną. Mums išaiškino, kad įrašas lentelėje padarytas senovės kalba, vadinama Enocho. Kai kas laiko ją angelų šnekta, neva ja kalbėję visi žmonės iki to nutikimo su Babelio bokštu. Šią kalbą dėl savo kilmės moka Kotenė Stoun. Kaip ir kitose lentelėse, šioje pateikti nurodymai, kaip pasirengti Didžiajam tvanui. Bet lentelėje buvo ir antra įrašo dalis. Nors Vatikano kalbininkams pavyko ją išversti, jiems tekstas pasirodė esanti visiška beprasmybė. Jie spėjo, kad geriausiu atveju tai mokslinė formulė. Kas ten parašyta iš tikrųjų, tebėra paslaptis. Mat 1878 metais lentelė ir visi su ja susiję užrašai, eskizai, dokumentai ir vertimai buvo pavogti.

Popiežius atsivertė raudoną aplanką ir išėmė popieriaus lapą — pageltusį, baigiantį suplyšti.

— Tomai, kaip ir Kotenė Stoun jūs esate ypatingos kilmės. Dėl jos mes ir išrinkome jus į Venatori narius.

— Ypatingos kilmės? Užtikrinu jus: mano tėvas buvo ne angelas.

— Taip, ne angelas, — atsakė popiežius. — Jūsų tėvo proprosenelis irgi buvo ne angelas. Bet jis buvo vagis.

Popiežius ištiesė popieriaus lapą Vajatui.

— Štai ką jis paliko, kai pavogė krištolo lentelę.

AROMATAS

Kotenė negalėjo patikėti tuo, ką išgirdo, nesusigaudė, ką tai gali reikšti. Mintys sudužo į milijoną šipuliukų, ir tie dabar trankėsi jos galvoje. Maraja Hapsburg atsakė pirmą kartą girdinti apie krištolo lentelę.

Kokią lentelę? Krištolinę , velniai rautų , lentelę — štai kokią! — keikėsi mintyse Kotenė. Kas čia darosi? Edelmanas sakė skambinęs Hapsburgams palydoviniu telefonu. Jis kreipėsi su gana konkrečiu prašymu: kad į lentelę pasižiūrėtų ekspertai naujos mokslo srities, tiriančios kipus ne vien kaip sąskaitybos priemonę, o dar ir kaip kalbą. Edelmanas aiškino Ričardui, kad technikos priemonėmis neįmanoma padaryti tokių įrašų kaip lentelėje.

Kotenė sėdėjo it suakmenėjusi — nejudėjo, net nemirksėjo — ir mintyse perkratė, ką patyrė Peru, ką kalbėjosi su Edelmanu ir ką tuomet galvojo.

Nors ir kaip stengėsi, nepavyko išmesti iš galvos susikristalizavusią mintį. Čia jų darbas. Ne kitaip. Ji neišsikraustė iš proto. Pasaulio sukūrimo fosilija ir visa, kas nutiko vėliau, buvo meistriška puolusiųjų — nefilimų — gudrybė. Džonas irgi buvo tokios nuomonės. Žinodami, kokia ji savimyla, jie pakišo fosiliją, kad ją pažemintų ir diskredituotų. Paskui — Peru kalnai. Puolusieji nesiekė, kad ją apkaltintų nusikaltimu. Jie tiesiog pasėjo abejonių jos kolegų ir visų pasaulio žmonių galvose. Dabar jokia gerbiama žiniasklaidos organizacija niekados jos neklausys, netikės tuo, ką ji sako — nefilimai šitaip siekė konkretaus tikslo. Nusiritusi į tokią gilią bedugnę ji nebegalės su jais kautis.

Kas klausys jos žodžių ar teiginių? Na, o dėl krištolo lentelės... Jie sunaikino visus, galėjusius patvirtinti, kad jos esama. O reportažas apie nuodingų medžiagų sąvartyną? Jis turėjo būti spausdinamas pirmuose laikraščių puslapiuose, bet jo nepriėmė. Kodėl? Todėl, kad jinai su juo susijusi.

— O, varge! — atsilošdama į sofos atkaltę sudejavo Kotenė.

Ji ėmė svarstyti, kodėl dedasi visi tie dalykai. Vadovaus angelo dukra. Lentelėje buvo parašyta kažkas apie ją, Furmielio dukrą, vienintelę. Nefilimai nenori, kad ji ar kas nors kitas žinotų, kas ten parašyta.

Jai reikia pasikalbėti su Hapsburgais akis į akį.

Kotenė nubraukė plaukus atgal ir prie sprando suėmė į storą pluoštą. Ji paklaus jų apie lentelę ir kas ant jos parašyta. Ji žiūrės jiems tiesiai į akis. Ką jus žvelgdama pro pragaro langus?

Kitą dieną Kotenė vėl bandė susisiekti su Hapsburgais ir susitarti dėl susitikimo laiko ir vietos, bet veltui. Jie nekėlė ragelio, kai ji skambino — matyt, matė jos numerį telefone.

Kotenė sviedė pagalvėlę ant grindų.

— Po šimts pypkių!

Įsirėmusi smakru į sofos atlošą ji pažiūrėjo pro siaurą lango žaliuzių plyšelį. Gatvėje knibždėjo automobilių bei pėsčiųjų maudymosi kostiumėliais ir glaudėmis. Kur tas bevardis, nepanašus į jos kaimyną? Tikriausiai susirado darbą ar geresnį rajoną, pamanė ji. Na ir gerai.

Jei Hapsburgai nesirengia atsiliepti į telefono skambučius, ji sukaups drąsą ir ateis pas juos į namus. Gal ji nusipirks kokį pigų lėktuvo bilietą į Niujorką, o iš ten traukiniu nusigaus į Konektikutą. Kelionė skaudžiai atsilieps jos kišenei, bet niekur nesidėsi.

Kotenė nusprendė, kad Jeilio universiteto darbuotojai turėtų žinoti, kaip susisiekti su Hapsburgais.

Tai padaryti buvo ne taip lengva, kaip ji tikėjosi. Ji kelis kartus paskambino į universitetą, bet niekas nenorėjo jai padėti. Tada ji griebėsi nedidelės gudrybės.